Metų mokytojas: "Vienas tiek nenuveikčiau"

Aprimus apdovanojimų sukeltoms emocijoms, norisi paklausti, kaip jaučiatės tapęs Klaipėdos metų mokytoju?

Tiesą sakant, jaučiu šiokį tokį diskomfortą. Dirbant su tokiais vaikais vienas lauke - ne karys. Daug kas priklauso nuo kolektyvo, vienas negalėčiau nuveikti ko nors ypatingo. Apskritai jaučiuosi pagerbtas, bet prieš kolektyvą jaučiuosi trupučiuką nejaukiai. Visada, jei ką sugalvoju, mokyklos direktorė, kolegos padeda, vaikų mamos visada kartu važiuoja, padeda, joms labai ačiū.

Dirbate su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais - koks Jums atrodo šis darbas?

Jie - labai įvairūs. Tarkime, vaikas iš pirmos klasės gali labai gerai sutapti su vaiku iš dešimtos klasės, ko tarp paprastų vaikų nėra. O būna, kad dešimtokai tarpusavyje sutapti negali. Bendravimas vyksta savaime. Yra labai individualių vaikų, yra ir tokių, kurie beveik nejuda. Bet kai vyksta pamoka, matai, kad jie yra suinteresuoti ne tik žiūrėti.

Videosiužete, rodytame apdovanojimų ceremonijos metu, sakėte, kad kiekviename iš jų stengiatės rasti bent kažkokį talentą. Kaip to siekiate?

Kartais tam, pavyzdžiui, užtenka nupirkti mikrofonus. Vaikai dainuoja neblogai, bet silpni balsai, o mikrofonai, įgarsinimas jiems yra labai didelis stimulas. Jiems tai yra džiaugsmas, jau nekalbu apie pasirodymus - jie taip moka nusilenkti, kaip didžiausi teatro artistai (šypsosi. - Autor past.). Kai kuriems labiau patinka šokti nei dainuoti. Ir tada bandai sujungti - kažkas padainuoja, kažkas pašoka, toks žaidimas vyksta.

Teko girdėti, kad su vaikais vykstate pasirodyti ir į kitus miestus?

Taip, mes nuolat kur nors važiuojam. Artimiausiu metu važiuosim į Plungę, į Šiaulius. Viename konkurse esame tapę laureatais, važiuosim į Vilnių. Manau, kiekvienam vaikui išvažiuoti, kai tuo metu vyksta pamokos, yra didelė šventė, kad nereikia mokykloje sėdėti (juokiasi).

Kokie buvo vaikų įspūdžiai iš geriausio miesto mokytojo apdovanojimų? Jie ten dainavo prieš didelę auditoriją.

Jie bijojo, be abejo. Aš nesibaiminau, tuo labiau kad man padėjo kolegės Gražina Vaškienė ir Laima Naraškevičienė. Jos padėjo ir paruošti dainą, ir su vaikais buvo per renginį. Dainos, kurią vaikai atliko, teksto autorius yra mūsų darbų mokytojas Arvydas Matiekus, melodiją kūriau aš.

Vėlgi, geriausias. Ką reiškia geriausias? Aš toks žmogus, kad niekada nematau to, ką padarau, aš visada matau tai, ko nepadariau. O nepadariau aš labai daug savo gyvenime. Tas apdovanojimas sukėlė minčių krūvą, blaškausi. Galvoju, ką dar galiu su vaikais nuveikti.

Atrodo, kad esate labai kuklus.

Kaip pasakyti... Man nėra sunkus tas darbas.

O kaip tapote mokytoju?

Prieš ateidamas dirbti čia, trejus metus dirbau koncertmeisteriu. Po to kažkaip buvau užėjęs į šitą mokyklą, pasidomėjau, gal reikėtų neformalaus ugdymo pamokų. Davė man tų pamokų ir auklėtinių klasę. Po to subūriau kolektyvą, vėliau - pasirodymai: vienas, kitas. Užsisukau ir čia jau devinti metai sėdžiu.

Įdomu, kas Jus paskatino ateiti dirbti būtent čia? Ko gero, ne kiekvienas ryžtųsi darbui su intelekto sutrikimų, specialiųjų poreikių turinčiais vaikais.

Tiesą pasakius, tuo momentu to neakcentavau. O po to kažkaip įsisukau. Daugiausia dirbu su vadinamaisiais "lavinamukais", didesnių poreikių turinčiais vaikais, kartais ir su "speciukais". Jei visą laiką reikėtų dirbti su visais, turbūt nesugebėčiau.

Mokyklos direktorė minėjo, kad "nesiskaitote" su darbo valandomis. Ar randate laiko pailsėti ir kaip dažniausiai tai darote?

Tarkime, dabar, kai mes susitikome. Tai yra laisva nuo darbo valanda, per ją aš čia būnu, kažką pagroju. Man patinka būti vienam.

Ar laikote save introvertu?

Apibūdinčiau save kaip choleriką. Nuo vaikystės, visą gyvenimą buvau toks judrus. Žiūrėdavau į pagyvenusius žmones ir galvodavau, kad kai užaugsiu ir man bus kokie 35 metai, būsiu toks ramus. Bet laikui einant matai, kad nesikeiti, lieki toks pat - choleriškas, greitas. Aišku, tai erzina, norėjau save pakeisti, bet negaliu nieko su savimi padaryti, toks esu. Būna, stabteliu, bet po to - vėl...

Kokių savybių, Jūsų manymu, reikia turėti mokytojui?

Pirmiausia, reikia turėti tokių savybių, kurių aš nebeturiu. Reikia kantrybės, bet aš nesu kantrus. Reikia, kad būtų noras dirbti, kažką padaryti. Jei nori, tada viską padaro, nepriklausomai, kokios jo savybės. Aišku, visada turiu noro kažką padaryti, bet daug kas man nepasiseka.

Manote, kad nebeturite kantrybės?

Kažkiek turiu, bet visada noriu viską greitai padaryti, greitai. O su šitais vaikais greitai neįmanoma. Vaikai moko kantrybės. Kad ir mokantis dainos tekstą - vieni išmoksta dar greičiau negu aš, bet klausos neturi; o kitas vaikas sunkiai išmoksta, bet jis klausą turi. Dar kitas ir greitai išmoksta, ir klausą turi, bet negali nuspėti, kaip jis gali elgtis išėjęs į salę. Reikia laviruoti - prieš koncertą žinoti, ko ar kokio žmogaus vaikas negali pamatyti arba atvirkščiai, ką pasodinti pirmoje eilėje, į ką vaikas teigiamai reaguoja. Tokie žaidimai vyksta.

Ko dar esate išmokęs iš vaikų?

Džiaugtis. Kiekvienas žmogus moka džiaugtis, bet jie džiaugiasi tokiais mažais mažais pasiekimais.

Pakalbėkime apie muziką - ką ji Jums reiškia ir kodėl su ja susiejote gyvenimą?

Jeigu būtų galimybė grįžti atgal, aš nesusiečiau savo gyvenimo su muzika. Todėl, kad joje nieko naujo daug nesurasi. Nenorėčiau būti, tarkime, bankininku. Man patiktų genetika, astronomija, ten galima visada ką nors atrasti. O muzika... Pamenu, kai išmokau tris akordus pagroti gitara vaikystėje, galvojau, Dieve, koks aš muzikantas kietas esu. O po to įstojau į Vilniaus kultūros mokyklą (dabar - Vilniaus kolegijos Menų fakultetas. - Autor. past.), išmokau groti porą pjesių pianinu, galvojau, jau aš pats didžiausias pasaulyje. Vėliau kuo daugiau pradėjau domėtis muzika, tuo labiau supratau, kad esu nulis. Tam, kad suvoktum, kad tu esi nulis, tau reikia tiek mokytis. O būčiau mokėjęs tik tuos tris akordus gitara ir galvojęs, kad esu geras muzikantas.

Kokiais instrumentais mokate groti?

Pagrindinis - pianinas, šiek tiek valdau gitarą. Dar smuiką, bet smuiku tik trupučiuką galiu - c-dur, g-dur. Lūpine armonikėle galiu kažkiek pagroti. Dar fleita. Kariuomenėje trupučiuką grojau saksofonu. Ir altu.

Ar daina, kurią atlikote vietoje padėkos žodžio, kai gavote Metų mokytojo apdovanojimą, buvo Jūsų kūrybos?

Žodžiai, berods, Ritos Rupeikienės. Man ją tiesiog atsiuntė, aš to žmogaus gyvenime akyse nemačiau, sako, gal pavyks sukurti dainą. Jos tekstui sukūriau muziką, ir "prisigadijo".

O pats kuriate?

Kuriu, bet ten tokie žaidimai vyksta. Nemeluosiu, man patinka kurti, man patinka pats procesas, kai užsikabini, ieškai melodinio vingio. Esu labai skrupulingas su tekstais. Kartais greitai padarau muziką, o tekstus labai ilgai - tai tas žodis netinka, tai tas. Tarkime, jei su kažkuo kitu kuriu, tai ir tą žmogų prievartauju (juokiasi). Kai yra kūryba, melodija, tekstas, man patinka tokios akimirkos. O kai nieko nebūna, yra baisiausia. Supranti, kad tavo kūryba niekam nereikalinga, bet esmė ne tai. Čia kaip bėgimas nuo savęs. Bet ko man bėgti nuo savęs?

Vis kartojate žodį "žaidimas". Yra toks posakis: "Nėra nieko rimčiau už žaidžiantį vaiką." Gal išties viskas, ką darote, yra gana rimta, tik Jūs savaip matote?

Nežinau, gal. Iš tikrųjų su vaikais ir dirbu žaidimo forma. Tai reikia pamatyti. Kartais net kūrybinis procesas vyksta su jais kartu, būna, kad kuris pasiūlo ką nors.

Ar daug dainų esate parašęs?

Gyvenime esu daug sukūręs, bet kažkaip sukuri, pamiršti, jos išnyksta. Dabar, kai ką nors padarau, bet kaip įrašau ir įkeliu į "Youtube". Gal apie 40 yra, iš jų - apie 20 yra mano ir tekstai, ir melodijos, apie 20 - kitų tekstai.

Nebuvo kilusi mintis savo kūrinius paleisti plačiau į pasaulį?

O kam? Mano dainos ne plačiai visuomenei. Jose daug filosofijos, nežinau, kam tokios patiks. Filosofuoju apie viską, apie gyvenimą. Viena kita yra plačiau pasklidusi. "Studijos" kolektyvas įrašė vieną mano dainą, ir žodžiai, ir muzika mano, tik pavadinimas ne mano. Sakiau, kaip pavadinsit, nepagadinsit. Pavadino "Sergejaus Kalėdos" (šypsosi). Ir "Vyturio" mokykloje, kur dirbau anksčiau, yra dainavę mano kūrybos kalėdinę dainą.

Jūsų pavardė sufleruoja, kad turite nelietuviškų šaknų.

Esu iš maišytos šeimos - mama lietuvė, tėvas rusas. Manyje yra ir to, ir to. Tiesą pasakius, tarp rusų jaučiuosi lietuviu, tarp lietuvių - rusu. Tarp visų jaučiuosi tarsi svetimas.

O Jūs klaipėdietis?

Gimiau Suvalkijoje, Kazlų Rūdoje, registruotas buvau Kaune, tėvas gavo paskyrimą į Švenčionis, Aukštaitijos gilumą, ten savo vaikystę praleidau. Kai baigiau vidurinę, pradėjau mokytis Vilniuje. Gal būčiau pasilikęs, bet mano pirma žmona buvo klaipėdietė, atvažiavau čia. Iš Klaipėdos vėliau norėjau grįžti į Vilnių, bandžiau papulti į baleto teatrą. Buvo vidurys žiemos, o darbą turėjau gauti tik rudenį. Tada kaip šokėjas išvažiavau į Lenkiją, šokau lenkų folklorą vokiečiams. Ir ten bešokdamas susipažinau su vaikinu iš Ukrainos, kuris grojo pianinu, kažkiek dainavo. Pradėjau ir aš dainuoti vieną kitą dainelę. Taip ir likau ten, dvejus metus pragyvenau Lenkijoje. Bet dabar tikriausiai apie 15 metų sėdžiu vienoje vietoje.

Save laikote labiau miesto žmogumi?

Man patinka vienatvė, bet Klaipėda man per mažas miestas. Negalėčiau gyventi mažame miestelyje - patinka, kai yra kuo daugiau žmonių, kai tavęs niekas nepažįsta. O gal visai gerai gyvenčiau ir mažame miestelyje. Šiaip mėgstu pakeisti aplinką, bet dabar nelabai išeina. Norėčiau nukeliauti į Kaukazą, nuvažiuoti į Gruziją, Armėniją, nes ten nebuvau. Bet man Lietuvoje patinka gyventi, užtenka išvažiuoti kur nors kelioms dienoms.