Aistė Pilvelytė: „Silpnų žmonių nemyliu“

Aistė Pilvelytė: „Silpnų žmonių nemyliu“

Atlikėja Aiste Pilvelytė, (40 m.), šiemet jau dešimtą kartą šturmuos Eurovizijos dainų konkursą. Atkakliai tikslo siekianti moteris atvira: „Gyvenime griuvau, buvau išduota, palikta, netiesiogine prasme spardyta į galvą, bet atsikeli ir eiti toliau. Kam sužeistas būsi reikalingas?“

„Manau, jei laimėčiau Euroviziją, galėčiau visiems įrodyti, kad tikslai yra pasiekiami. Sunkiu darbu, užsiskyrimu, ryžtu, bet viskas įmanoma. Tai būtų pavyzdys ir jauniems atlikėjams“, - sako atlikėja Aistė Pilvelytė.

- Aiste, atlikėjų gyvenimas turbūt nelengvas - per šventes pats darbymetis, savaitgaliais, kai visi ilsisi, taip pat dažniausiai tenka koncertuoti. Neretai tenka išgirsti, jog dėl to artistus užklumpa psichologinės bėdos. O jums pavyksta rasti kokybiško laiko sau?

- Man per šventes su artimaisiais sėsti prie šventinio stalo labai svarbu. Trūks plyš privalau tarp darbo rasti laiko šeimai. Antraip tai būtų nenormalu. Žinoma, išlaviruoti nėra lengva, bet jei nori, gali viską sustyguoti. Kai kurie žmonės palūžta nerasdami balanso tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, poilsio. Vieni ima gerti, kiti pakelia ranką prieš save. Gyvename bėgime, o ypač tai justi šventiniu laikotarpiu.

Savo aplinkoje matau, kaip žmonės nebesusitvarko su kasdien patiriamu stresu, sunkiai pakelia darbo naštą. O jei tenka sunkiai dirbti, auginti mažus vaikus ir nerasti laiko sau, arba užpuola ligos, arba imiesi kraštutinumų – pavyzdžiui, alkoholio... Gyvenimo tempas dažnai stabdo patį gyvenimą.

Tiesa, laikas, kai vyksta pasiruošimas Eurovizijos atrankos konkursui, visada būna įtemptas, su komanda turime labai daug darbo. Tai sudėtingiau už švenčių maratoną.

- Kokiu būdu atsipalaiduojate? Kaip derinate darbą, asmeninį gyvenimą ir poilsį?

- (Atsidūsta) Man padeda meditacija, sportas. Be to darbas - dainavimas mane atpalaiduoja. Didžiausias išlošis, kad užsiimu veikla, kuri mane išlaisvina visomis prasmėmis. Man dainavimas kartu ir savirealizacija, ir prasiblaškymas, ir jėgų šaltinis. Manau labiausiai pasisekė tiems, kuriems pavyko surasti tinkamą santykį tarp visų šių dalykų.

Žinoma, suprasti, kas tau yra vidinė pusiausvyra, reikia gyvenimiškos patirties. Jaunam žmogui profesine prasme sunku surasti tinkamiausią kelią.

- Scena įpareigoja būti visada pasitempusiai, gerai atrodyti privaloma. Kiek tam paskiriate energijos?

- Tai sunkiausia. Žmonės visada nori ne tik girdėti gražią dainą, bet ir matyti patrauklų vaizdą. Nors sportuoti man patinka, kartu tai ir sunkus darbas. Kiekvieną dieną einu į sporto salę, plušu. Dedu daug laiko ir pastangų, kad atrodyčiau taip, kaip atrodau dabar.

O dėl sveikos mitybos galvos nesu pametusi. Valgau viską. Kam tuomet gyventi, kai iš savęs viską atimi? Maistas gyvenime atneša labai daug malonumo. Savaitgaliais sau pasidarau tikrą šventę, savęs neriboju: jei noriu, galiu suvalgyti nors ir dvi plyteles šokolado ar dėžutę ledų, picos. Jaučiu, kad šitas mitybos metodas man puikiausiai tinka.

- Sakote, kad Eurovizijos atrankoje dalyvausite šiemet dešimtą kartą, nors gerbėjai skaičiuoja dvyliktą bandymą. Kodėl skaičiai nesutampa? Iš kur toks atkaklumas?

- Kelis kartus mano daina buvo diskvalifikuota, todėl neskaitau tų bandymų. Visada sakau, kad ne aš nepaleidžiu Eurovizijos, o ji manęs. Šiemet taip jau nutiko, kad ir vėl turiu gerą dainą. Tad ką su ja daryti? Reikia paleisti (juokiasi).

- Girdžiu tvirto charakterio žmogaus balsą...

- Silpnų žmonių nemyliu. Gyvenime niekam neįdomu, ar tau skauda, ar tu verki. Kitos išeities nėra – tik būti stipriam, antraip būsi gyvenimo suvalgytas. Čia kaip džiunglėse - silpnieji neišgyvena.

Be to, turiu šiek tiek godumo, Tiesa, gerąja prasme. Manau, jei laimėčiau Euroviziją, galėčiau visiems įrodyti, kad tikslai yra pasiekiami. Sunkiu darbu, užsispyrimu, ryžtu, bet viskas įmanoma. Tai būtų pavyzdys ir jauniems atlikėjams.

- Vienus žmones nesėkmės palaužia, šie nusisuka nuo svajonės. Jūs, rodos, atvirkščiai, dėl to tik esate apimta azarto.

- Per nesėkmes mes ir išsigryniname. Turi daug kartų nusvilti, būti gyvenimo sudaužytas, kad pradėtumei užsiimti savirealizacija, mąstyti, kaip veikti tinkama linkme, suprasti gyvenimo prasmę, įgauti ryžto eiti pirmyn. Visi, net ir skaudūs etapai gyvenime yra reikalingi. Žinoma, tuo momentu manai: „ačiū, viskas, jau pakanka, daugiau niekada“, bet praeina laikas ir imi svarstyti, o kodėl turi nuleisti rankas, jei nueita daugiau nei pusė kelio.

- Povilo Vanago ir Margaritos Drobiazko rengiamo Ledo šou „Čempionai“ pasirodymas pasakoja apie nelengvą čempionų kelią, prie jo dainavimu prisidedate ir jūs. Galima sakyti, šis šou yra dalelė ir jūsų istorijos?

- Rezultato reikia siekti visur ir visada. Nesvarbu, ar virtuvėje, ar grožyje. Pati darau tai, ką moku geriausiai. Galbūt kam nors yra gerai numirti visą gyvenimą dirbus, tarkime, darželio auklėtoja - nereikalauja iš savęs daugiau. Aš manau, jog iš gyvenimo turime pasiimti viską, ką tik įmanoma. Pati griūdavau, buvau išduota, palikta, netiesiogine prasme spardoma į galvą, bet atsikeliu ir einu toliau. Kam sužeistas būsi reikalingas? Auginu vaiką, turiu būti pavyzdys.

- Ką svarbiausia, jūsų manymu, įdiegti vaikui?

- Su dukra ypač daug kalbamės apie patyčias mokykloje. Patariu, kaip reikėtų reaguoti į kitų vaikų pasisakymus. Išmokti nematyti ir negirdėti tam tikrų dalykų, o kartais ir patylėti. O patylėti, manau, yra visada sunkiau, nei pasakyti.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder