Kelių dienų stovyklose jaunimas mokosi bendrauti, tolerancijos kitų atžvilgiu bei vieningai veikti bendram tikslui. Lietuvoje šiuo metu yra beveik 30 skyrių, kurie rengia stovyklas, mokymus, seminarus, kuriuose diskutuojama apie alkoholio, tabako, narkotikų žalą, ugdoma tolerancija, pagarba aplinkiniams. Pajūryje šiuo metu veikia 4 skyriai: Klaipėdos, Kretingos, Palangos ir Vydmantų. "Vakarų ekspresui" apie Klaipėdos skyriaus, vienijančio apie 30 narių, veiklą pasakoja jo koordinatorė Aurelija Žiliutė.
Kaip sužinojai apie "Sniego gniūžtę", kaip įsitraukei į šią veiklą?
Tai prasidėjo prieš penkerius metus, kai dar mokiausi mokykloje Kretingoje. Pas mus į pamoką atėjo mergaitė, kuri pasakė, kad turi vietų į stovyklą, paklausė, ar kas nors nori. Mes su draugėmis pagalvojome - kodėl gi ne, pabandom. Išvažiavom į stovyklą Kartenoje, iš ten grįžome pilnos emocijų, vėliau dalyvavome ir stovyklose Klaipėdoje, Palangoje, Kretingoje, kol socialinė pedagogė pakvietė mus prisidėti prie organizavimo. Taip visos trys draugės, kurios kartu važiavome į stovyklas, tapome vadovėmis. Kai baigiau mokyklą, prisijungiau prie Klaipėdos komandos, apie porą metų buvau vadovė, koordinatoriaus "dešinioji ranka", vėliau tapau Klaipėdos skyriaus koordinatore.
Šiuo metu studijuoji?
Studijuoju Klaipėdos valstybinėje kolegijoje bendrosios praktikos slaugą, esu antrame kurse.
Ar bendrakursiai žino apie šitą Tavo veiklą?
Jie galbūt yra girdėję mane, kalbančią apie šiuos dalykus, bet kadangi programa yra skirta 14-18 metų moksleiviams, studentų nelabai įtraukiame į veiklą.
Kaip dažnai vyksta "Sniego gniūžtės" stovyklos? Kaip vyksta dalyvių atrankos?
Vyksta du kartus per metus. Dažniausiai buna rudenį ir pavasarį. Atrankos principas - "kas pirmesnis, tas gudresnis", nes norinčių labai daug. Dalyvių būna 80-100, o norinčiųjų dažniausiai tiek, kad 3 stovyklas pavyktų surengti. Tokio skaičiaus žmonių patys fiziškai nesuvaldytume, sunku suvaldyti paauglius.
Kaip atrenkami vadovai?
Svarbiausias kriterijus - kad jie būtų dalyvavę stovyklose. Taip pat yra ir "mini atranka". Duodame jiems paprasčiausias užduotis, žiūrime, kaip jie susitvarkys. Pavyzdžiui, duodame popieriaus lapą, žirkles ir pasakome, kad turi iškirpti lygų, apvalų apskritimą vienu kirpimu per tam tikrą laiką. Stebime, kaip jie su tuo tvarkysis - ar pabandys ir mes, ar bandys suktis iš padėties. Taip pat būna ir viešo kalbėjimo užduotis - pasikviečiame į atskirą patalpą kur žmogų filmuojame ir tam tikrą laiką jis turi kalbėti jam paskirta tema. To reikia, nes stovykloje kartais būna trikdžių, pertraukėlių, kurių metu dalyvių dėmesį turi išlaikyti būtent vadovai.
Gal galėtum nupasakoti, kokia yra stovyklos dienotvarkė, kas jos metu vyksta?
Stovykloje vadovaujamės vienu principu - jeigu tu veiki kažką, esi užsiėmęs, tu negalvoji apie tai, kaip būtų gerai išeiti parūkyti. Jeigu turi veiklos, nelabai ir lieka laiko tokiems dalykams. Mūsų esmė - užimtumas. Stovykla prasideda penktadienį vakare, baigiasi sekmadienį popiet. Visos stovyklos metu mes turime apie 10 pertraukų po 10 minučių - dalyviai turi laiko tik nueiti į tualetą ar paskambinti mamai, pasakyti, kad jiems viskas gerai.
Visi dalyviai suskirstomi į mažas grupeles, kiekvienai grupelei priskiriami du vadovai. Stengiamės į grupelę paskirti nepažįstamus žmones, tad vadovų darbas yra "suklijuoti" žmones, tad kai reikia atsisveikinti, būna ašarų pakalnės (juokiasi, - aut. past.). Kviečiamės įvairius žmones iš išorės, kurie pravestų seminarus, pavyzdžiui, planuojame pasikviesti "Caritas" darbuotojų, kurie papasakotų apie prekybą žmonėmis, "Aušros" teatro atstovus, kurie ves improvizacijų seminarą. Stovyklos metu grupelės rengia įvairius pasirodymus, atlieka užduotis. Didysis renginys dažniausiai būna apie prevenciją - pasakojama apie rūkymo, alkoholio, narkotikų žalą. Kartais tai daro kviestiniai asmenys, kartais tai darome patys. Anksčiau esame sulaukę ir žmonių iš Pakutuvėnų, kurie kovoja su savo priklausomybėmis, kviečiamės senuosius "gniūžtiečius", kurie pasakoja, kaip programa pakeitė jų gyvenimus. Pats gražiausias - ramus žvakių vakaras, kurio metu vyksta vadovų pasirodymai, kurie stipriai paveikia dalyvius, būna ir ašarų.
Ar būna nepatenkintų tuo, kad jie neišleidžiami, kad nuolat reikia kažką veikti? Ką darote tokiais atvejais?
Dalis ateina neigiamai nusiteikę - kaip čia negalės parūkyti, išgerti, sako "aš atsinešiau, kur man dabar dėti?" Jei juos pavyksta įtikinti, kad čia bus įdomu, jie dažniausiai stovyklos pabaigoje jau klausia, kada bus kita. Labai retai būna tokių, kurie išeina. Nepatenkinti dažniausiai tie, kurie būna "atvaryti" į stovyklą - mes kvietimus išsiunčiame socialiniams pedagogams, o jie galvoja, kad reikia tuos "blogiečius" suvaryti. Jei stovykloje būna 2-3 tokie vaikai, mes su jais labai gražiai susitvarkome, bet jeigu yra daugiau, tuomet jau sunkiau.
Ar yra buvę, kad jau stovyklos metu pasimatytų jos poveikis dalyviams?
Kai dar mokiausi Kretingoje, į stovyklą užsirašyti atėjo su vaikinai, jiems buvo apie 17 metų. Galvojau, ką jūs čia veiksit, kaip reiks susitvarkyti. Prasidėjus stovyklai jie gana greit įsiliejo į veiklą, o per žvakių vakarą sėdint salėje jie man sako "Aurelija, čia yra nuostabiausias savaitgalis mano gyvenime, jis mane jau pakeitė", visi verkėme. Jie pasižadėjo mesti rūkyti, abu įsitraukė į "Sniego gniūžtės" veiklą, o vienas jų, kai aš išėjau, tapo Kretingos skyriaus koordinatoriumi.
Kas sudėtingiausia stovyklose dirbant su paaugliais? Ar būna iššūkių, ar viskas sklandžiai pavyksta?
Gana sudėtinga dvidešimčiai paauglių suvaldyti dar šimtą kitų paauglių. Tai labai priklauso ir nuo mokyklos, kurioje dirbi, ir nuo tėvų požiūrio. Sunku palenkti tėvus, nes jie galvoja, kad čia kokia nors sekta. Pavyzdžiui, vieną stovyklą buvome surengę rusakalbių mokykloje, kurios mokiniai nelabai mokėjo lietuviškai, dėl to buvo ir verkiančių, kurie norėjo namo, sakė, kad jų niekas nesupranta. Apskritai kokių nors didesnių problemų neturime, nes visa programa sudaryta praktiškai tobulai, susitvarkome su viskuo.
Esi aktyvus žmogus, kaip suderini mokslus kolegijoje ir "Sniego gniūžtės" veiklą?
Esu gana aktyvus žmogus, dalyvauju studentų atstovybės veikloje, neseniai pradėjau užimti ten gana rimtas pareigas - esu komiteto koordinatorė. Taip pat dirbu ligoninėje slaugytojo padėjėja. Kaip aš viską spėju? Dažniausiai nespėju (juokiasi, - aut. past.). Bandau viską suderinti, bet kai tiek daug veiklų prisiimi, viskas po truputį nukenčia. Gaila būtų kažko atsisakyti - darbas, mokslai yra būtina, atstovybę palikti gaila, dėl to vertiesi per galvą ir bandai visur suspėti. Dar savanoriauju "Maisto banko" akcijose. Tėvai anksčiau sakydavo "šaunuolė, eik, daryk", o dabar sako "vaikeliuk, gausi galą". Jie palankiai į tai žiūri, džiaugiasi, kad nesu problematiškas vaikas, tik jaudinasi, kad nuvargstu.
Kaip sudominti dabartinį jaunimą ką nors veikti, pakeisti jų požiūrį į laisvalaikį, savanorystę, žalingus įpročius?
Tai daugmaž yra kova su vėjo malūnais... Jei pats nenorėsi ko nors veikti, vargu, ar kas padės. Mes patys nelabai kalbiname kažką ateiti. Čia yra "jaunimas - jaunimui" - kartą pabuvę moksleiviai kalbina savo draugus, krapšto juos nuo kompiuterių, kviečia kartu eiti. Šitą darbą padarom ne mes, čia jau - sniego gniūžtės efektas.
Ką norėtum pasakyti klaipėdiečiams, Klaipėdos jaunimui?
Labiai norėčiau, kad žmonės daugiau savanoriautų. Ypač Klaipėdoje yra daug vietų, kur tu gali savanoriauti. Jei tik rdoai norą, tave priims išskėstomis rankomis. Savanorystė - geras ir naudingas laisvalaikio praleidimas. Tikrai netikiu tais žmonėmis, kurie sako, kad nėra Klaipėdoje ko veikti. Tikrai yra, tik reikia netingėti paieškoti...
Informacija
Programa "Operacija Sniego Gniūžtė" ("Operation Snowball") buvo sukurta 1977 m. Rokforde, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šeši tuometiniai paaugliai nusprendė susikurti terpę, kurioje galėtų ne tik leisti laisvalaikį be kvaišalų, tačiau ir tobulėti patys bei skleisti prevencines idėjas kitiems. Programa buvo sukurta remiantis idėja, kad jeigu vienas žmogus pozityviai paveikia kitą, šis savo ruoštu tą patį padaro kitam ir viskas rutuliojasi kaip sniego gniūžtė. Lietuvoje "Sniego gniūžtės" stovyklos ir kiti programos renginiai rengiami jau beveik 20 metų.
"Sniego gniūžtės" metodika siekia išspręsti kvaišalų, depresijos, agresijos tarp paauglių problemas. Tai daroma supažindinant paauglius su kvaišalų žala organizmui bei vartojimo pasekmėmis, ugdant paauglio psichologinį atsparumą neigiamam aplinkos poveikiui, mokant paauglį pažinti save, ugdyti jame pasitikėjimą savimi, savos vertės pajautimą įvairių užsiėmimų, skatinančių atskleisti kiekvieno žmogaus sugebėjimus, pagalba, mokant priimti aplinkinius tokius, kokie jie yra, bei gerbti jų nuomonę ir teises, bendradarbiauti su vyresniaisiais, pasitikėti jais, dirbti ir žaisti kartu.
"Sniego gniūžtė" - nuolatinė programa, ją sudaro stovyklos (1-3 kartai per metus), mokymai (prieš stovyklas arba kitokiu principu), tęstiniai renginiai (1-4 kartai per mėnesį).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą