"Svarbiausia - nesislėpti nuo pertvarkų poreikio ir turėti drąsos laikytis pasirinkto kelio"

Žvelgdamas į savo, kaip švietimo ministro, darbo metus, kokius didžiausius iššūkius prisimenate?

Didžiausiu iššūkiu įvardyčiau mūsų siekį Lietuvos švietimui ir jo raidai suteikti aiškią kryptį, leidžiančią užtikrinti švietimo kokybę. Sisteminės pertvarkos reikalauja ne tik aiškios švietimo vizijos, bet ir kantrumo bei atsparumo išoriniam spaudimui, kuris atsiranda, kai yra sudrumsčiama pokyčiais nesuinteresuotuose sluoksniuose nusistovėjusi ramybė.

Apie Lietuvos aukštojo mokslo sistemos reformos būtinybę buvo kalbėta jau bemaž 20 metų, tačiau nė vienai valdžiai šioje srityje iki tol nebuvo pavykę pralaužti ledų. Jau ketverius metus taikoma skaidri studijų finansavimo sistema, užtikrinanti jaunų žmonių laisvę pasirinkti jų norimas studijas. Aukštosios mokyklos konkuruodamos neišvengiamai turi diegti aukštesnius kokybės standartus. Tai buvo ir išlieka didžiausias iššūkis visam mūsų aukštajam mokslui: ar bus įtvirtinta į kokybę orientuota reforma, ar bus atsigręžta atgal, kuomet nuo ryšių ir užkulisinių susitarimų priklausė, kiek kokia aukštoji mokykla gaus valstybės finansuojamų vietų.

Man didžiausias iššūkis išlieka įveikti vis dar gajų manymą, kad mokesčių mokėtojų lėšų skyrimas studijoms neturi priklausyti nuo įdėtų pastangų - tokios pozicijos dar laikosi ir dalis studentų, dėstytojų, taip pat ir atskirų aukštųjų mokyklų vadovų.

Jautėte didelį pasipriešinimą?

Sisteminius pokyčius teko diegti nelengvu valstybei laikotarpiu, kai buvo ne tik karpomas finansavimas, bet ir mažėjo moksleivių ir studentų. Tad turiu pripažinti, kad suvaldyti situaciją tikrai nebuvo lengva, nebus lengva ir naujai Vyriausybei.

Kas buvo visų sunkiausia?

Be abejo, sunku yra tai, kad darytų darbų rezultatus gali matyti ne iš karto, ypač tai yra tokioje sistemoje kaip švietimo, kuri yra kompleksiška ir didelė. Tačiau visada į priekį vedė tikėjimas esminių permainų būtinybe ir švietimo sistemoje dirbančių ir ja besinaudojančių žmonių palaikymas. Jų tikėjimas ir aktyvus įsitraukimas į tobulėjimo procesą buvo didelė paspirtis, be kurios nebūtų pavykę tiek padaryti.

Ar patyrėte nevilties akimirkų, kai viską norėjosi mesti?

Į ministro pareigas ėjau pasiruošęs aukštojo mokslo pertvarkai, taip pat gerai susipažinęs su ikimokyklinio, bendrojo ir profesinio lavinimo situacija. Tačiau svarbiausia - ėjau su nuostata nelikti abejingas iškylančioms problemoms, jų neignoruoti ir konformistiškai nesislėpti, o imtis veiksmų joms spręsti.

Kokiais įveiktais barjerais didžiuojatės, džiaugiatės? Kokias permainas pavyko padaryti iš tų, kurias buvote suplanavęs?

Džiaugiuosi, kad mokyklos pradėtos vaduoti iš formalizuoto ugdymo gniaužtų, atsisakyta daugelio perteklinių dokumentų, kitaip tariant, mokyklų bendruomenėms suteikta daugiau galių savo galva spręsti daugelį mokyklų gyvenimo klausimų, kuo toliau, tuo labiau mokyklose diegiamas kūrybiškumas.

Supaprastinus ikimokyklinio ugdymo įstaigų steigimo taisykles ir įvedus ikimokyklinuko krepšelį, padidėjo ikimokyklinio ugdymo prieinamumas ir įvairovė - per trejus metus įsikūrė beveik 40 privačių darželių, nuo 2008-ųjų lankančiųjų darželius vaikų skaičius išaugo 27 proc. Pavyko depolitizuoti mokyklų vadovų skyrimo tvarką, į šį procesą svariau įtraukti tėvus ir mokinius. Net ir sunkmečiu pavyko vykdyti intensyvų mokyklų renovavimo procesą - per ketverius metus renovuota daugiau nei 500 ugdymo įstaigų.

Įvedus studento krepšelio sistemą pasiekta, kad valstybė studijų krepšelių skaičių paskirsto tolygiai universitetinėms ir koleginėms studijoms, auga profesinį mokslą besirenkančiųjų. Iki tol galiojo ydinga praktika, kai du trečdaliai finansuotinų studijų vietų būdavo skiriamos universitetams.

Džiaugiuosi tuo, kad savo, kaip ministro, kadencijos pabaigoje girdėjau nemažai vertinimų, jog įvairios švietimo sistemoje dalyvaujančios grupės, turėjusios skirtingų nuomonių, pripažino, kad diskusijų ugdymo kokybės gerinimo vardan tikrai buvo ir norintys galėjo jose dalyvauti. Kad ir kokios permainos vyko, kad ir kaip kartais principingai atrodydavo mūsų pozicija vienu ar kitu klausimu, švietimo bendruomenei aš stengiausi būti kiek įmanoma atviras ir palaikiau dialogą su mokytojais, moksleiviais, aukštųjų mokyklų bendruomene, studentais.

Su kokiomis mintimis, svajonėmis, planais pasitinkate 2013-uosius? Ko linkite savo "įpėdiniui" - naujajam ministrui?

Lietuvos politikai dar kartais trūksta ryžto elgtis teisingai. Dažnai stokojama energijos ir valios įgyvendinti esmines permainas į gera, tikima, kad yra paprasčiau išlaukti nerizikuojant sudrumsti stovintį vandenį, pajudinti prie situacijos pripratusias įvairias suinteresuotas grupes ar užsitraukti kritikos bangą. Tapęs profesionaliu politiku supratau, kad esminis politiko uždavinys yra, turint galimybių, nesislėpti nuo pertvarkų poreikio ir turėti drąsos laikytis pasirinkto kelio.

Naujajam švietimo ir mokslo ministrui palinkėčiau turėti sisteminį žvilgsnį į švietimo problemas. Jo galioje yra pasirinkimas, kokiu politiku būti: tokiu, kuris norėdamas įtikti visiems ignoruos tolesnę švietimo sistemos kaitos būtinybę, ar tokiu, kuris neužsimerks prieš egzistuojančias problemas ir darys viską, kad jos spręstųsi. Labai linkiu jam būti pastaruoju.

Visiems Lietuvos švietimui neabejingiems žmonėms noriu palinkėti nesustoti tobulėti ir žvelgti į ateitį su tikėjimu, kad atkaklus ir kūrybiškas darbas tikrai duos rezultatų.

Kalbino Andė MILINYTĖ