Palangos kavinėje "Feliksas" ponas Algirdas virkdo smuiką jau penktą vasarą. Pirmaisiais metais grojo su džiazo improvizatoriumi Sauliumi Šiaučiuliu, vėliau koncertavo drauge su puikia pianiste, jau išėjusia Amžinybėn, Danute Paulavičiūte. O šią vasarą - su maestro iš Palangos Vincu Paulausku. Keleto kavinių savininkas Edmundas Sakalauskas yra didelis klasikinės ir smuiko muzikos mėgėjas, todėl neatsitiktinai pasiūlė ponui Algirdui čia groti.
"Mano misija ir Palangoje, ir Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, ir gimtuosiuose Šiauliuose - populiarinti smuiko muziką. Tenka sutikti nemažai žmonių, kurie akis į akį su smuiku susitinka pirmą kartą gyvenime. Juk dauguma, per televizorių išgirdę grojant Bacho, Hendelio ar Bramso muziką, iš karto perjungia kitą kanalą.
Čia, Palangoje, jaunimas taip pat iš pradžių gana skeptiškai reaguoja, matydamas, kaip ruošiame instrumentus grojimui. Tačiau po pusvalandžio ar valandos jie nepakyla ir neina ieškoti kitos. Mano repertuaras platus - matydamas susirinkusią publiką, stengiuosi jiems pritaikyti kūrinius. Nors aklai įtikti nenoriu, niekada publikai nepataikauju. Kad sudominčiau smuiko muzika, pagroju ir populiaresnių kūrinių, vėliau pereinu prie klasikos."
Su dukra - smuiko žaidimai
1947-ieji. Tada ponas Algirdas Stulgys po pokarinius Šiaulius lakstė basas, ežiuku kirptais plaukais, o vieną sykį berniuko akys užkliuvo už vieno namo su užrašu: "Vaikų muzikos mokykla". "Būdamas septynerių, pats to dar nesuprasdamas, labai mėgau muziką. Ir užėjau į mokyklą, parašiau pareiškimą stoti į akordeono klasę. Per stojamuosius garbūs komisijos nariai M.K. Čiurlionio bendražygis pianistas Ignas Prielgauskas, kompozitorius Juozas Karosas ir kiti patikrino mano klausą, ritminius sugebėjimus, paklausė, ar turiu namuose akordeoną. Aš jiems atsakiau, jog tikiuosi instrumentą gauti iš mokyklos. Deja, man tokios galimybės suteikti negalėjo. O kadangi muzikos mokykloje buvo atliekamų smuikų, tai man pasiūlė mokytis šio instrumento klasėje. Man buvo visai nesvarbu, kokiu muzikos instrumentu mokytis groti, svarbiausia buvo įstoti į šią mokyklą. Labai pamilau smuiką ir va jau penkiasdešimt penkeri metai kaip su juo nesiskiriu."
Baigęs Šiaulių muzikos mokyklą, ponas Algirdas mokėsi Vilniaus Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau studijavo Maskvos Čaikovskio konservatorijoje.
Anot smuikininko, dažniausiai žmonės geriausiu savo draugu laiko šunį. O jam geriausias draugas - smuikas. Su juo ponas Algirdas apkeliavo kone visą pasaulį. "Ne tik man jis geriausias draugas. Savo dukrą Dalią nuo penkerių metų taip pat supažindinau su šiuo instrumentu. Pradėjome žaisti smuiko žaidimus ir šiandien ji - daugelio tarptautinių konkursų nugalėtoja. Dukra baigė studijas Vokietijoje, Liubeko aukštojoje muzikos mokykloje. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Berlyne."
Keturiasdešimtmetis dienoraštis
"Dažnai manęs klausia, kodėl groju Lietuvoje, o ne kurioje nors svečioje šalyje? Iš karto po nepriklausomybės atkūrimo išvažiavau į Kanadą. Turėjau kvietimą koncertuoti tris mėnesius, o parvykau į Lietuvą tik po ketverių metų. Man teko kurį laiką gyventi ir Maskvoje. Po studijų ten likau ir dirbau Muzikiniame teatre, grojau ir Didžiajame teatre. Nors ten laukė didžiulės galimybės, bet esu lietuvis ir turiu gyventi bei dirbti čia, Lietuvoje."
Studijuodamas ir gyvendamas Maskvoje ponas Algirdas artimai bendravo su pasaulinio garso įžymybėmis: Rostropovičiumi, Solženycinu, Pasternaku bei kitais. Visi išgyvenimai, nuotaikos ir įvykiai ne tik metų, mėnesio ar dienos, bet ir valandos tikslumu užfiksuoti smuikininko keturiasdešimties metų senumo dienoraštyje. Ilgai tektų vardinti, kur skambėjo Stulgio smuiko muzika. Jos būta visur: didžiausiose Europos ir šalies scenose bei bažnyčiose. Per penkis muzikavimo dešimtmečius ponas Algirdas turėjo aštuonis smuikus. Pats brangiausias - pirktas dar tarybiniais metais Ukrainoje. "Tada, atsimenu, pardaviau žigulį, sudėjau savo ir dalį tėvų santaupų ir už 14 tūkstančių rublių nusipirkau itališką smuiką. Dabar šiuo instrumentu groja mano dukra Dalia ir sėkmingai juo skina laurus."
Smuikininko moterys
Keliones, koncertus, lydi vaišės ir alkoholis. "Šitą problemą, priklausomybę alkoholiui, aš pažįstu. Nuo trylikos metų jau grojau vestuvėse, krikštynose ir pradėjau ragauti alų. Studijų metais išgėrinėdavau tik susitikęs su lietuviais. Pavakarodavome prie sauso gruziniško vyno taurės. Ši problema tada neegzistavo. Vienu laiku grojau ansamblyje "Armonika". Važinėdavome koncertuoti po šalies kolūkius. Tuomet ne tik po koncerto privaišindavo, bet dar į autobusą įdėdavo dėžę degtinės ir kaimiškos dešros. Priklausomybė alkoholiui tikrai vystėsi, net man pačiam to nejaučiant. Užsienyje laikydavomės sauso įstatymo. Bet grįžus į namus, nuovargį geriausiai numalšindavo viena kita taurelė."
Ponas Algirdas su žmona Liucija išsiskyrė po dvidešimties bendro gyvenimo metų. Ar sunku menininkui išlaikyti patvarius šeimos santykius, ar vis dėlto galioja nerašyta taisyklė, jog šie žmonės labiau linkę į bohemą nei į įprastinę namų rutiną? "Iš dalies - taip. Juk mūsų, menininkų, gyvenimas rieda ant ratų. Nuolat keičiasi žmonės, aplinka. Ir prie tos kaitos taip pripranti, jog, atrodo, kitoks gyvenimas nebeįmanomas.
Po skyrybų turėjau ne vieną galimybę vesti moterį ir Kanadoje, ir čia, Lietuvoje. Bet iki šiol dar "neužkliuvau" už tokios moters, kuri visiškai pavergtų mano širdį. Tiesa, ta vienuma mane slegia. Pagal savo charakterį nesu vienišius. Šiuo metu Šiauliuose turiu didelę muzikos ir mano talento gerbėją, seną pažįstamą ponią Reginą. Jos vyras buvo kariškis ir prieš šešiolika metų skrisdamas lėktuvu tragiškai žuvo, lėktuvui nukritus į Kauno marias. Tai ji man sako, jog šešiolika metų laukė manęs.
"Smuikas, vynas ir draugai"
"Pernai netekau keleto artimų darugų, kolegų, jaunesnių už save. Toks jau sutapimas, kad buvusiam mano mokiniui Raimundui Katiliui smuikas iš rankų iškrito koncertuojant Vokietijoje per mano gimtadienį - balandžio 5-ąją. Po jo laidotuvių mąsčiau, ar ne laikas ir man sustoti, padėti smuiką. Tačiau po kelių mėnesių vėl atidariau instrumento futliarą. Kol ausys girdi ir juda pirštai, turiu groti. Tokia artisto dalia."
Tačiau Ponas Algirdas vis dažniau mąsto apie smuikininko karjeros pabaigą. Ateinantį pavasarį žada su dukra Dalia paskutinį kartą koncertuoti Lietuvos miestuose. Padėjęs smuiką, tęs savo knygos "Smuikas, vynas ir draugai" rašymą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą