Kad jie kaskart nesiklaipytų pasikeitus valdančiajai partijai. Iš tikrųjų gana keista, kad XXI amžiuje iškyla panašus klausimas, bet viskas stoja į savo vietas, kai sumeti, jog vis dar nenuspėjamas ir pačios Lietuvos valstybės tikslas, kad pagaliau neaišku, kas yra mokytojo prestižas, kurį prisiekta padidinti iki 2025 metų.
Apie tai ir kalbamės su VU edukologijos katedros profesore, Švietimo ateities forumo prezidente bei seminarų „Consilium Educationis“ vedėja Vilija TARGAMADZE.
- Man atrodo, šiandien visuomenė dar nėra pakankamai pilietiška, nes ji kiekvienai neturinčiai aiškių tikslų partijai ar politinei grupuotei leidžia kurti „navigacinę“ sistemą, - sako profesorė, - taip neturėtų būti.
Pagaliau jei būtų aiški visos švietimo sistemos vizija, būtų aiški ir švietimo politika. Šiandien gyvenime daug rūko, ir vienas tų paleistų rūkų - mokytojo prestižas: idėja plaukioja, kad jis turi būti stiprinamas, tačiau realybėje veiksmo ten link kaip ir nematome.
- Kaip ir strategijos?
- Matot, strategijų yra įvairių, jos buvo parengtos ir anos kadencijos Seime ir apskritai Lietuvoje mes turime daug dokumentų, labai puikių idėjų, bet kitas klausimas - kaip jos įgyvendinamos.
- Šiuos besibaigiančius mokslo metus garsino neregėtos negirdėtos mokytojų protesto akcijos. Kokią įtaką jos darė pedagogų prestižui?
- Na, pirmas dalykas: mokytojas pasakė, kad nenori taikstytis su pažadais, kurie lieka neįgyvendinami. Aišku, buvo bandyta formuoti nuomonę, neva mokytojai sukilo vien dėl atlyginimo, ir kad jiems svarbiausia pinigai, bet, kiek esu kalbėjusi, dažnas jų, neatmesdamas to, kad jų darbas menkai teapmokamas, minėjo, kad jiems svarbu ir pagarba, nes šiandien visuomenėje mokytojo darbas yra menkinamas.
- Anuomet, kai mokiausi vidurinėje, mokytojai buvo itin gerbiami. Kas nutiko mums ar jiems?
- Mokytojo autoritetas niekada nebuvo dingęs ir paleista prestižo idėja yra gan keistoka, nes mokytojas visada turėjo prestižą. Bet supraskime, kad ne tik nuo mokytojo priklauso visuomenės pozicija jo atžvilgiu.
Mokytojas iš esmės yra kūrėjas (jis konstruoja pamoką, žiūri, kaip įgyvendinti programą ir pan.), tačiau šiandienė situacija tam yra nepalanki, nes mokytojas dėl daugybės nuorodų, direktyvų šiandien verčiamas vykdytoju, paslaugos teikėju, ir maža to: jis nuolat kontroliuojamas, kaip tos direktyvos vykdomos.
Tokia padėtis man sukelia narvo, į kurį įsodintas mokytojas, įspūdį: jis įkalintas įvairių biurokratinės sistemos gniaužtų ir jeigu pro virbus iškiša ranką, bematant sulaukia kirčio, nes tuo judesiu neatitinka kokių nors nutarimų ar pamokos vertinimo kriterijų ir pan.
Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kad mano paskaitas galėtų šitaip vertinti. Suprantama, jei mokytojas kontroliuojamas, jis turi tiems kontrolieriams įtikti, todėl ir atsiranda labai daug imitacijų, užtat sakau, kol bus tokia administravimo sistema, kol mūsų švietimo sistema bus paremta kontrole, problema dėl mokytojo prestižo išliks.
O gal mokytojai patys galutinai išsibudins ir pasakys, kaip reikia pertvarkyti švietimo sistemą, nes kas, jeigu ne jie, yra vieni geriausių ir patikimiausių ekspertų.
- Kodėl Lietuvoje vis dar nesutariama dėl švietimo tikslo?
- Mes gi puikiai žinom, kad tikslas yra projektuojamas ugdymo rezultatas, tačiau, kas jis yra, tas ugdymo rezultatas, nėra sutarimo. Dabar įsivaizduokim mokytojo situaciją: jis turi pasiekti ugdymo rezultatą, dėl kurio iš principo nėra sutarta.
Vieni sako, tarptautiniai tyrimai yra ugdymo rezultatai, kiti sako, kad nacionaliniai testai, treti sako, valstybiniai brandos egzaminai ir panašiai.
Tai galų gale kas yra tas ugdymo rezultatas? Žiūrėkime, kas vyksta: mokytojo darbas dažnai vertinamas pagal testo rezultatus, pagal valstybinius brandos egzaminus, o tėvų ir mokinių - išskirtinai pagal egzaminų ir įstojimo į aukštąsias mokyklas, kolegijas ir pan. rezultatus.
2015 metais patvirtintoje „Geros mokyklos koncepcijoje“ aiškiai parašyta, kad ugdymo rezultatas yra mokinio branda, pažanga ir pasiekimai, o pas mus orientyras yra tik pasiekimai, pasiekimai, pasiekimai ir ne bet kokie, o akademiniai.
Viena vertus, mes norime kelti mokytojo prestižą, bet iš tikrųjų įmetam mokytoją į labai didelę sumaištį ir toje sumaištyje kontroliuojame neaišku į kurią pusę. Tai tiesiog negarbinga mokytojo atžvilgiu.
- Ir administravimo apraiškų tiktai daugėja sulig nesibaigiančiomis reformomis?
- Matot, švietimo srityje reformos, dalinės ar sisteminės, yra tiesiog neišvengiamos, ir jos bus nuolat, tačiau baisiausia, kad žmonės, priimantys sprendimus, dažnai stokoja sisteminio požiūrio, nesugeba projektuoti pokyčių, numatydami, kaip jie paveiks visą švietimą apskritai.
Dėl įsigalėjusios biurokratinės sistemos mes pradėjome tarnauti švietimo sistemai, nors, atvirkščiai, ji turėtų tarnauti žmogui. O biurokratai tiesiog pamiršo, kad jų pagrindinė funkcija - ne kontroliuoti, bet bendradarbiauti, konsultuoti, teikti pagalbą. Nė viename švietimo skyriuje nėra pakankamos pagalbos sistemos mokytojui, mokyklų vadovams - taip pat.
Netgi mokyklų tinklo optimizavimas yra pastovus stumdymasis ir neaišku, pagal kokius kriterijus jis vykdomas, - tai, kad dažniausiai pasirenkamas arba politinio lobizmo, arba ekonominis kriterijus, nėra teisinga. Norime rezultatų kaip Suomijoje, bet pamirštame, kad ten švietimo sistema grindžiama ne kontrole, bet pagarba ir pasitikėjimu.
Mums reikia vieną kartą atsistoti nuo galvos ant kojų ir pradėti dirbti žmogui. Vasarį Vilniaus universitete „Consilium Educationis“ ir Švietimo ateities forumo iniciatyva 37 organizacijos, tarp jų ir dauguma Seimo politinių partijų, pasirašė rezoliuciją, siekdamos susitarti dėl esminių dalykų, kad švietimas būtų nepavaldus ciklui „nuo rinkimų iki rinkimų“.
Mes puikiai suprantame, kad kiekviena partija turi savo ideologines nuostatas ir skirtingus jų diegimo principus, tačiau dėl esminių dalykų būtina susitarti. Pavyzdžiui, pastaruoju metu visuomenėje sklando šešiametės pradinės mokyklos idėja, bet ją pagrindę moksliniais tyrimais turime ir deramai šiam procesui pasirengti, nes nuo to kinta ir mokyklos struktūra, ir programos, ir daugelis kitų dalykų.
Pasverkim, ar mes turime tokią potenciją, ir susidėliokime visų priemonių planą, kad nenutiktų taip, kaip „Geros mokyklos koncepcijos“ atžvilgiu: ji buvo priimta 2015 metais, 2017-ųjų liepą Seime patvirtintos bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairės (reikia pasidžiaugti, kad „valstiečių“ iniciatyva pirmą kartą tokiu lygiu patvirtintos), tačiau priemonių planas neparengtas iki šiol, nors Švietimo ministerija buvo įpareigota tai atlikti iki praėjusių metų gruodžio 1 dienos.
Birželio 26 dieną vėl ketiname susiburti dėl bendro sutarimo, sprendžiant esmines švietimo problemas, aiškintis, kokiais punktais politinės partijos susitaria, kokiais nesusitaria, kad imtume kurti iš tikrųjų tvarią švietimo sistemą, o ne ristumėmės nuo skardžio, įgydami vis didesnį pagreitį. Galbūt bendromis pastangomis, politinėms partijos sutarus svarbiausiais klausimais, galėsime padėti švietimo sistemai atsistoti nuo galvos ant kojų.
- Tai būtų vienas iš tų viltingų ženklų?
- Jeigu bus rastas bendras sutarimas ir jo bus laikomasi, - taip, nes pavyzdžiai rodo, kad kartais ypač svarbūs susitarimai būna nevykdomi. Buvo nutarta, kad bus trys pedagogų rengimo centrai - Vilniaus, Vytauto Didžiojo ir Šiaulių universitetai, o dabar paaiškėjo, matyt, dėl politinio lobizmo, kad tokią galimybę turi ir Mykolo Romerio, ir Klaipėdos universitetai, taip pat Muzikos ir teatro akademija, gal ir Kauno technologijos universitetas... Aš nekvestionuoju, ar jie gali rengti pedagogus ar ne, bet jeigu dėl ko sutariame, tai turime ir laikytis sutarimo, tiesa?
- Kokių pasikeitimų matote atėjus naujam švietimo ministrui Algirdui Monkevičiui?
- Jurgita Petrauskienė buvo daugiau veiksmo žmogus ir gan drąsiai priimdavo sprendimus, ne visada gerai apgalvotus (bet čia yra ne tik ministrės, bet ir jos konsultantų, padėjėjų problema), užtat ir klimpo su mokytojų etatinio darbo užmokesčio sistema (MEDUS), mokslo metų ilginimu ir panašiai, o atėjus naujam ministrui vyksta įvairūs derinimai, vengiama aštresnių diskusijų... Kai nepriimami sprendimai, sunku vertinti.
- Betgi jūs ir akcentuojate bendradarbiavimą, diskusiją, tarimąsi?
- Tvarkoj, diskusijos turi būti, bet tai negali būti begalinis procesas - jeigu užsižaidi procese ir nepriimi sprendimų, vėlgi yra blogai, bet aš suprantu ir šito ministro padėtį. Jis atėjo į labai klampią, sakyčiau, pelkę, kuri jau rūgstanti yra, ir jam reikėjo atrasti atramos taškus, kūlgrindas, bet nemanau, kad kūlgrindos jau surastos.
Kai nerandi atskaitos taško, ant ko galėtum pasistiebti, klaidžioji po akivarus, kurie tempia ir tempia žemyn. Kita vertus, Algirdas Monkevičius tapo ministru kadencijai įpusėjus ir įvairiems procesams įsibėgėjus, jis pagaliau nežino, liks ministru ar ne prie naujo prezidento...
Mano supratimu, ministrui vertėtų pasitelkti daugiau švietimo profesionalų, ir išklausius įvairias nuomones priimti sprendimus, kurie vestų į priekį; dabar yra toks plūduriavimas daugiau. Taip mes galim tik dar labiau grimzti į tuos akivarus, nes problemų per daugelį metų prisikaupė labai daug.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą