Sovietmečio absolventų siaubas – prievolė atidirbti trejus metus ne Lietuvoje

Sovietmečio absolventų siaubas – prievolė atidirbti trejus metus ne Lietuvoje

LRT portalo skaitytojams siūlome ištraukas iš Lietuvos istorijos instituto leidykloje 2019 išleistos dr. Sauliaus Grybkausko ir Rūtos Grišinaitės knygos „Inžinieriai pagal planą: techninis mokymas ir specialistų rengimas Lietuvoje 1944-1990 metais“.

Šioje knygoje tyrinėjamas inžinierių sluoksnio formavimasis sovietinėje Lietuvoje. Sovietmečiu būtent inžinieriai sudarė didžiausią aukštąjį išsilavinimą šalyje turinčių specialistų grupę.

Anot pristatomos knygos autorių, jokioje kitoje sovietinėje respublikoje mes nerasime taip etniškai monolitiško techninės inteligencijos sluoksnio. Kaip šis sluoksnis susiformavo? Iš dalies į pastarąjį klausimą atsako LRT portalo skaitytojų dėmesiui siūlomo skyriaus „Paskyrimai dirbti baigus studijas“ ištraukos.

Paskyrimai dirbti baigus studijas

Inžinieriaus profesija, jos teikiama galimybė darbą surasti įvairiuose SSRS pramonės centruose buvo svarbu visos šalies tapatybei. Ne tik valdžia kūrė technologinės pažangos, darbo entuziazmo ideologemas, bet ir nemaža dalis jaunosios visuomenės juto augančias karjeros galimybes, buvo įkvėpti plačios geografinės erdvės, žadinančios jaunatvišką entuziazmą ir tikėjimą ateitimi. Filme „Pavasaris Zarečnoj gatvėje“ (rusų k., 1956 m.) uždainuojama apie jaunųjų kadrų paskirstymą: „Kursas baigtas, po gūdžias vietoves išsivaikščiosim, po tolimus kraštus, tu važiuosi pas šiaurinius elnius, į karštą Kazachstaną vyksiu aš.“

Bet Lietuvos jaunimui, baigusiam studijas, šis sovietinis globalizmas buvo nepriimtinas.

Būtinybė atidirbti trejus metus ne Lietuvoje labiausiai ir gąsdino jaunuolius. Iki 1959 m. svarbiausios aukštosios mokyklos tiesiogiai buvo pavaldžios SSRS AM ministerijai1, kuri sudarinėjo jaunųjų specialistų paskirstymo planus pagal visos Sovietų Sąjungos organizacijų poreikį.

Pagal dar 1938 m. kovo 4 d. priimtą VKP (b) CK nutarimą, aukštąsias mokyklas baigiantieji turėjo būti paskirstyti į būsimo darbo vietas likus 6 mėnesiams iki studijų baigimo2.

Dalis KPI studijas baigusiųjų buvo siunčiami į toli nuo Lietuvos esančias darbovietes. Jaunuoliai, žinoma, buvo nepatenkinti tokiu įdarbinimu, todėl ieškojo būdų, kaip išvengti šios „tremties“. Antai KPI komjaunimo vadovai kritikavo absolventus, kurie išsisukinėja, laikosi „buržuazinio nacionalizmo“ nuostatų ir vengia atlikti savo „internacionalistinę pareigą“ įsidarbindami pagal paskyrimą kitose respublikose“3.

Toks „internacionalistinės pareigos“ trūkumas siekiant išvengti paskyrimo dirbti už respublikos ribų KPI absolventams buvo būdingas iki pat 6-o dešimtmečio vidurio, kai galiausiai SSRS Aukštojo mokslo ministerija šios praktikos atsisakė ir leido jauniesiems specialistams pasilikti Lietuvoje. Pavyzdžiui, 1953 m., mirus J. Stalinui ir pasklidus gandams, kad studijas baigusieji gali darbintis Lietuvoje, daugelis ir suskubo tai padaryti. Tačiau pats KPI rektorius Kazimieras Baršauskas pareikalavo, kad absolventus įdarbinusios organizacijos atšauktų savo sprendimus, o absolventai būtų išsiųsti į darbovietes ten, kur ir numato sąjunginis jaunų specialistų paskirstymo planas4.

Kaip matyti iš KPI 1953 m. pavasarį baigusių absolventų paskirstymo komisijos protokolo, studijas baigė ir paskyrimus gavo 315 studentų, iš jų net 88 specialistai – už Lietuvos ribų5.

Daugelis ne Lietuvoje dirbti paskirtų jaunų inžinierių stengėsi išvengti darbo kitose respublikose. Antai LSSR Ministrų Tarybai atsiųstame KPI tais metais baigusiųjų ir į „broliškas respublikas“ neišvykusiųjų sąraše net 76 pavardės, tarp jų ir dirbti Murmansko srities Kandalakšos mechanikos gamykloje paskyrimą gavusio inžinieriaus, vėliau – žymaus istoriko Edvardo Gudavičiaus pavardė6.

Jo prisiminimai puikiai atspindi to meto jaunojo specialisto situaciją, egzistavusius pasirinkimus ir bandymus išvengti darbo toli nuo Lietuvos: „Politechnikos institutą baigiau 1953 metais. Tuo metu plačiai nuskambėjusi Lavrentijaus Berijos byla leido mums visiems gauti diplomus į rankas. Tačiau paskyrimas „kabėjo“ virš mano galvos lyg Damoklo kalavijas... Vieną gražią dieną „Pergalės“ gamyklos, kurioje dirbau, direktorius gavo įsakymą mane atleisti tam, kad aš galėčiau vykti į savo paskyrimo vietą. Mano laimė, kad jis buvo tikrai geras žmogus. Pasišaukęs mane į kabinetą, jis pasakė: „Aš negaliu tavęs laikyti savo gamykloje. Tu turi kelias išeitis – parašyti pareiškimą ir „nerti į vandenį“.

Tačiau jeigu tave ir ten suras, situacija pasikartos. Aš negaliu pasakyti, kiek laiko tu galėsi tokiu būdu išsisukinėti nuo savo paskyrimo. Tai daugeliu atvejų priklausys nuo vietinės valdžios organų geranoriškumo ir nuo tos gamyklos, į kurią esi paskirtas, užsispyrimo tave gauti. Blogiausiu atveju į tavo namus gali ateiti milicija. Tačiau yra šiokia tokia išeitis. Mano patarimas – įsidarbink kokioje nors Kauno rajone esančioje Mašinų ir traktorių stotyje (MTS)“7.

Tai, kad E. Gudavičius išvengė „tremties“ į Murmansko sritį, kurį laiką padirbėjęs MTS (N. Chruščiovo valdymo pradžioje jos buvo itin sureikšmintos, todėl, matyt, galėjo pasitarnauti kaip laikinas bausmės „išpirkimas“ už nevykimą dirbti pagal paskyrimą), lyg ir rodytų, kad jaunieji inžinieriai rado būdą, kaip išvengti „tremties“ į atokius SSRS kraštus.

Čia reikėtų prisiminti, kad iki pat 1956 m. SSRS veikė dar stalinmečiu priimti drakoniški darbo įstatymai, kriminalizuojantys darbo disciplinos pažeidimus. Ne tik už vėlavimą į darbą ir pravaikštas, bet ir už savavališką darbininkų ir tarnautojų išėjimą iš darbo gamykloje galėjo būti pritaikyta ne tik administracinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė. 1956 m. atšaukus šiuos įstatymus, sovietinėje Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, buvo organizuojami mitingai, susirinkimai, kuriuose buvo išsakomos pagyros valdžiai. Tačiau LKP CK sekretorius pramonei ir statyboms Juozas Maniušis pažymėjo, kad jauni specialistai, ypač kaimo vietovėse, išdirbę ilgiau kaip 3 metus, teikia prašymus atleisti iš darbo ir savavališkai palieka ankstesnes darbo vietas8.

Paskyrimas baigus studijas dirbti už Lietuvos ribų turėjo nemažų pasekmių inžinierių karjerai. Peržiūrėję aukštų vadovų pozicijas pasiekusių statybos inžinierių biografijas, rasime dvi pavardes žmonių, kurie buvo nusiųsti dirbti į Rusiją ir, nepaisant šios aplinkybės, tapo žinomais Lietuvos statybininkais. Tai Jonas Velaniškis ir Juozas Kizevičius. Gimęs dar 1919 m. Garliavoje, J. Kizevičius studijavo Kauno universitete 1946–1951 m. ir pagal paskyrimą iki 1955 m. dirbo Kuibyševo (dabar Samara) hidroelektrinės statyboje, iš kur buvo iškviestas į Klaipėdą dirbti statybos valdybos viršininku, o 1960 m. tapo tresto vyriausiuoju inžinieriumi9.

Dar dramatiškiau susiklostė J. Velaniškio likimas. Šis vienas profesionaliausių Lietuvos statybininkų po studijų Kauno universitete 1950 m. buvo paskirtas dirbti į Gorkio (dabar Žemutinis Naugardas) elektrinės statybą. Čia jis užsirekomendavo kaip sumanus inžinierius statybininkas ir įgijo gerų draugų, kurie vėliau sąjunginėje statybų industrijoje tapo įtakingais vadovais.

Jaunųjų specialistų iš Lietuvos paskyrimas dirbti į kitas respublikas buvo būdingas iki pat 6-o dešimtmečio pabaigos. Įdomu yra tai, kad pirmiausia klausimą dėl jaunų, ką tik diplomus gavusių inžinierių palikimo respublikoje pradėjo kelti ne sovietinės Lietuvos valdžia, o Kauno universiteto vadovai. Antai 1948 m. kovą Juozas Kupčinskas, kreipdamasis į Ministrų Tarybą, rašė, kad „kasdien gaunama iš įvairių žinybų vis naujų paraiškų baigusiesiems specialistams paskirti už LTSR ribų, o labai mažai LTSR ribose. Baigiančiųjų paskirstymo komisija, kuriai tenka skirti specialistus už LTSR ribų, susiduria su nemažais sunkumais, nes baigusieji universitetą dėl įvairių priežasčių, kaip antai: materialinė ir šeimos padėtis, nepakankamas kalbų mokėjimas ar kt., dažniausiai atsisako vykti į skirtą darbovietę.“10

Rašto pabaigoje J. Kupčinskas priekaištauja respublikos valdžiai: „Susidaro įspūdis, kad respublikiniai kompetentingi organai nėra painformavę TSRS aukštojo mokslo ministerijos apie Lietuvos TSR jaučiamą inžinerinių kadrų trūkumą, ir baigiančiųjų paskirstymo planas buvo sudarytas neįvertinus mūsų respublikos reikalų.“ Čia svarbūs yra keli momentai.

Pirma, tai yra bene pirmasis raštas, kuriame išreiškiamas susirūpinimas dėl jaunų specialistų – inžinierių trūkumo sovietinėje Lietuvoje; antra, apie tai kalba ne sovietinės Lietuvos vadovai ar valdžios institucijos. „Apie mūsų respublikos reikalus“ pirmasis pradeda kalbėti būtent Kauno universiteto rektorius.

Trečia, tai jis padaro pats sau prieštaraudamas tame pat rašte – kaip minėta, pradžioje jis rašo, kad iš respublikos institucijų ir įmonių negaunama paraiškų jauniems specialistams. Kaip galėjo būti, kad, kaip tvirtino J. Kupčinskas, „Lietuvos TSR jaučiamas inžinerinių kadrų trūkumas“, jei respublikos institucijos ir organizacijos jų nenorėjo įdarbinti? 1944 m. rudenį atnaujinęs savo veiklą Kauno universitetas iki jo reorganizavimo į KPI 1950 m. parengė tik 385 inžinierius11, tačiau, atrodo, ir toks skaičius respublikos valdžios įstaigoms ir gamybinėms organizacijoms buvo per didelis. Vis dėlto, nepaisant šių prieštaravimų, respublikos valdžia „patikėjo“ Kauno universiteto rektoriaus žodžiais ir kreipėsi į Maskvą šiuo klausimu.

Atkreiptinas dėmesys į vieną detalę: J. Kupčinsko raštas LSSR Ministrų Tarybai datuotas 1948 m. kovo 22 diena, o jau kovo 27 d. LSSR plano komisijos pirmininkas Motiejus Šumauskas išsiuntė atsakymą į šį raštą vyriausybei su trijų lapų rašto SSRS AM ministerijai projektu12.

Matyt, šioje Kauno universiteto vadovų ir respublikos valdžios sąveikoje galima įžvelgti personalinių tinklų reikšmę. Kauno universiteto rektorius Juozas Kupčinskas ir pirmasis KPI rektorius Kazimieras Baršauskas buvo geri draugai dar nuo mokymosi Marijampolės realinėje gimnazijoje tarpukario laikotarpiu, mokymosi ten metu kurį laiką gyveno viename kambaryje13.

Minėta gimnazija išsiskyrė kairuoliškomis mokytojų ir mokinių nuostatomis, nemažai su joje dirbusių ir besimokiusių vėliau, jau sovietmečiu, pasiekė aukštų postų. Pavyzdžiui, mokytoju dirbęs Juozas Žiugžda tapo LSSR Mokslų Akademijos viceprezidentu ir Istorijos instituto direktoriumi. Minėtoje gimnazijoje tuo metu mokėsi ir Michalina Meškauskienė14, kuri pokariu dirbo Lietuvos SSR MT Kultūros ir sveikatos apsaugos skyriaus viršininke, vėliau – kinematografijos ministrė. Mariaus Ėmužio teigimu, M. Meškauskienė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą užmezgė ir vėliau palaikė glaudžiius ryšius su Mečislovu Gedvilu (kuris 1944–1956 m. buvo LSSR Ministrų Tarybos pirmininkas) ir Justu Paleckiu (LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas 1940–1967 m.)15.

Pažintys ir sena draugystė galėjo būti ta palanki socialinė terpė, kurioje buvo aptariamos ir išdiskutuojamos idėjos, sutariama dėl bendrų veiksmų ir veikiama išvengiant ilgų biurokratinių svarstymų.

Nuo minėtų 1948 m., kai pirmą kartą Kauno universiteto rektoriaus J. Kupčinsko iniciatyva buvo kreiptasi dėl technines studijas baigusiųjų palikimo dirbti Lietuvoje, panašūs prašymai palikti diplomuotus jaunuolius respublikoje tapo nuolatiniai ir tęsėsi iki pat 6-o dešimtmečio pabaigos, kai skirstymo reikalus ėmė tiesiogiai kuruoti įsteigta Lietuvos SSR aukštojo mokslo komitetas (nuo 1966 m. -ministerija). Antai pačiais pirmaisiais KPI veiklos metais (1951) Instituto direktorius K. Baršauskas susirūpinęs kreipėsi į Plano komisiją, kad ši atsiųstų studijas baigusiųjų paskirstymo planus, nes, pasikeitus studijų programoms, studentų laida bus jau 1951 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais, o ne 1952 m., kaip planuota anksčiau16. Kadangi ši delsė, KPI raštą pakartojo dar sykį17.

Galiausiai, 1951 m. spalio mėnesį LSSR plano komisija atsakė, kad 1951 m. paskirstymui bus taikomi anksčiau 1952 m. numatyti planai. Kartu rašte Plano komisija pažymėjo, kad „susitarus su LKP (b) CK, Lietuvos SSR plano komisija teikia rašto projektą VKP (b) CK sekretoriui Georgijui Malenkovui“18.

Galima spėti, kad šio rašto rengimas ir tarimasis su respublikos partine vadovybe kiek uždelsė respublikos planuotojų atsakymą KPI. Rašto projekte G. Malenkovui rašoma, kad sovietiniam Lietuvos ūkiui trūksta inžinerinių ir techninių kadrų. Jų poreikis yra 240, tarp jų statybos inžinierių ir architektų – 180, mašinų ir prietaisų gamybos inžinierių – 21, inžinierių energetikų – 10, geodezijos, geologijos ir hidrotechnikos inžinierių – 17. Anot laiško autorių, šis kadrų poreikis yra dėl jų paklausos vykdant Akmenės cemento gamyklos, Vilniaus antrosios šiluminės elektrinės, Kauno turbinų gamyklos, Šiaulių dviračių gamyklos, Grigiškių popieriaus fabriko ir kitas statybas. Rašte teigiama, kad „inžinerinių-techninių kadrų poreikis kažkiek gali būti patenkintas Kauno politechnikos institutą 1952 m. baigiančiųjų sąskaita“19.

1 – Dalis SSRS aukštųjų mokyklų buvo žinybinio pavaldumo, priklausė kitoms, dažniausiai gamybinėms ministerijoms.

2 – KPI 1951 m. rugpjūčio 2 dienos raštas LTSR MT pirmininkui M. Gedvilui, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2531, l. 114.

3 – Kauno politechnikos instituto komjaunimo pirminės organizacijos 1952 m. kovo 23 d. susirinkimo protokolas, LYA, f. 9885, ap. 1, b. 6, l. 81.

4 – K. Baršausko 1953 m. spalio 12 d. raštas LKP CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui, LTSR MT pirmininkui M. Gedvilui ir LKP Kauno komiteto sekretorei Kasnauskaitei, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 3205, l. 101.

5 – KPI 1953 m. gegužės 11–13 d. studijas baigusiųjų skirstymo komisijos protokolas, KRVA, f. R-1260, ap. 1, b. 108, l. 50; Sąrašas jaunų specialistų, 1953 m. baigusių KPI ir nukreiptų dirbti į kitas sovietines respublikas, 1953 m. gegužė, ten pat, l. 67–70.

6 – Sąrašas 1953 m. KPI baigusiųjų, kurie buvo paskirti dirbti į įmones už Lietuvos ribų, tačiau įsidarbino Lietuvoje, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 3205, l. 102–104.

7 – E. Gudavičius, A. Švedas, Visa istorija yra gyvenimas: 12 sakytinės istorijos epizodų, Vilnius, Aidai, 2008, p. 93.

8 – LKP CK sekretoriaus J. Maniušio 1956 m. liepos 10 d. raštas SSKP CK, RGANI, f. 5, ap. 31, b. 62, l. 46.

9 – V. Seibutis, Statybos raida Lietuvoje 1921–1987 m., Vilnius, 1995, p. 321.

10 – J. Kupčinsko 1948 m. kovo 22 dienos raštas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojui V. Niunkai, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 1414, l. 94, 95.

11 – M. Martynaitis, Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutas, Vilnius: Mokslas, 1979, p. 83.

12 – M. Šumausko 1948 m. kovo 27 d. raštas LTSR Ministrų Tarybai, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 1414, l. 86.

13 – M. Martynaitis ir kt., Kazimieras Baršauskas, Vilnius: Mintis, 1969, p. 15.

14 – Ten pat, p. 20.

15 – M. Ėmužis, Sovietų Lietuvos valdantysis elitas 1944–1974 metais: tarpusavio ryšiai ir jų raiška, daktaro disertacija, VU, 2016, p. 117.

16 – KPI 1951 m. rugpjūčio 2 d. raštas LTSR MT pirmininkui M. Gedvilui, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2531, l. 114.

17 – KPI 1951 m. spalio 13 d. raštas LTSR MT pirmininkui M. Gedvilui, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2531, l. 130.

18 – LTSR plano komisijos 1951 m. spalio 17 d. raštas LTSR MT, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2531, l. 131.

19 – LTSR plano komisijos parengto LKP (b) CK rašto V. Molotovui projektas, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2531, l. 132, 133.

Image removed.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder