Lietuvoje jau įvyko net du susitikimai, kurių metu projekto dalyviai – mokiniai – iš Portugalijos, Vokietijos, Italijos ir Rumunijos gyveno mūsų šeimose.
Šeimoms tos savaitės buvo kitokios, neįprastos, ypatingos.
Ypač jaudinantys buvo pirmieji susitikimai. Nerimavo visi. Kai kurie abejojo dėl savo namų, ar jie tikrai tiks svečiams, kai kurie dėl svečių, ar jie tikrai su jais susigyvens.
Laura sakė, kad merginą iš Italijos pasitiko kaip savo sesę ir apgyvendino ją savo kambaryje. Mantas, kuris pasitiko vaikiną iš Rumunijos, sakė, kad jis, nors ir pavargęs po ilgos kelionės ir nors ir permirkęs lietuviškame lietuje, atėjęs į namus, pirmiausiai padėkojo už priėmimą, apdovanojo savo šalies suvenyrais, pavakarieniavo ir tik tada pasiprašė į vonią ir į lovą.
Vesta, apgyvendinusi vokietę, patvirtino, kad vokiečiai tikrai tvarkingi, nes, pavyzdžiui, išlipusi iš lovos, vokietė pirmiausiai ją paklodavo.
Šeimose rytais labas rytas skambėdavo ne tik lietuviškai, bet ir portugališkai, vokiškai, itališkai ir rumuniškai.
Šeimos, kurios apgyvendino portugalus sakė, kad jų rytai buvo šiltesni, nes portugalai pradėdavo dieną apkabindami.
Jie apkabindavo ir visus kitus tik susitikę mokykloje. Bet paprastai dažniausiai besišypsantys Lietuvoje jie tiek nesišypsojo, nes jiems buvo šalta. Kai kuriomis dienomis ir lijo ir vėjai siautė.
Karolina su savo viešnia tomis dienomis jautėsi kaip mama su vaiku. Pirmiausiai pasirūpindavo ja, o tik po to savimi. Ir leisdavo jai daugiau nei sau. Pavyzdžiui, namuose italė visada vaikščiojo su batais.
Įsimintiniausi šeimoms buvo vakarai, kurių metu nauji šeimos nariai dalinosi savo įspūdžiais apie mūsų šalį, miestą, mokyklą. Jiems patiko mūsų žalia Lietuva. Viena rumunė net išmoko mūsų dainą “Ko liūdi, berželi, ko liūdi” ir sugriežė ją smuiku Neringoje. Visiems patiko delfinariumas. Net tiems, kurie jau daug keliavę ir matę ne vieną panašų muziejų pasaulyje. Vaikai pasakojo apie projekto suteiktas galimybes tobulinti svarbiausias kompetencijas tokias kaip anglų kalba, IT gebėjimai, kūrybiškumas. Jiems patiko dirbti tarptautinėse grupėse, kurti televizijos šou, radijo laidą ir žurnalą. Paskutinį vakarą kai kurios šeimos kartu gamino cepelinus, kai kurios – portugališką bacalhau ar itališką picą.
Atsisveikinant šeimose aidėjo įvairiais akcentais tariamas ačiū. O Nagliui jo svečias paliko savo simbolinę trispalvę apyrankę ir taip išreiškė savo norą susitikti dar kartą.
Šeimos pripažino, kad tos dienos buvo iššūkis, nes visi jautėsi ne tik savo šeimos, bet ir mokyklos, ir miesto, ir šalies ambasadoriais. Bet kai kurios šeimos sakė, kad tokį iššūkį priimtų ir dar kartą, nes tai buvo ne tik puiki patirtis reprezentuojant save, bet ir puiki proga ne per knygas, o per jaunus žmones pažinti kitas šalis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą