Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos vadovas Vytautas Raišys: Svarbiausia, kad vaikai norėtų sugrįžti

Sociologai, ekonomistai, verslininkai vis dažniau valstybės perspektyvas sieja su jaunimu, akcentuodami švietimo reformos būtinybę. Kone kasdien girdime priekaištus švietimo sistemai, kad ji eina skyrium nuo gyvenimo, prie kurio sunkiai prisitaiko mokyklas baigę jaunuoliai, nerandantys sau vietos darbo rinkoje. Ilgametis Panevėžio J.Miltinio gimnazijos vadovas Vytautas Raišys taip pat mano, kad pasikeitimai reikalingi, tačiau atvirai dėsto, jog apie reformą kalbantys tuoj nutyla paklausti, kaip ir ką reiktų pertvarkyti. O kad tuoj ims trūkti pedagogų, teigia direktorius, apskritai nutylima.

- Neseniai vienas sostinės matematikos mokytojas spaudoje išdėstė gana kritišką požiūrį į kolegas sakydamas, kad valstybė tik laimėtų, jeigu primokėtų daliai pedagogų, kad šie nebekeltų kojos į mokyklą. Nors mokytojas akcentavo mokymo kokybės problemą, turbūt sunku būtų nuneigti, kad garbingo amžiaus mokytojams spėti koja kojon su šiandieniniu jaunimu užduotis ne iš lengvųjų. Ar jis neteisus? - „Žalgiris“ pasiteiravo Vytauto Raišio.

- Be abejonės, teisingas pastebėjimas. Bet nereikia visko susieti su amžiumi. Technologijų išmanymas, jų pritaikymas pamokoje yra rimta problema. Bet yra ir kiti dėstymo metodai, kurie puikiai veikia. Priešpensinio amžiaus sulaukę mokytojai yra įvaldę tokius metodus, puikiai pažįsta vaiko charakterį, jiems pakanka įeiti į klasę ir jie pajunta atmosferą ir todėl gali valdyti kolektyvą. Nevaldai - tai jau problema. Reikia pripažinti, kad tokių mokytojų irgi yra. Aš manau, kad galima būti amžiumi jauniems, bet vidumi pasenusiais. Tai jie mokykloje nieko nenuveiks. Ir atvirkščiai, yra vyresnio amžiaus mokytojų, kuriems, duok Dieve, rankų stiprumo, širdies tvirtumo, kad jie dar galėtų dirbti. Suprantu, kad vyresnio amžiaus ir jaunuomenės santykis egzistuoja. Bet ne amžius yra esmė. Arba tu esi mokytojas, arba iš tavęs nėra mokytojo.

- O kaip paaiškintumėte, kodėl tokie, anot jūsų, vidumi pasenę, mokytojai patenka į mokyklą?

- Sunku pasakyti, reiktų apie kiekvieną kalbėti individualiai. Paimkime bendras visuomenės nuostatas ir požiūrį į švietimą, į mokytojo statusą. Jeigu anksčiau gyvendavome trikampyje - tėvai, mokykla ir vaikas, tai dabar šitas trikampis tapo erdvine piramide. Joje vaikas iškilęs, o greta tėvų ir mokyklos atsirado dar du veikėjai - visuomenė ir politikai, kurie papildomai tą vaiką veikia. Būtų labai gražu, jeigu dėl švietimo ministro posto būtų kariaujama lygiai taip pat kaip dėl užsienio reikalų, finansų ministro postų. Tada gal mes pamatytume kitką. Deja, bet kažkodėl Seimo dauguma jau keletą metų švietimo ministro postą atiduoda koalicijos partneriams. Čia prisideda ir visuomenė pradedant verslininkais, kurie, manau, užčiuopia tam tikrus dalykus ir mato perspektyvą, ir tėvai, kurie mano, kad mediciną ir švietimą gali išmanyti bet kas. Kai tėvas, nė karto nebuvęs pamokoje, gali aiškinti mokytojui, kaip jis turėtų dirbti, tas nuotaikas labai greitai perima vaikai. Taigi, ko galima tikėtis, kai mokytojas nuvertinamas?

- Apie švietimo sistemos pertvarkos būtinumą kalbama seniai, o pastaruoju metu - vis dažniau. Pranašaujama, kad nereformavę, nepritaikę jos prie nūdienos reikalavimų, mes būsime pasmerkti vilktis ES valstybių uodegoje.

- Švietimo sistemoje yra tam tikri segmentai. Tai apie kurį sistemos segmentą mes šnekame - ikimokyklinį, pradinį, vidurinį ar aukštąjį? Jeigu apie švietimo sistemą apskritai - taip kalbėti visiems labai patogu, tada nieko nereikia įvardinti. Reikia reformuoti, bet nežinia ką. Verslininkai sako, kad reikėtų mokymo turinį šiek tiek priartinti prie šiuolaikinių ekonomikos dėsnių. Gerai. Bet kaip? O ar girdėjote, kad į švietimą reikia daugiau investuoti? Taigi, dažniausiai pokalbiai tuo ir baigiasi. Paskutinėmis dienomis kalbėta, kad aukštųjų mokyklų yra per daug ir kad yra beveik 1800 programų. O apie kokias reformas girdėjote? Aš supratau tik tai, kad aukštosios mokyklos pasiima per daug pinigų. Mes girdėjome, kad planuoja jungtis Edukologijos ir Vytauto Didžiojo universitetai. Bet ar jungimasis yra reforma? Ir kas turima omeny - ar kad tada ateis didesnis finansavimas, ar pasikeis programos ir paruošimo kokybė bus geresnė?

- Aš aukštojo mokslo reformą suprasčiau taip, kad jis ruoštų tiek ir tokių specialistų, kiek ir kokių mums reikalinga.

- Na jeigu bus 5 ar 10 universitetų, kurie tuos specialistus ruoš, tai koks bus skirtumas? Tai yra reforma taupyti pinigus, su kuo aš irgi sutinku. Bet ar tai duos kokybę? Jeigu taip, tada reikia šnekėti ne apie sujungimą, o apie ugdymo turinį. Pabandykime pafantazuoti, ar sujungus minėtus universitetus pasikeis matematikos mokytojų parengimas? Ar jūs manote, kad sujungus mokyklas pakils mokytojo prestižas ir atsiras norinčių rinktis tą profesiją? Labai abejoju.

Šiandien Panevėžyje trūksta chemikų, biologų, matematikų. Vyresnieji išeina į pensiją, o Edukologijos universitete keleri metai visai nesuformuoti matematikos kursai, nes nėra žmonių. Gera būtų politika, kad valstybė iš dalies finansuotų, jeigu žmogus išeitų savo noru, o jo vieta liktų laisva jaunimui. Bet nėra nei jaunimo, nei kadrų. Mūsų mokyklos pavyzdys: iki 2022 metų iš 65 mokytojų net 27 jau bus sulaukę ar jau ryškiai perkopę pensinį amžių. Kas juos pakeis? Ketverių metų reikia parengti specialistą ir dar klausimas, ar jis atvažiuos į Panevėžį. Todėl kai pasako, kad tiek ir tiek mokytojų yra bedarbių, aš tikiu, kad taip yra Vilniuje, bet ne provincijoje. Neseniai Švietimo skyrius pateikė tragišką statistiką - Panevėžio chemijos mokytojų vidurkis yra 50 metų. Iki 30 metų - vienetai. Kas mokys vaikus? O mes vis dar kalbame apie reformas.

Kad sistema netobula, tai yra faktas. Dabar siūloma nuo mokinio krepšelio pereiti prie klasės krepšelio. Bijau, kad tai neduos naudos. Pas mus lankėsi Telšių, kur vyksta tas eksperimentas, mokyklų vadovai. Aiškėja, kad naujovės naudingos mažesnėms mokykloms, o didesnėms jos bus tikras kryžius. Reformų reikia, nes gyvenimas eina į priekį. Bet kai daromi kardinalūs pokyčiai visiškai neprognozuojant, kokia bus perspektyva, tai yra gyvenimas šia diena. Juk buvo mintis prieš porą metų pasiekti, kad pusė mokytojų būtų vyrai. Utopija, su tokia socialine ekonomine politika taip niekad nebus. Kad vyrai, kurių tikrai labai trūksta mokykloje, į ją norėtų ateiti, reiktų diferencijuoti atlyginimus, bet lygios teisės... Taigi, mintis gera, bet kaip tai įgyvendinti?

- Meilės Lukšienės tautinės mokyklos vizija paskandinta galutinai?

- Tai atskira ir plati tema. Ji rėmėsi tarpukario Lietuva. Bet gyvenimas labai daug ką privertė koreguoti Lietuvai susidūrus su šiuolaikiniais reikalavimais ir iššūkiais Europos Sąjungoje. Taip, tarpukario mokykla rėmėsi tautiškumu. Kad tautiškumą reikia išlaikyti, faktas. O kokiomis priemonėmis, reiktų diskutuoti. Aš manau, kad Lietuvos mokyklose tautiškumo apraiškų yra labai daug, tik kažkodėl ne visi tai nori matyti. Arba įsivaizduoja, kad reikia kažko kito, bet nežino, ko. Nežinau mokyklos, kuri ignoruotų tautines arba valstybines šventes. Iš mūsų visi kažko tikisi, reikalavimai auga. Mums numeta kažkokią idėją ir sako, kapstykitės. Kapstomės - blogai. O jeigu blogai, tai parodykite, kaip yra gerai. Krašto apsaugos ministerija siūlo stiprinti patriotinį vaikų auklėjimą, vos ne įvesti karinį rengimą. Ministerija čia, prie Panevėžio turi savo dalinį. Sovietiniais laikais važiuodavome, apžiūrėdavome amuniciją, šaudydavome iš „kalašnikovų“. Kodėl dabar to nepadaro, niekaip nesuprantu. Interesas, atrodo, abipusis, o krauna mokyklai. Verslininkai šneka apie reformą, sako, kad mes turėtume atsigręžti į šiuolaikinę darbo rinką. O kas tai turėtų būti ir koks jų indėlis ruošiant tam tikrus specialistus?

O žinote, pagal ką reitinguojamos gimnazijos? Pagal tai, kiek įstoja į aukštąsias. Sudarome reitingus ir jais džiaugiamės: „Valio, visa Lietuva kalba, kad mes pirmame dešimtuke!“. O jaunuolis baigė universitetą ir išvažiavo. Mes darbininkų nebeturime, bet vis tiek trimituojame visai Lietuvai, kokie mes kieti. Ko verti tie reitingai, kai po aukštosios einama į proftechnines. Tai gal mes reitinguokime atvirkščiai, kiek įstojo į profesines mokyklas. Todėl mes keletą metų niekam net nesiunčiame informacijos apie įstojusius į aukštąsias, nes tai absoliučiai nieko nepasako. Mūsų gimnazija orientuojasi į stipresnį vidutinioką, todėl pagal reitingus niekad geriausiųjų dešimtuke nebūsime. Man yra svarbiausia, kad norinčių mokytis pas mus yra daug. Štai kas man yra rodiklis. Vadinasi, mus žino. O niekas tų reitingų nepripažįsta - nei aukštosios, nei pati ministerija. Aš sakau, kad geriausiai reitinguoja tėvai. O jeigu reitinguojama valstybės mastu, turėtų būti labai didelės diskusijos, nes būtina atsižvelgti į skirtingą socialinę padėtį. Ar galima lyginti kokią nors Vilniaus mokyklą ir provincijos gimnaziją, į kurią net 80 proc. vaikų atvežama? Kaip reitinguoti skirtingą socialinę padėtį? Aš iš viso abejoju, ar mokyklas reikėtų reitinguoti. Vartodami šį žodį mes kalbame tarsi apie kokybę. Bet ar tai yra kokybė? O kai reitinguojama, kiek įstojo į aukštąją ar kiek išvažiavo į užsienį, - tai anoks pasiekimas.

- Mokyklose baigėsi egzaminai, abiturientai renkasi arba jau pasirinko, kur suks toliau. Ar jau suskaičiavote, kiek jūsų gimnazistų važiuos mokytis į užsienį?

- Iš šiųmetinių šešių klasių, iš 170 vaikų, dokumentus tvarkiau maždaug dešimčiai. Bet ar jie išvažiuos, nežinau. Kas įdomiausia, tai - ne patys geriausi mokiniai, apie kuriuos galėčiau sakyti, kad jie sieks didžiųjų aukštumų. Jie stiprūs vidutiniokai. O kodėl ruošiasi išvažiuoti? Lemia ir tam tikri ryšiai - kažkas jau mokosi, gyvena. Buvo du vaikai, galvojantys apie tokias specialybes, apie kurias čia neteko girdėti. Vienas planuoja išvažiuoti studijuoti šokius. Be abejonės, vienas iš motyvų - finansinis. Vaikai išsišniukštinėję, žino, kokie fondai juos rems.

- O jūs palyginate, domitės, kiek į užsienį išvažiuoja iš kitų gimnazijų?

- Atvirai pasakius, nelabai. Nes man tai ne rodiklis.

- O kas jums rodiklis?

- Man rodiklis yra, kad vaikai išeidami iš mūsų mokyklos galėtų džiaugtis, kad jie mokėsi pas mus, kad vadino save „miltinukais“ ir jiems čia bet kada miela sugrįžti.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“