Prof. Arūnas Augustinaitis: universitetai patyrė didelę žalą, o švietimo strategai tarsi niekuo dėti

Konstitucinio Teismo sprendimą stabdyti studentų priėmimą į dalį studijų programų teisininkai įvardijo kaip teisinio nihilizmo atvejį, tačiau paaiškinti visuomenei nesusipratimo ir atsiprašyti bei atlyginti žalą nukentėjusioms aukštosioms mokykloms švietimo ir mokslo strategai, atrodo, net neketina. Taip Eltai teigė Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius prof. Arūnas Augustinaitis. 

Studijų kryptys buvo vertinamos pagal tvarką, kurią patvirtino švietimo ir mokslo ministrė. Konstitucinis Teismas pripažino, kad ji - prieštarauja Konstitucijai. 

„Tačiau šis Konstitucinio Teismo sprendimas nesulaukė reikiamo visuomenės, žiniasklaidos ir politikų dėmesio, nors jo vaidmuo kur kas didesnis nei keliolikos laikinai apribotų programų ar studijų krypčių atstatymas - tai teisinės valstybės ir europinės demokratijos esminių principų gynimo atvejis“, - pabrėžė rektorius.

Dar svarbesniu klausimu prof. A. Augustinaitis laiko atsakomybę, sąžiningą savo klaidų pripažinimą ir viešą informavimą. 

„Kol kas dėl šio „nesusipratimo“ niekas neprisiima atsakomybės, tarsi viskas nutiko savaime ir netyčia. Sunku patikėti, kad tokie veiksmai nebuvo iš anksto kruopščiai suplanuoti ir įgyvendinti, sąmoningai suprantant riziką peržengti demokratinės valstybės teisines ribas. Dar sunkiau patikėti ŠMM politikų ir specialistų, kurie rengė šiuos plataus masto politinius, teisinius ir administracinius veiksmus, nekompetencija“, - interviu naujienų agentūrai ELTA sakė Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius.

Prof. A. Augustinaičio nuomone, būtent todėl taip miglotai tarsi puse lūpų pranešta, kad štai papildomos 28 studijų programos šią savaitę atsirado Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendram priėmimui organizuoti (LAMABPO) sąraše.

- Ar jaučiatės saugūs toliau dirbti, kviesti į studijas studentus?

- Kviesti studentus galime, nes iki to „naktinio“ įsakymo visos mūsų studijų programos buvo akredituotos tarptautinių auditorių. Net nenujautėme tokio posūkio, kai nustatoma mokslo produkcijos kartelė trejetui metų į praeitį. Tokių kriterijų nebuvo įmanoma nei numatyti, net susapnuoti.

Žinoma, Kazimiero Simonavičiaus universiteto rezultatų negalima lyginti su didžiųjų valstybinių universitetų moksliniais rezultatais, į kuriuos per pastaruosius keliolika metų investuota šimtai milijonų eurų. Jeigu programų vertintojai iš universiteto staiga pareikalauja specialių aukščiausio mokslinio lygio rezultatų, didieji universitetai, pasirausę savo kišenėse, juos ištraukia. Galbūt jiems nereikia ilgai ieškoti, nors ir tai būna problemų, kaip visi skaitėme pradiniame kelių šimtų „nubaustų“ programų sąrašuose.

Blogiausia, kad daugeliui jų buvo leista reabilituotis, remiantis įvairiais pretekstais, derybomis, išimtimis. Deja, mūsų universiteto atveju viskas vyko kaip tik priešingai. Svarbiausias pretekstas - mokslo nepakankamumas, nors mūsų universitete mokslas iki šių metų įstatymiškai buvo visiškai nefinansuojamas. Kitaip sakant, tikslinio mokslo finansavimo nevalstybiniams universitetams nėra. 

Mes iš valstybės mokslinei veiklai nesame gavę nė euro, bet 2016 metų MOSTA ataskaitoje mūsų mokslo rezultatai pagal universiteto dydį ir pajėgumą įvertinti labai aukštai. 

Kazimiero Simonavičiaus universitetas buvo antras po Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir vertinimo grafikuose kokiu milimetru lenkė Vilniaus universiteto rezultatus, žinoma, santykiniais, o ne absoliučiais dydžiais. Tačiau šių 2015-2016 metų rezultatų Studijų kokybės vertinimo centras nepripažino. Nežinau, kokie motyvai tai lėmė - konkurenciniai, politiniai ar posovietinis mąstymas, kad visa, kas privatu, yra blogis, kurį reikia kuo greičiau sunaikinti.

Motyvų, kodėl buvo taip prastai įvertintos kai kurios studijų programos, mes nežinome ir nekomentuojame. Bet faktas, kad mus nubraukė, konstatuodami, neva studijų programos gali pakenkti jaunimo ugdymo kokybei.

- Kaip priėmėte tokį sprendimą?

- Mes su juo visiškai nesutikome ir nesutinkame, dėl to kreipėmės į teismą. Bandėme komunikuoti su Švietimo ir mokslo ministerija, aišku, visiškai nesėkmingai. Tai rodė tam tikri ignoravimo elementai.

- Konstitucinis Teismas išaiškino, kad stabdant priėmimą į neakredituotas studijų programas buvo nusižengta Konstitucijai. Problema išspręsta?

- Formaliai taip. Realiai, be abejo, neišspręsta, nes mūsų studijų programos buvo sustabdytos, mes negalėjome skelbti priėmimo kaip planavome, o tai - bet kokiam universitetui didžiulė finansinė, reputacinė žala. Pasitikėjimo klausimas nė piršteliu nepajudintas.

- Kaip būtų galima tai padaryti?

- Galima padėti universiteto mokslo ir studijų plėtrai įvairiomis kompensavimo formomis, padedant labiau įsitraukti į mokslo programas ir pan. Galų gale, pats svarbiausias dalykas - paaiškinti visuomenei, kas atsitiko, kad visi būtų normaliai informuoti, būtų atsiprašyta, o ne šiaip - nuslydo, pradingo ir pamiršta.

- Reikalausite viešo Švietimo ir mokslo ministerijos paaiškinimo?

- Viceministras buvo sušaukęs visų aukštųjų mokyklų pasitarimą, kuriame nekonstitucinio programų vertinimo klausimas buvo keliamas taip: „Kaip dabar formuluosime ateities vertinimo kriterijus?” Ir tiek. O paskui tarsi nei iš šio, nei iš to atsirado naujos programos LAMABPO sąraše. 

- Nurysite piliulę ar kooperuositės su universitetais, į kurių programas priėmimas buvo pristabdytas?

- Čia jau politika. Kreipimąsi į Konstitucinį Teismą inicijavo Seimo narių grupė. Buvo priimtas mums palankus sprendimas. Bet visi, matyt, tiek išsekę ir nukraujavę, kad nesugeba pasinaudoti pasiektais rezultatais politiškai. Niekas tuo neužsiima.

Bandysime komunikuoti su ministerija, kad išspręstume savo klausimus. Ar tai įmanoma - nežinau. Čia jau politinis klausimas - kiek mes padedame ar trukdome didžiajai pertvarkai.

- Nebesvarstote galimybės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo?

-Svarstome. Jeigu nepasiseks susitarti su Švietimo ir mokslo ministerija, nieko kito neliks. 

- Jeigu nepavyks susitarti dėl ko?

- Mes patyrėme finansinių nuostolių, nekalbant apie studentų praradimą, laiką. 

- Koks jūsų tikslas derybose su Švietimo ir mokslo ministerija?

- Labai paprastas: mes norime sužinoti, kiek ŠMM mus realiai strategiškai įteisins savo politikose. Daugiau privačių universitetų, be Kazimiero Simonavičiaus universiteto, galima sakyti, Lietuvoje nėra. Todėl mums rūpi, kiek ŠMM pasirengusi mus integruoti į aukštojo mokslo sistemą, kiek paliks nuošalyje, apsiribodama priežiūros funkcijas - darykite, ką norite, o mes ateisime ir stipriai jus prižiūrėsime.

Nėra suvokimo, kad pirmąsias vietas trokštamuose aukščiausiuose pasaulio universitetų reitinguose, kurie dabar yra prioritetas nacionaliniu lygmeniu, užima visų pirma privatūs universitetai. 

- Kaip įvardytumėt privačių universitetų situaciją Lietuvoje? 

- Kaip padėtį su tam tikrais diskriminaciniais elementais. Konkretus pavyzdys - mokslininkas, dirbantis privačiame universitete, neturi teisės į mokslininko pensiją, tai yra į socialines garantijas. Vadinasi, yra valstybinis mokslas ir privatus mokslas. Maždaug kaip privati poezija ir valstybinė poezija. Tokie dalykai labai stipriai juntami.

Lygiai taip pat yra su mokslo finansavimu: tik nuo šių metų Mokslo ir studijų įstatymas suteikė teisę į tikslinį mokslo finansavimą. Praėjo pusė metų. Be abejonės, tuoj bus pareikalauta rezultatų, o mes pagal šio įstatymo nuostatas dar negavome nė euro. It tai tik keli iš pavyzdžių, kuriuos būtų galima vardyti ir vardyti. Tiesiog akivaizdžios teisinės, finansinės, sociopsichologinės diskriminacijos raiškos.

-Nevalstybiniai universitetai bando gelbėtis pavieniui, ar ieško sprendimų drauge?

-Kol kas visi bando plaukti kaip kas gali. Kaip sakiau, faktiškai Kazimiero Simonavičiaus universitetas yra vienintelis privatus universitetas Lietuvoje, žiūrint ne tik į teisinį statusą. 

Mūsų kolegos Europos humanitarinis universitetas yra politinis projektas, Balstogės filialas - taip pat. LCC Klaipėdoje irgi labai specifinis tarptautinis projektas, ISM tiesiogiai priklauso Kauno technologijos universitetui, todėl neaišku, koks jis privatus, koks neprivatus, seminarijos priklauso religinei bendruomenei. Taip kad mes kaip ir vieninteliai nesukuriame kažkokios konkurencijos valstybiniams universitetams, bet, matyt, kažkas kliūva.