Mokslai Armėnijoje: "Kalnų grožis svaigina, bet mokytis netrukdo"

Šventėms grįžęs namo Vytautas neslėpė pasiilgęs ir artimųjų, ir lietuviško maisto. "Kirtau vėdarus su pasigardžiavimu", - šypsodamasis prisipažino vaikinas. Šešiolikmetis atviras - jei ne tas ilgesys, galėtų sakyti, kad Armėnijoje jis gyvena tarsi rojuje.

Šešiolikmečiui ryžtis išvykti mokytis taip toli nuo tėvų - nemenkas iššūkis. Koks buvo pirmas įspūdis, kai atvykai į Armėnijos koledžą.

Neslėpsiu, iš pradžių jaučiausi labai vienišas. Tačiau pirmas dvi savaites buvo daug veiklos, nes naujokams buvo nuodugniai aiškinama, kaip viskas vyksta, tad liūdėti ir ilgėtis namų nebuvo kada.

Ir kaip ten viskas vyksta?

Jungtinis pasaulio koledžas Armėnijoje yra įsikūręs nedideliame Diližano miestelyje. Koledžo teritorijoje yra ne vienas pastatas. Viename mokomės, kitur gyvename, dar kitur einame valgyti, sportuoti. Laikomės tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, iš teritorijos po 22 val. darbo dienomis negalima išeiti, savaitgaliais - po 23 val. Koledžas įsikūręs tarp kalnų, tad vaizdai nepakartojami.

Ar yra daugiau lietuvių?

Ne, dabar aš vienintelis. Praėjusiais mokslo metais mokėsi dar vienas lietuvis iš Vilniaus licėjaus, bet jis jau baigė mokslus. Koledže mokosi jaunimas iš 72 šalių, iš viso yra per 200 moksleivių.

Gyvenate bendrabutyje?

Taip, mano kambariokai yra iš Sirijos, Serbijos ir dar buvo armėnas, bet jį pašaukė į karo tarnybą.

Randate bendrą kalbą?

Taip, bendraujame puikiai, jokių nesklandumų. Nors labai dideli kultūrų skirtumai, tačiau turime daug bendrų temų, todėl mūsų santykiai normalūs. Koledže labai skatinamas moksleivių bendravimas. Specialiai sudarytos tokios sąlygos, kad visi kuo daugiau komunikuotų. Pavyzdžiui, kambariuose nėra rašomųjų stalų, nes siekiama, kad visi eitų mokytis į bendro naudojimo patalpas. Taip skatinama bičiulystė, nenorima, kad sėdėtume užsidarę kambariuose. Susiradau gerų draugų iš Indijos, Turkijos, Čekijos, Lenkijos, Pietų Afrikos, Singapūro, Indonezijos ir kitų šalių.

Sunku mokytis?

Tikrai sunkiau, nei buvo Lietuvoje. Bet sykiu ir įdomiau. Mokytojai labai sudomina, kartais net pats nustembu, kiek daug galiu padaryti.

Mokymosi procesas panašus, kaip pas mus?

Šiek tiek skiriasi. Pamokos prasideda 8.10 val. ryte ir vyksta be pertraukų. Vienos pamokos trukmė 40-45 minutės. Būna tik viena 20 min. pertrauka, kurios metu patiekiami įvairūs užkandžiai - vaisiai, bandelės, sausainiai, kartą buvo net morkų. Po 7 pamokų visą akademinę valandą pietaujame.

LAIPIOJIMAS. Laipiojimo kalnais būrelyje susipažįstama su kalnų urvais. Vytauto Bikausko nuotr.

Kasdien būna maždaug po 8 pamokas. Tiesa, yra ir vadinamųjų langų, nes kiekvienas kaip ir Lietuvoje galime pasirinkti, kokius dalykus ir kokiu lygiu norime mokytis. Aš A lygiu mokausi dailės, filosofijos ir fizikos, B lygiu - matematikos, anglų kalbos ir literatūros bei ispanų kalbos.

Kiek kitaip atrodo mokymosi klasės, nes kiekvienas mokytojas sugalvoja, kaip jam geriau susodinti mokinius. Pavyzdžiui, per filosofijos pamoką sėdime prie apvalaus stalo, per anglų - prie "u" formos stalo, per dailę kiekvienas turi savo vietą ir kaip nori, taip ją įsirengia. Nėra nė vienos pamokos, kad prie stalo sėdėtų 1-2 žmonės, visada grupėse.

Klasėse būna nedaug, 9-12, vaikų, tad miegoti nėra kada. Mokytojai teorinius dalykus dėsto bendravimo principu. Tie patys dalykai koledže pateikiami kitaip ir įdomiau. Veikla nuolatos keičiama, didelis tempas, daug laboratorinių darbų ir projektų.

Prieš žiemos atostogas, kurioms gavome beveik visą mėnesį, laikėme kiekvieno dalyko egzaminą, o kai kurių - net po du, vertinamus atskirais pažymiais. Buvome susodinti taip, kad nusirašyti nebuvo jokių šansų. Net jeigu tau kas nors nukrenta nuo stalo, neleidžiama pasilenkti be leidimo. Po visko tėvai gavo išsamią ataskaitą su dėstytojų komentarais, kaip man sekėsi.

Namų darbų užduoda?

Žinoma. Ir nemažai, kur kas daugiau nei Lietuvoje.

Gal tenka mokytis ir naktimis?

Daugeliui mokinių kartais tenka.

Lietuvoje buvai dešimtukininkas, o kaip Armėnijoje?

Mokausi šešetais septynetais. Bet septintukas IB programoje - aukščiausias balas, tad manau, kad man sekasi gana gerai.

Bet tikriausiai nėra taip, kad tik mokotės ir mokotės?

Tikrai ne. Labai daug bendraujame. Kiekvienam privaloma lankyti po tris būrelius. Esu pasirinkęs laipiojimo kalnais bei žygių būrelį - einame į žygius kalnuose, landžiojame po kalnų urvus, kartais tiesiog treniruojamės laipiojimo salėje. Lankau dailės bendruomenėje būrelį. Su vaikais darome mažus darbelius, mieste tapėme namo sieną, dabar tapome sieną tų vaikų mokykloje. Be to, koledžo baseine mokausi įvairių plaukimo technikų. Jeigu norime žaidžiame vandensvydį. Tai gana sunkus žaidimas.

KULTŪRŲ ĮVAIROVĖ. Koledže mokosi jaunimas iš 72 šalių, iš viso yra per 200 moksleivių. Vytauto Bikausko nuotr.

Būna įvairių sporto ir kultūros renginių, pavyzdžiui, klasikinės muzikos koncertų. Laikomasi tam tikrų tradicijų. Pavyzdžiui, kai iškrenta pirmas sniegas, mokiniai išsirengia iki apatinių ir bėga nuo rezidencijos iki koledžo vartų. Švenčiančius gimtadienį su visais drabužiais pakiša po šaltu dušu...

Jau išbandei tą malonumą?

Dar ne. Bet vasario mėnesį - teks.

Patogu, kai nereikia sukti galvos, ką ir kada valgyti. Tarsi poilsinėje kelionėje "All inclusive" esate maitinami keliskart per dieną.

Maitina puikiai. Patiekalų pasirinkimas didžiulis ir porcijų niekas neriboja. Tiesa, dominuoja armėnų virtuvė. Žinoma, lietuviškų patiekalų pasigendu. Bet nėra nei galimybės jų pasigaminti, o ir reikiamų produktų, matyt, sunkiai rasčiau. Gyvenimo sąlygos koledže puikios. Jei kuris moksleivis kreipiasi į administraciją, yra galimybė, kad ji skirs pinigų, pavyzdžiui, parvažiuoti namo arba žieminiams drabužiams įsigyti. Tai ypač aktualu atvykusiems iš šiltesnių kraštų. Meksikiečiams tėvynėje žieminiai drabužiai niekam nereikalingi, koledžo administracija tai supranta, todėl skiria tam pinigų.

Ir per žiemos atostogas ne visi nori skristi į tėvynę, ypač tie, kurie yra atvykę iš tokių šalių, kur siaučia karas. Tad koledžas pasirūpina, kur jiems būti, kol bendrabutis neveikia. Dažniausiai apgyvendina šeimose.

Į miestelį išvykstate?

Diližanas labai mažytis, nelabai ten yra ką veikti. Bet savaitgaliais iš koledžo autobusu veža į Jerevaną. Armėnai - malonūs žmonės. Tiesa, jei nemoki jų kalbos arba bent jau nekalbi rusiškai - nėra linkę derėtis su svetimšaliais.

Tradicinis klausimas - ką tavo bendraamžiai iš kitų šalių yra girdėję apie Lietuvą.

Deja, tenka pripažinti, kad nemažai yra tokių, kurie nežino nieko. Daugelis tik girdėjo, kad yra Baltijos šalys, bet painioja sostines. Tenka supažindinti iš naujo.

Įdomu, o ką tu bendraamžiams pasakoji apie Lietuvą?

Kadangi Armėnijoje gyvename tarp kalnų, visiems sakau, kad Lietuva - kaip blynas, bet užtat labai žalia ir graži šalis. Stengiuosi mažiau kalbėti, o daugiau rodyti vaizdų iš Lietuvos, taip žmonės geriau įsimena. Draugams rodau Gedimino pilies, Klaipėdos pasididžiavimo burlaivio "Meridianas" nuotraukas. Beje, mano vardas yra vienas sunkiausiai ištariamų visame koledže. Daugeliui perskaityti jį teisingai nėra jokių šansų. Jei ir raides teisingai sudėlioja - būtinai sukirčiuoja ne taip.

Galbūt rengiate specialius vakarėlius, kad supažindintumėte su savo šalies kultūromis?

Taip, bet pristatoma ne viena šalis, o regionai. Lietuva buvo sugrupuota su kitomis posovietinėmis šalimis. Parengėme tokią programą - keturi draugai keliauja po šias šalis ir vis ką nors naujo sužino. Buvau išmokęs draugus dainuoti lietuvišką sutartinę "Kad buvo kadujo". Bet kaip tik tą vakarą, kai vyko pristatymas, man pakilo temperatūra ir patekau į medicinos punktą. Tad visų kitų šalių atstovai traukė lietuvišką sutartinę be manęs.

Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad rekomenduotum ir kitiems Lietuvos moksleiviams išbandyti savo šansus patekti į kurį nors pasaulio koledžą.

Žinoma. Planuoju grįžęs į Klaipėdą mokyklose rengti Armėnijos koledžo pristatymą, nes iš tikrųjų retas kuris moksleivis Lietuvoje žino apie tokią galimybę.

O kaip tu sužinojai?

Tiesiog "Ąžuolyno" gimnazijos administracija atsiuntė informaciją elektroniniu paštu, kad yra galimybė dalyvauti tokiame projekte. Buvo galima pretenduoti mokytis Italijoje, Kinijoje, Indijoje ir Armėnijoje. Tačiau 100 proc. stipendija skiriama ne visose šalyse, tad, kad ir laimėtų konkursą, gal ne kiekvienas galėtų sau leisti išvykti mokytis į svetimą šalį.

Kokie tavo tolimesni planai?

Tikiuosi sėkmingai baigti mokslus Armėnijoje ir gauti IB diplomą - tarptautinį bakalauriatą. Norėčiau sieti savo ateitį su daile, tad planuoju Škotijos Edinburgo menų akademijoje studijuoti knygų iliustraciją. Norėčiau dalyvauti plačioje meno rinkoje, tad man labai pasisekė, kad jau dabar galiu susipažinti su daugybės šalių kultūromis po vienu stogu.