Vieno leidinio paskelbtais duomenimis, Marijampolės marijonų gimnazija pateko į geriausių gimnazijų dešimtuką ir užima aštuntą vietą respublikoje. Reitingas buvo sudarytas pagal šių metų egzaminų, priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatus ir laimėjimus žinių olimpiadose. Pernai tame sąraše marijonų gimnazija buvo septynioliktoje vietoje. Pasak mokyklos direktoriaus Sauliaus Andriuškos, pakliuvus tarp geriausių nedrąsu sakyti, kad taip bus visada, bet mokykla to siekia.
Penkiolikametis, daugiavaikės šeimos sūnus iš Plungės prieš 26 metus atvažiavo mokytis į Marijampolės kolegiją mokytojo specialybės ir liko čia. Ši mokykla davė pagrindą asmenybės formavimuisi, gebėjimų lavinimui, sėkmingam jaunuolio startui. Dabar ši gera mokytojų rengimo mokykla sunaikinta ir tapo pavyzdžiu, kaip nepamatuotos reformos griauna laiko išbandytas mokyklas, tradicijas, ant griuvėsių nesukuriant nieko. Su pedagogu, švietimo vadybos specialistu, sėkmingos mokyklos vadovu, trijų vaikų tėvu kalbėjomės apie reformas, kurios neturi ateities, apie kryžkelėje atsidūrusią Lietuvą, kuriai niekas kol kas neparodo teisingos krypties, apie mokyklą ir mokymą siekti tikslo.
- Žengiate po nusipelniusių Vilniaus, Kauno, Klaipėdos licėjų, gimnazijų, į kurias pakliūti ne bet kas gali. Kaip jums, mažai provincijos gimnazijai, kuri priimdama mokinius jų neseikėja pro intelekto rėtį, tai pavyksta? - klausėme Sauliaus ANDRIUŠKOS.
- Miesto visuomenė pamėgo mūsų mokyklą, yra daug norinčių čia mokytis, bet ji niekada nebuvo perpildyta. Niekada pas mus nebuvo daugiau kaip 450 mokinių. Kai aš pradėjau dirbti, pakeitėme gimnazijos nuostatus ir pradėjome kurti pradines klases. Šiemet atėjo antroji pirmokų grupė. Svarstome plėstis, esame numatę rekonstruoti palėpę ir ten įrengti kelias klases. Neturime užmačių išpūsti mokinių skaičių, mūsų tikslas yra mokymo kokybė. Labai svarbu pradiniai vaiko žingsniai, būtų tobula turėti paruošiamąsias klases, kad vaikai pas mus būtų ugdomi nuo mažo žmogaus iki brandos atestatų įteikimo. Vaikų ėjimas per skirtingas švietimo pakopas išbarsto vaikus ir jų siekius.
Šiemet į pirmą klasę priėmėme 24 vaikus, jau turime 25 prašymus 2017-2018 mokslo metams. Kol kas priimame visus norinčius. Mūsų mokykla nėra didelė, kiekvienoje klasėje turime po du komplektus, todėl mokytojai gali gerai pažinti kiekvieną vaiką. Bendravimas su kiekvienu vaiku, matymas, ko jam reikia, manau, ir yra mūsų sėkmės raktas. Mūsų mokykla yra katalikiško pobūdžio, galbūt kai kurie tėvai iš pradžių to išsigąsta, bet vėliau pamato, kad skleisdami tikėjimą mes jo nebrukame per prievartą. Sėjame žodį, o jis galbūt prigis po dešimties metų. Nieko nekalame per prievartą ir savo mokytojams sakau, kad svarbiausia yra tikėjimą liudyti savo pavyzdžiu. Žodžiams, kuriuos pasakome, reikia duoti laiko sudygti.
- Kas lemia rezultatus - pedagogų pastangos, mokinių motyvacija, šeimos nuostatos ar visa kartu? O gal yra ir kažkas daugiau?
- Manau, kad tai yra bendras mokyklos, tėvų, pačių mokinių pasiekimas. Jeigu tėvų nebus vaiko gyvenime, jeigu jiems vaiko veikla neįdomi jau pradinėse klasėse, labai retai toks žmogutis augs smalsiu, ieškančiu ir atrandančiu žmogumi. Labai svarbu vaikui kuo anksčiau suprasti savo pareigas ir atsakomybę. Jau pradinukai patys privalo susidėti savo mokymosi reikmenis, o ne laukti, kad tėvai juos kontroliuotų, primintų.
Kitas dalykas - mokytojai. Man įsiminė vienos mokinės atsakymas, kas, jos manymu, mokykloje yra svarbiausia. „Kiek mokytojas atiduoda savęs, tiek ir yra mokykla“, - sakė mokinė. Teisinga jos mintis. Dauguma mūsų mokytojų dirba ne tik dėl atlyginimo, bet ir dėl savęs. Jie gerai jaučiasi, žinodami, kad suteikia galimybę savo mokiniams atsiverti pasauliui, paruošia juos gyvenimui. Toks mokytojo darbo supratimas yra labai svarbus ir mūsų gimnazijoje tokių mokytojų yra daug.
- Kodėl vienos mokyklos pasiekia gerų rezultatų, o kitos - ne? Nuo ko tai priklauso? Ar nėra pavydo?
- Pavydo gal ir ne. Tik atsiranda šaltumo bendravime, lyg būtume konkurentai. Mes nekonkuruojame nė su viena gimnazija, tik norime sukurti mokyklą, kurioje būtų gera kiekvienam vaikui, kad kiekvienas vaikas būtų čia laimingas. Jeigu matau vaiką nuliūdusį, tikrai nepraeinu pro šalį nepaklausęs, kas jam yra. Jeigu mokiniui nesiseka, kviečiuosi mokinį ir klausiu, kokios bėdos, kuo galėtume jam padėti. Visi kartu ieškome geriausių sprendimų iškylančioms problemoms spręsti, dedame visas pastangas, kad ugdytume visavertę asmenybę. Praėjusį rudenį užmačiau, kad keli berniukai į mokyklą ateina parūkę. Pasikviečiau tuos paauglius, pakalbėjome. Jie pažadėjo ir žodį ištesėjo - situacija nebepasikartojo. Nesekioju paskui už mokyklos tvoros, nežinau, kaip jie elgiasi namuose, bet pas mus savo pažadų laikosi.
Svarbu kalbėtis, matyti visumą ir priimti tinkamus sprendimus. Aš nesilaikau nuomonės, kad reikia vyti iš mokyklos visus pensinio amžiaus sulaukusius mokytojus. Tarp jų yra puikių specialistų, sukaupusių didelę patirtį ir gebančių ją kompetentingai perduoti. Norint pasiekti gerų mokyklos rezultatų, turi sutartinai dirbti visi - administracija, mokytojai, mokiniai, tėvai. Nesutikčiau su teigiančiais, kad yra visiškai negabių vaikų, kad jie tik traukia mokyklos rezultatus žemyn. Dvidešimt metų dirbau su vaikais valstybinėje mokykloje, ateidavo vaikų iš įvairių šeimų, bet man neteko patirti, kad mokinys nepasiduotų mokymui. Kartą į trečią klasę atvedusi mokinį mama pasakė, kad ankstesnėje mokykloje jam neleido mokytis užsienio kalbos, esą neturi gebėjimų. Mes jį mokėme, įdėjome daug darbo, o devintoje klasėje mokinys pradėjo dalyvauti olimpiadose ir net nugalėti. Būtina atrasti vaiko stipriąsias savybes ir jas ugdyti.
Aš manau, kad mokykla kiekvieną vaiką gali uždegti noru siekti arba jį užgesinti. Jeigu mokinys nėra tinkamai vedamas, jis išnyks su savo visais gebėjimais. Man yra tekę mokyti gabių mokinių pradinėse klasėse, bet vyresnėse klasėse apie jų gabumus nieko nebetekdavo girdėti, jie kažkur pradingdavo.
- Ką jūs manote apie sunykusias ar visai užsidariusias mokyklas. Kokia ateitis laukia provincijų gimnazijų?
- Teko važinėti po mokyklas, daug kur Lietuvoje rengti seminarus, skaityti paskaitas. Girdėjau kaimų mokytojus skundžiantis, esą miestiečiams gerai siekti rezultatų, o pas juos ateina mokiniai ne tik nenorintys mokytis, bet ir mėšlinais batais, apleisti, jiems svarbu gauti nemokamą maitinimą ir pavalgyti. Pagalvojus, gal ir būtų tiems vaikams geriau, juos paėmus iš tokios aplinkos, su tokiu nusiteikimu dirbančiais mokytojais situacija nesikeis. Jeigu tų mokytojų pasakyti žodžiai atitinka tikrovę. Gal vaikui atsirastų galimybė gauti kitokį ugdymą, nebūti nurašytam dar nieko nespėjus pasiekti. Panagrinėjus įstojimo į aukštąsias mokyklas rezultatus, kartais kaip tik tokia mintis ateina. Jeigu tik penkiolika procentų mokinių įstoja ten, kur norėjo. O visi kiti? Jie šiaip sau dvylika metų mokėsi? Praleido bet kaip mokykloje, kuri neleido jam įgyvendinti savo svajonių. Kartais būna ir taip, kad vaiko rezultatai pažymėjimuose tarsi geri, bet... Paprašius išspręsti nesudėtingą testą paaiškėja, kad rezultatas visiškai kitoks. Manau, kad čia atsiskleidžia perėjimo iš vienos švietimo pakopos į kitą trūkumas.
Kita vertus, žinau, kad pasitaiko gerų gimnazijų ir kaimuose. Viskas priklauso nuo mokytojų, bet pritraukti stiprių mokytojų į kaimą nėra taip paprasta. Yra ir šviesių šeimų, kurios norėtų savo vaikus ugdyti ten, kur jie gyvena. Kiekviena situacija skirtinga ir reikalauja įsigilinimo.
- Ką gera ir ką bloga davė vis dar nesibaigianti mokyklų reforma?
- Pabandykite tik gimusį vaiką duoti dvejus metus auginti vienai mamai, po to - metus tėčiui, paskui dar nuvežti metams pas močiutę, o tada pažiūrėkime, kas iš to išeis. Mokyklų reformos idėja išgryninti gimnazijas buvo graži, bet tai reikėjo palikti tiems, kurie sieks aukščiausių studijų. Reikėjo išlaikyti ir mokyklas, kur mokytis atėjusiems mokiniams visai nesvarbu aukštas lygis, jiems rūpi tik be stresų įgyti profesiją. Dabar gimnazijų daug, jos priverstos siekti rezultatų, bet į jas atėję mokiniai nesugeba, nenori ar jiems to nereikia, bet nori gauti brandos atestatą. Atsiranda įvairios įtampos, reikalavimai, nesusikalbėjimas. Priimdamas į mūsų gimnaziją pradinukus aš net buvau sunerimęs, kaip vyresnieji bendraus su pirmokėliais. Žiūriu per langą, žaidžia aikštelėje su kamuoliu dešimtokai ir kartu kamuolį vaikosi berniukai pirmokai. Mažieji tokie laimingi! Jie gauna pavyzdį iš vyresniųjų, vyresnieji mokosi juos globoti. Lygiai taip pat yra šeimoje. Vyresnieji globoja mažesnius. Manau, kad tai irgi yra ugdymo dalis.
- Kada ir kodėl taip atsitiko, kad lietuviams nebereikia Lietuvos? Ką gali padaryti mokykla, kad jaunimui pradėtų rūpėti Tėvynės išlikimas?
- Mokykla gali keisti požiūrį į vertybes ugdydama kitokius žmones. Plačiai mąstančius, siekiančius žmones. Tėvai formuoja vertybes, iš tėvų vaikai išmoksta vertinti įvairius dalykus. Iš 29 mūsų absolventų mokytis į užsienį išvažiavo trys, o kiti stojo mokytis į mūsų universitetus. Baisiausia, kad jeigu nesikeis valstybės politika, jie išvažiuos gavę diplomus. Emigruos. Aš dar neprarandu vilties, kad situacija keisis. Ne kartą girdėjau klausiant, kada taip atsitiko? Kada Lietuva pradėjo tuštėti? Atsitiko tada, kai jaunimas, kuris gavo išsilavinimą Lietuvoje, suprato, kad norint gauti darbą, reikia turėti pažįstamą dėdę, kad kažkas paskambintų, užtartų. Norint turėti Lietuvą, turime matyti žmogų. Reikia daugiau skaidrumo. Į postus atrinkti tinkamiausius. Vertinti tuos žmones, kurie atiduoda save, kurie dirba, geba. Ir, žinoma, svarbu gaunami atlyginimai, dėmesys jaunoms šeimoms, šeimoms auginančioms vaikus, pensininkams.
Atėjus dirbti į gimnaziją, tenka labai daug bendrauti su vyresniųjų klasių mokiniais, dvyliktokais. Šis gražus jaunimas man įžiebia viltį, kad jie yra tie žmonės, kurie gali keisti Lietuvą, tik jų nebereikia išvaryti. Atėjo laikas pradėti dirbti tiems, kurie valdo Lietuvą, prisiimti atsakomybę.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą