Kad prievarta ir smurtas daro žalą vaiko fizinei ir psichinei sveikatai, viešai sutinka dauguma, tačiau statistika byloja, jog pusė šalies tėvų vis tiek pateisina "auklėjimą" diržu. Tokią padėtį įstatymais keisti pasišovę asmenys žiniasklaidoje pliekiami už tai, kad palieka erdvę interpretacijoms, kas yra smurtas, kas auklėjimas, ir neva siūlo įteisinti neteisminį tėvų persekiojimą, vaikų konfiskavimą ir t. t.
"Nesąmonės ir kliedesiai"
Tokiais žodžiais Seimo narė Ona Valiukevičiūtė pavadino kalbas, esą priėmus naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas kils rizika ir toms šeimoms, kuriose nėra didelių blogybių, mat tėvai nebegalės iš vaikų reikalauti net paruošti pamokas, išplauti indus, pasakyti griežtesnį žodį ir panašiai; tokiu atveju esą vaikas galės tėvus skųsti, jais manipuliuoti, tam tikros biurokratinės tarnybos be teismo vaikus konfiskuos, o "privatininkų agentūros" tvarkys įvaikinimo dokumentus ir t. t., ir pan.
"Nežinau, kas suinteresuotas tokia isterija ir iš piršto laužtais bauginimais, tačiau galiu jus patikinti, kad nei mano, nei Rimantės Šalaševičiūtės iniciatyvose tokių nesąmonių nėra, - "Vakarų ekspresui" teigė O. Valiukevičiūtė. - Nėra jokio bandymo įteisinti praktiką, kad tėvai būtų persekiojami, o vaikai konfiskuojami be teismo sprendimo ir panašiai. Visąlaik mums kaišioja tą Norvegiją, bet mes vadovaujamės Lietuvos įstatymais, o ne kitų šalių. Kažkas specialiai žmones gąsdina nebūtais dalykais siekdamas, matyt, savų tikslų, o žmonių baimė - kaip sniego kamuolys: rieda vis tolyn, iki absurdo. Mano siūlomų pataisų tikslas? Vienintelis: keisti visuomenės nuostatas, požiūrį į vaikų auklėjimą - siekti, kad tėvai ieškotų kitų metodų, o ne diržo."
PRIEŽASTYS. Kodėl suaugusieji leidžia sau mušti vaikus? Dėl paprotinės teisės, nesusivaldymo, neišprusimo? Ar dėl to, kad jie negali duoti atgal? "Fotolia" nuotr.
"Suaugusieji nenori kalbėtis"
Neseniai Lietuvos mokinių parlamentas (LMP) viešai paskelbė savo poziciją dėl fizinių bausmių taikymo ir kitokio smurto prieš vaikus. Po tokio jaunimo "akibrokšto" internete netruko pasirodyti niekinami suaugusiųjų komentarai, jog vaikais kažkas manipuliuoja. LMP vaiko gerovės darbo grupės pirmininkas Lukas Kornelijus Vaičiakas nusistebėjo "Vakarų ekspreso" iniciatyva kalbėtis šia tema ir apgailestavo, kad suaugusieji jos vengia, o ypač apie vaikų teises nenori diskutuoti su pačiais vaikais.
Kodėl sakote, kad suaugusiesiems apie vaikų teises kalbėti per sunku?
Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje apie tai pradėta kalbėti neseniai, turbūt todėl tų teisių dar tinkamai ir nesuprantame.
Kodėl Mokinių parlamentas įkūrė Vaiko gerovės darbo grupę ir ką naudingo esate nuveikę?
Idėja kilo LMP pirmininkui ir man, kai pradėjome kalbėti apie vaikų padėtį Lietuvoje. Išsiaiškinome, kad Lietuvoje nemažai vaikų patiria smurtą. Šiuo metu grupėje dirba 16 žmonių, per gan trumpą laiką parengėme atsakymą Seimo nariui, kuris visus mokinius išvadino neklaužadomis ir tinginiais (Seimo narys, socialdemokratas Bronius Pauža. - Aut. past.), prisidėjome prie akcijos "Veiksmo savaitė be patyčių", įsitraukėme į LR Seimo narių ir visuomenininkų diskusiją apie vaikų namus, dalyvavome keliose televizijos, radijo laidose, kuriose kalbėjome apie patyčias ir smurtą. Dabar, paskutinėmis gegužės mėnesio dienomis, visas Lietuvos mokyklas kviečiame prisijungti prie bendro renginio "Kartu po saule", kurį organizuoja ši darbo grupė.
ĮSIKLAUSYTI. "Mums, suaugusiesiems, svarbu įsiklausyti, ką mums transliuoja vaikai - kaip mūsų kuriama valstybė, įstatymai, tvarkos, programos veikia tuos, kuriems visai tai kuriama", - sako psichologė S. Kemerienė.
Kas paskatino paskelbti Poziciją dėl vaikų patiriamo smurto artimoje aplinkoje?
Gegužė yra mėnuo be smurto prieš vaikus, o birželio 1-oji - Tarptautinė vaikų gynimo diena. Ta proga ir parašėme šią Poziciją. Norime atkreipti dėmesį į smurtą ir skatinti jo prevenciją.
Yra manančių, kad jumis kažkas manipuliuoja. Sako, patys vaikai negalėjo surašyti taip protingai...
Poziciją rašė patys mokiniai, mūsų darbo grupės nariai. Komentatorių įtarimus priimu kaip komplimentą.
Ar esate susipažinęs su JTO Vaiko teisių konvencijos direktyvomis?
Taip, esu. Man kyla įvairių minčių, daug šia tema diskutuoju su įvairiais asmenimis. Norėčiau, kad ir toliau būtų kalbama apie tai, kas mums visiems neaišku.
Dviejų parlamentarių siūlomos pataisos papiktino tėvus. Esą jos siūlo vaikų "paėmimą" iš šeimos be teismo.
Mano žiniomis, vaikas iš šeimos būtų paimamas tik tokiu atveju, jei kiltų grėsmė sveikatai ar gyvybei.
Jūs, mokiniai, raginate "uždrausti bet kokį smurtą". Betgi jis jau draudžiamas.
Fizinis smurtas jau yra draudžiamas, bet šiuo metu nededama pakankamai pastangų šiai situacijai valdyti. Lietuvos policijai trūksta finansavimo ir netgi pajėgų, kad jie galėtų tinkamai pažaboti smurtą, o tėvams trūksta informacijos, kur jie galėtų sužinoti apie taikius ir pažangius vaiko auklėjimo būdus.
Vaikas, augantis smurtaujančioje šeimoje, pats pradeda smurtauti - mokykloje, gatvėje. Iš kur tokie dideli nusikaltimai? Manau, dėl didelių vaikų auklėjimo klaidų.
Ar reikia bausti už tai tėvus?
Pirmiausiai reikia juos šviesti, mokyti pozityvaus auklėjimo. Vien bausmėmis nieko nepasieksime - reikia sudaryti socialinius ir teisinius pagrindus tėvams tobulėti.
Pakeisti nuostatą dėl auklėjimo - tai pripažinti, kad buvai neteisus.
Taip, anksčiau vaiko auklėjimas diržu buvo priimtas dalykas, bet dabar jau žinomi ir pozityvūs auklėjimo metodai.
Jūsų manymu, ar tėvai, kurie iš gerų ketinimų atžalas auklėjo diržu, turėtų atsiprašyti savo vaikų?
Sunku pasakyti... Čia, manau, kiekvieno tėvo pasirinkimas. Aš už nuoširdų bendravimą. Atviras pokalbis tikrai nepakenktų, jis suartintų vaikus ir tėvus.
Kaip turi elgtis vaikas, jeigu tėvai jam grasina diržu?
Turėtų kreiptis į specialistus pagalbos.
Ką turėtų daryti specialistai?
Specialistai - socialiniai pedagogai ar mokyklos psichologai - turėtų pakalbėti su tėvais ir patarti jiems, kaip pozityviai, be smurto, auklėti vaikus.
Ar jums yra tekę stebėti netinkamą elgesį su vaiku?
Neseniai mačiau, kaip mama parke, pagavusi vaiką už rankos, jį nešė, nes jis nubėgo toliau nuo jos gaudydamas paukščius. Mama buvo labai pikta, nes ji turėjo vytis vaiką ir nebegalėjo toliau kalbėtis su savo drauge. Ji vaiką purtė ir rėkė ant jo, o po to šiurkščiai įdėjo į vežimėlį. Tai matydamas negalėjau neprieiti. Prisistačiau ir paaiškinau, kad taip daryti negalima. Trumpai pasakiau, kokią žalą ji daro.
Kaip ji reagavo?
Jai tai buvo neįdomu. Ji mane apšaukė ir nuėjo prie draugės, o vaiką paliko verkiantį vežimėlyje.
Kaip manote, kodėl?
Todėl, kad taip elgtis yra lengviausia. Bet neefektyviausia.
Manote, kad jūsų įsikišimas ką nors pakeis?
Tikiuosi, kad tėvai patys sąmoningės, o praeiviai, stebintys panašias situacijas, irgi neliks abejingi. Aš manau, visuomenė po truputį pradės keistis.
Pirmieji žingsniai
Šių metų pradžioje Vyriausybė savo nutarimu patvirtino Įpareigojimo išklausyti bendravimo su vaikais tobulinimo kursus vykdymo tvarkos aprašą, o švietimo ir mokslo ministras įgaliojo Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centrą (SPPC) patvirtinti Bendravimo su vaikais tobulinimo kursų programą. Ji skirta tėvams ir globėjams, susidūrusiems su teisėtvarka dėl netinkamo bendravimo su vaikais.
Šiandien Klaipėdos miesto savivaldybėje vyksta Tarybos posėdis, kuriame nagrinėjamas klausimas ir dėl Įpareigojimo išklausyti bendravimo su vaikais tobulinimo kursus tėvams (globėjams, rūpintojams) Klaipėdos miesto savivaldybėje vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo.
"Ši praktika Lietuvoje dar visai nauja, tačiau pirmieji žingsniai padaryti. Kiekviena savivaldybė, atsižvelgdama į turimus žmogiškuosius išteklius, turi nusistatyti kursų organizavimo tvarką savo aptarnaujamoje teritorijoje bei registruoti asmenis, kuriems paskirta ši prievolė, - "Vakarų ekspresui" sakė SPPC Psichologijos skyriaus vadovė Sigita Kemerienė. - Šiuo metu dauguma savivaldybių yra pasirengusios kursų vykdymui, numačiusios juos vesiančius specialistus, tačiau kol kas dar nesulaukė tėvų, teismo įpareigotų išklausyti kursus. Tad apie rezultatus kalbėti dar anksti."
Fizinė bausmė - tai fiasko
Kas paskleidė žinią, kad pusė Lietuvos tėvų pateisina vaikų mušimą? - pirmiausiai paklausėme SPPC Psichologijos skyriaus vadovės S. Kemerienės.
2012 m. organizacija "Gelbėkit vaikus" paskelbė tyrimo apie fizinių bausmių vaikams taikymą Lietuvoje ataskaitą. Tyrimo metu buvo apklausta 540 mokinių ir 1004 tėvų. Rezultatai parodė, kad kiek daugiau nei pusė tėvų (apie 60 proc.) mano, kad fizinės bausmės neturėtų būti naudojamos, bet yra situacijų, kuomet jas pateisina, t. y. kai vaikai rūko, vartoja alkoholį ar narkotines medžiagas bei vagia. Fizines bausmes tokio elgesio atvejais pateisina ir daugiau nei pusė apklaustų vaikų.
Kokius matote priešnuodžius senajai auklėjimo praktikai?
Mano įsitikinimu, fizinė bausmė tėra suaugusiųjų "garo nuleidimas", tam tikras jų fiasko. Turbūt visi sutiks, kad vaikai mušami, purtomi ar kitaip fiziškai baudžiami tuomet, kai suaugusysis yra įpykęs. Kokią žinutę gauna vaikas? Jis jaučiasi nuskriaustas, įbaugintas, pažemintas, užgautas. Ar to ir siekiame? Tikriausiai ne. Juk bausmėmis paprastai siekiama vaiko paklusnumo, tinkamo elgesio. Sukuriama iliuzija, kad fizinė bausmė duoda norimų rezultatų, nes vaikas iš tiesų kuriam laikui gali liautis netinkamai elgęsis. Bet taip dažniausiai nutinka iš baimės vėl "gauti į kailį", t. y. vaiko elgesys priklauso nuo tikimybės būti pagautam laipsnio, vaikas išmoksta slėptis, meluoti tam, kad nebūtų nubaustas. Fizinės bausmės nesudaro sąlygų formuotis jo vidinei savikontrolei, vertybinėms nuostatoms, demonstruoja vaikui, kad fizine jėga galima spręsti problemas. Priešnuodis smurtui yra pasitikėjimu ir pagarba grįsti tarpusavio santykiai. Yra aibė būdų, kaip drausminti vaikus jų nemenkinant, nežeminant, bet ugdant jų sąmoningumą, savarankiškumą ir atsakomybę už savo veiksmus.
Ar patys vaikai, jų organizacijos turėtų įsitraukti į visuomenės nuostatų keitimą?
Mane žavi jaunų žmonių iniciatyvumas, sąmoningumas, savo pozicijos turėjimas ir drąsa ją reikšti. Mums, suaugusiesiems, svarbu įsiklausyti, ką mums transliuoja vaikai - kaip mūsų kuriama valstybė, įstatymai, tvarkos, programos veikia tuos, kuriems visa tai kuriama. Kodėl mes, suaugusieji, leidžiame sau galvoti, kad galime lupti, kepštelti, trinktelėti vaikui? Kodėl mums neatrodytų pateisinama, jei mums tokį fizinį veiksmą atliktų, pvz., darbdavys, kolega ar praeivis gatvėje? Ar vien dėl to, kad vaikai turi mažiau patirties dėl savo amžiaus, galime su jais elgtis kaip tinkami? Manau, kad jų balsas lygiai tiek svarbus ir svarus, kiek ir suaugusiųjų. Ir vis dėlto manau, kad vaikų neturėtume įpareigoti aktyviai įsitraukti į visuomenės nuostatų keitimą, tačiau turėtume pripažinti, kad jų aktyvus įsitraukimas, pozicijos reiškimas gali turėti ir turi įtakos visuomenės nuostatų kaitai.
Mokinių pareiškime sakoma, kad tėvams trūksta informacijos apie pažangius auklėjimo būdus.
Prieš porą dešimtmečių buvo vos pora knygų apie vaikų auginimą, išleistų lietuvių kalba, o dabar leidinių stoka skųstis tikrai negalime. Naudingos literatūros sąrašą galima rasti Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro interneto svetainėje www.sppc.lt skyrelyje "Leidiniai". Žinoma, šis sąrašas nėra baigtinis. Be to, vis populiarėja tėvystės įgūdžių ugdymo grupės tėvams. Internete nesunkiai galima rasti informacijos apie tėvams organizuojamus mokymus įvairiais vaikų ugdymo klausimais - juos rengia savivaldybių pedagoginės psichologinės tarnybos, nevyriausybinės organizacijos.
"Isterikuojantys", neklausantys vaikai dažnai sutrikdo tėvus, ypač jei toks elgesys pasireiškia viešoje vietoje. Tėvai išgyvena gėdą (ką kiti pagalvos), jaučiasi esą blogi tėvai. Tačiau svarbu suprasti, kad vaikai tokiu savo elgesiu dažniausiai bando ribas, protestuoja prieš tėvų reikalavimus ir nori pasiekti savo. Jei tėvai tai suvoktų, jiems būtų lengviau susivaldyti neišliejus savo pykčio ant vaiko, o ramiu ir tvirtu tonu pasakyti savo reikalavimus, įvardinti savo jausmus. Ramus, nuoseklus tėvų elgesys vaikams formuoja aiškias leistino elgesio ribas, palaipsniui ugdo jų vidinės savikontrolės gebėjimus.
Kaip turėtume elgtis gatvėje matydami, kaip mama vaiką purto, muša per sėdynę?
Matant kieno nors netinkamą elgesį, kad ir koks jis būtų - šiukšlinimas, šunų ekskrementų nesurinkimas, smurtas prieš kitą asmenį ar kita, - blogiausia būtų apsimesti, kad nieko nepastebi. Tokiu "neveiksnumu" demonstruojame netinkamo elgesio toleravimą. Kartais pakanka vien parodyti, kad matai, kas vyksta, ir žmogus nustoja netinkamai elgtis, susigėsta. Bet gali prireikti ir rimtesnių priemonių - žodinės pastabos ar net kreipimosi pagalbos į policijos pareigūnus.
Kaip turėtų elgtis vaikas, jeigu tėvai jam grasina diržu?
Tėvai vaikui yra tie asmenys, kurie turėtų jį saugoti ir ginti. Jei tėvai naudoja fizinę jėgą, jie sukelia vaikui vidinį konfliktą. Viena vertus, vaikas juos myli. O mylimi žmonės neturėtų skaudinti. Kad išlaikytų mylinčių tėvų vaizdinį, vaikas yra priverstas juos pateisinti, o jei tėvai yra teisūs, vadinasi, jis - blogas. Kenčia vaiko pasitikėjimas savimi, jo savivertė. Aplinkiniai gali pastebėti, kad toks vaikas bijo grįžti namo, po pamokų stengiasi ilgiau likti mokykloje, išsigąsta gavęs prastesnį įvertinimą ar pan. Jei vaikas namuose patiria smurtą, be galo didelę reikšmę įgauna kiti reikšmingi suaugusieji (pvz., mokytojai, būrelių vadovai), kuriais vaikas gali pasitikėti, kuriems gali pasiguosti, pasipasakoti ar prašyti pagalbos. Todėl vaikus nuo mažumės svarbu pratinti nekentėti vienumoje, mokyti juos skirti, koks elgesys laikytinas netinkamu, smurtiniu, pasakyti, į ką vaikas gali kreiptis pagalbos nutikus bėdai. Vaikui vienam, be suaugusiųjų pagalbos ir įsikišimo, gali būti sunku apsiginti nuo smurto bei grasinimų.
Ką manote apie vaiko paėmimą iš šeimos?
Manau, valstybė turi imtis visų galimų teisinių priemonių, kad apsaugotų vaikus nuo smurto. Pirmiausiai turėtų būti sukurta aiški, nuosekli ir veiksminga paslaugų šeimai sistema. Šiuo metu yra pavienių iniciatyvų, teikiančių paslaugas socialinės rizikos šeimoms, tačiau dažnai jos yra ribotos trukmės dėl laikinų finansavimo šaltinių (projektų, programų), trūksta paslaugų sistemiškumo, prieinamumo, perimamumo ir nuoseklumo. Vaikų paėmimas iš šeimos turėtų būti taikomas tik kaip kraštutinė priemonė, kai tai - vienintelis būdas apsaugoti vaikus. Be to, tokios galimybės įteisinimas turėtų būti "apginkluotas" aiškiais saugikliais, idant išvengtume neteisingų įstatymo nuostatų interpretacijų ir galimų manipuliacijų, nes visa tai traumuojančiai veiktų vaikus ir šeimas.
Yra toks liaudies posakis: "Mylėk kaip dūšią - krėsk kaip grūšią." Kokiu kitu jį pakeistumėte?
O kam gi ką nors keisti? Liaudies patarlės ir posakiai yra daugiaprasmiai, daugiasluoksniai, nelygu, kokį turinį į juos projektuojame. Kiekvienas perskaitome tai, ką norime perskaityti. Kalbant apie vaikų auklėjimą, turėkime galvoje, kad "kantrybė vieną pykčio akimirką apsaugo nuo šimto dienų širdgėlos".
MOKINIŲ PARLAMENTO POZICIJA
dėl vaikų patiriamo smurto artimoje aplinkoje
Lietuvos mokinių parlamento Vaiko gerovės darbo grupė reiškia didelį susirūpinimą dėl per mažo dėmesio, skiriamo smurto prevencijai, bei jaunajai kartai rodomo iškreipto visuomenės požiūrio. LMP, kaip aukščiausia mokinius atstovaujanti institucija, griežtai pasisako prieš bet kokį smurtą.
* Atsižvelgdami į tai, kad Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių komitetas yra ne kartą išreiškęs susirūpinimą dėl Lietuvos visuomenės toleruojamų fizinių bausmių taikymo vaikams, įžvelgiame problemą iškreiptame visuomenės požiūryje į smurtą. Net 52 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad vaikų fizinės bausmės yra pateisinamos. Didelį susirūpinimą kelia ir visuomenės abejingumas mušamiems vaikams, smurtas apibūdinamas kaip "senosios auklėjimo tradicijos".
* LMP yra sunerimęs dėl nustatyto fizinių bausmių vaikystėje ir sunkių ligų sąryšio. Remiantis Plimuto universiteto mokslininkų atliktais tyrimais, stiprus stresas, kurį sukelia fizinės bausmės, žmogaus organizmą gali paversti itin pažeidžiamu ir negalinčiu pasipriešinti ligoms. Tyrimų metu nustatyta, kad net 60 proc. astma sergančių asmenų ir net 70 proc. vėžiu sergančių žmonių patirdavo smurtą vaikystėje. Duke'o universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad su smurtu susidūrusių vaikų DNR nusilpsta ir prilygsta senstančių žmonių. Smurto sukeltos vaikystės traumos palieka pėdsaką visam gyvenimui - tiek fizinei, tiek psichinei žmogaus sveikatai.
* Vaikų, patiriančių smurtą artimoje aplinkoje, pasąmonėje susiformuoja iškreiptas šeimos vaizdas. Smurtaujantys tėvai nesudaro autoriteto vaikų akyse. Agresija dažnai prasideda vaikams artimoje aplinkoje, iš kurios plinta į visuomenę. Be to, vaikai, prieš kuriuos smurtaujama, labiau linkę ir patys tuo naudotis - taip sukuriamas vadinamasis "smurto ciklas".
* Smurtas žaloja vaikų psichiką ir asmenybės suvokimą. Remiantis Ernos Petkutės, paramos vaikams centro psichologės psichoterapeutės, Dalios Mickevičiūtės, vaikų ir paauglių psichiatrės, bei kitų gydytojų išvadomis, pabrėžiame, kad ankstyvoje vaikystėje patirtas smurtas gali sukelti motorinės ir psichinės vaiko raidos sutrikimų. Ateityje vaikams, patyrusiems prievartą, gali būti sunkiau mokytis ar dirbti - jie gali turėti emocinių, elgsenos, bendravimo problemų, patirta stipri prievarta gali sukelti reaktyvųjį prieraišumo sutrikimą. Vaikai praranda pasitikėjimą aplinkiniais žmonėmis. Su smurtą patyrusiais jaunuoliais sunkiau bendrauti, jie labiau užsidarę, suvaržyti. Agresija įbaugina, trukdo žmogaus vystymuisi ir, svarbiausia, tobulėjimui, asmenybės formavimuisi.
* Apibendrindami poziciją Lietuvos mokinių parlamento Vaiko gerovės darbo grupės nariai pabrėžia - vaikai Lietuvoje nėra apsaugoti nuo prievartos artimiausioje aplinkoje. Nukentėjęs vaikas beveik niekada nesikreipia pagalbos. Sprendžiant smurto artimoje aplinkoje problemą svarbu ugdyti visuomenės nepakantumą smurtui prieš vaikus, kompleksiškai šalinti jo priežastis, sukurti vaikams ir smurtautojams pagalbos ir prevencijos priemonių sistemą. Fizinių bausmių draudimas skirtas ne nubausti kuo daugiau tėvų, bet sudaryti teisinį pagrindą visuomenės sąmoningumo kėlimui bei alternatyvių auklėjimo metodų plėtrai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą