Universitetai suka versliukus

Jei kas nors manote, kad Lietuvos universitetai užsiima tik studentų rengimu bei mokslu, labai klystate. Štai Vilniaus universitetas paskelbė parduodantis keletą jam nereikalingų pastatų bei nuomojantis patalpas, tokia pat veikla užsiima ir kitos aukštosios mokyklos, nors Valstybės kontrolė yra konstatavusi, kad viešojo sektoriaus įstaigos nereikalingo turto turi atsisakyti. Taip pat ir aukštosios mokyklos, kurios turėtų vykdyti savo tiesiogines funkcijas, o ne užsiiminėti komercija.

Šią savaitę spaudoje pasirodė keisti Vilniaus universiteto skelbimai apie parduodamą nekilnojamąjį turtą ir išnuomojamas patalpas. Klientus bandoma sudominti sostinės Saulėtekio rajone, senamiestyje ir kitose vietose esančiu turtu, nors juo turėtų rūpintis specialiai tam įsteigtas Turto bankas.

Šiaip universitetų paskirtis yra visai kitokia, tačiau paaiškėjo, kad ne tik ši aukštoji mokykla užsiima tokio pobūdžio verslu. Štai Šiaulių universitetas birželį rengė konkursą savo pastato išorinės sienos, skirtos lauko reklamos stendui įrengti, viešąjį konkursą, Vilniaus Gedimino technikos universitetas skelbė konkursą karštų ir gaiviųjų gėrimų bei užkandžių aparatams pastatyti, Aleksandro Stulginskio universitetas - net daugiau nei 6 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastato nuomai ir t.t. Visais atvejais universitetuose sudaromos konkursą rengiančios komisijos, surašomos keliolikos lapų apimties sąlygos ir t.t.

Situacija nesikeičia, nors Valstybės kontrolė ne kartą yra pareiškusi, kad „viešojo sektoriaus institucijos privalo turėti tiek turto, kad jo pakaktų valstybės funkcijoms vykdyti“. Anot auditorių, turto, kuris neturi nieko bendra su institucijų vykdomomis funkcijomis, turėtų nelikti, o institucijų išlaikymo išlaidos - sumažėti.

Universitetai, užuot sutelkę dėmesį į studijų kokybės gerinimą, užsiima komercija, ir ta komercija labai jau nenusisekusi. Anot Valstybės kontrolės, universitetų turto įsigijimo ir išlaikymo išlaidos sudaro apie 27 proc. visų jų išlaidų ir yra vienos didžiausių Europoje. Be to, pavyzdžiui, 11-os universitetų poilsio, praktikos ir kitos paskirties bazių veiklos pajamos 2013-2016 m. sudarė 2,2 mln. eurų, o sąnaudos - 3,3 mln. eurų, penkių universitetų šio turto išlaikymo sąnaudos buvo nuo 1,9 iki 4,3 karto didesnės už pajamas.

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys Kęstutis Masiulis sako, kad universitetai dirba kaip akcinės bendrovės, o ne kaip mokslo įstaigos.

„Jos turėtų dirbti savo tiesioginį darbą, o ne užsiminėti turto pardavimu bei nuoma. Jei turi kokio nereikalingo turto, tai, jei jo neatsisako, bent jau tegul ne patys užsiima komercija, o samdo specializuotas institucijas ar agentūras. O dabar įdarbina nuolatinius darbuotojus, kurių išlaikymas kainuoja, užuot tuos pinigus skirtų tiesioginėms funkcijoms vykdyti. Negana to, universitetai turi daug nereikalingo turto, kurį brangu išlaikyti, o paskui skundžiasi, kad trūksta pinigų“, - konstatavo K.Masiulis.

Vilniaus universiteto rektorius habil. dr. Artūras Žukauskas sako, kad aukštosios mokyklos priverstos užsiimti komercija, nes kitaip neišgyventų, mat iš valstybės biudžeto pinigų gauna tik studijoms ir infrastruktūros plėtrai bei atnaujinimui.

„Šiuo metu kelis tuščius pastatus pardavinėjame. Aišku, tam gavome Vyriausybės leidimą, nes tai - ne universitetų, o valstybės turtas. Procedūros labai ilgai trunka. O mažas nereikalingas patalpėles nuomojame, nes jų neįmanoma parduoti. Kaip tu parduosi kokį sandėliuką vidury naudojamo pastato? Aišku, būtų normaliau, jei nenaudojamo turto nuoma ar pardavimu rūpintųsi ne universitetai, o specializuota institucija. Pavyzdžiui, Švedijoje visų universitetų turtą viena bendrovė administruoja“, - informavo rektorius.

Pasak jo, Vilniaus universitetas savo padaliniams įvedė mokestį už naudojimąsi patalpomis - kad būtų atsisakyta nereikalingų ir taip būtų taupoma. Jos dažniausiai ir nuomojamos.

„Galėtume jas ir valstybei atiduoti, tačiau nėra sukurto mechanizmo, kaip perduoti atskirą patalpą pastate, tai nėra paprasta. Aišku, būtų geriausia, kad universitetams būtų sudaryta galimybė užsiimti tik tiesioginėmis funkcijomis. Tačiau valstybė jiems neskiria finansavimo. Mes, pavyzdžiui, nesugebame išlaikyti savo architektūrinio ansamblio iš to, ką skiria valstybė, todėl įvedėme įėjimo mokestį. Daug kas tuo nepatenkinti, tačiau ką daryti? Mūsų pagrindinės pajamos yra valstybės finansuojami krepšeliai ir studentų, mokančių už mokslą, įmokos. Kitus turime užsidirbti patys. Jei norėtume patys visą infrastruktūrą išlaikyti, turėtume dalį pinigų atimti iš mokslo, nes valstybės finansavimas yra neadekvatus“, - sakė A.Žukauskas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“