„Ambersail 2“ kapitonas S.Steponavičius: „Buriavimas – tai ne martinis ir bikinis, čia – piktas sportas“

Antigvos regata vyksta seniausiai, ji – labai patogioje geografinėje padėtyje, kur, pasak buriuotojų, orai pavydėtinai puikūs, o buriavimas – išskirtinis, geras vėjas visuomet garantuotas.

„Pirmą kartą dar su senuku „Ambersail“ čia dalyvavome 2011 metais, nuo to laiko buvo tik vieni metai, kai Antigvos regatą praleidome. Ir nesumeluosiu sakydamas, kad Karibai – buriuotojų rojus. Gal todėl čia kaskart taip gera sugrįžti“, – 15min pasakojo buriuotojas Simonas Steponavičius.

Ne vienerius metus vadovavęs „Ambersail“ laivo įgulai į Antigvą šiemet jis vyko kaip „Ambersail 2“ kapitonas.

Drauge su juo Lietuvai prestižinėse lenktynėse atstovauja ir daugiau patyrusių šalies buriuotojų. Tarp jų – Linas Ivanauskas-Linkus, Ramūnas Sakalauskas, Arvydas Paunksnis, Tomas Ivanauskas, Arnas Eimutis bei Gedas Giržadas, Martynas Gražulis. Įguloje – ir keli užsieniečiai iš Australijos, Kanados, JAV, Vokietijos, tarp jų – Thomas Joffrey, Pawelas Nowakas, Ivanas Medvedevas, Gregas Gedemeras, Kevinas Brubackeris.

„Nors buriuojama beveik visą savo gyvenimą, esame mėgėjų komanda. Įtraukėme į ją ir užsieniečių – žiūrėsime, kaip jiems seksis, galbūt vėliau buriuosime ir ateityje. „Ambersail 2“ pasaulio buriuotojams pristatyti nebereikia – visi žino, kas mes, ir patys nori tapti įgulos dalimi. Ir kiekvienas iš jų čia atlieka savo funkciją“, – pasakojo S.Steponavičius.

Maždaug trečdalis įgulos – jau yra dalyvavę šioje regatoje ankstesniais metais. Tačiau, kaip sako kapitonas, „Ambersail 2“ tai pirmas sezonas, todėl komanda dar tik pratinasi prie jo. „Juokaujame, kad norint, jog laivas gerai plauktų, turime atleisti visus rankinius stabdžius. Jų ten – begalė, tačiau tam, kad galėtume juos atleisti, prieš tai turime rasti, kur jie sukaišioti“, – linksmai kalbėjo S.Steponavičius.

– Antigvos regatoje jūs jau nebe naujokas. Ne naujokai ir kai kurie įgulos nariai, dalis jų jau yra plaukę šioje regatoje ankstesniais metais. Kodėl taip norisi ten grįžti?

– Nes ten tobulos buriavimo sąlygos! Įsivaizduokite: oras 28, vanduo – 26 laipsniai, vėjas visuomet garantuotas. Saulė šviečia, šilta, gera... Nereikia nei šturminės striukės, nei pirštinių, nieko. Tik kilogramą saulės kremo ant veido susitepi, užsidedi akinius – viskas. Ir net jei banga kokia išmaudo, nieko tokio – po minutės jau sausas, jei lietus užklumpa – ačiū, truputį atvėsina.

Į Antigvos regatą susirenka geriausi buriuotojai, yra su kuo varžytis, o tas pasimatavimas – smagus procesas. Visas renginys čia fantastiškai organizuotas, tiesiog nėra prie ko prikibti, visiška tobulybė.

Pirmą kartą dar su senuku „Ambersail“ čia dalyvavome 2011 metais, nuo to laiko buvo tik vieni metai, kai Antigvos regatą praleidome. Ir nesumeluosiu sakydamas, kad Karibai – buriuotojų rojus. Gal todėl čia kaskart taip gera sugrįžti.

– Kuo skiriasi pats plaukimas šioje regatoje?

– Viskas vyksta tarp dviejų akvatorijų: vieną dieną lenktyniaujame pakrantėje, kur sala užstoja bangas. Vanduo lygus, todėl čia svarbiausia – taktika. O jau kitą dieną lenktynės vyksta vadinamajame offshore – atviresnėje jūroje, kur ir vandenyno banga atsiranda, daugiau visokių iššūkių, tas labai įdomu.

Kitose regatose orientuojamės į plaukimą aplink salą ar kokius nors fiksuotus salos ženklus, kur nepriklausomai nuo vėjo krypties reikia plaukti tą pačią distanciją – ar prieš vėją, ar šoninis vėjas, ar pavėjui – ne taip svarbu, o čia labiau maršrutinės lenktynės, kur reikia kokias nors išlindusias uolas aplenkti.

Antigvoje labiau koncentruojamasi į tyčia sudėtus distancijos ženklus, organizatoriai siekia klasikinių lenktynių, kai viena tiesė eina prieš vėją, o kita – pavėjui, tik intarpais būna šoninis vėjas. Todėl tenka ieškoti taktinių sprendimų – tai lenktynes daro išskirtinėmis.

VIDEO: Pirma „Ambersail 2“ diena Karibų Antigvos regatoje: įgula pradėjo treniruotes

– Nuo 1968-ųjų rengiama Antigvos regata buriuotojų žemėlapyje – viena seniausių, jau turinti savo tradicijas, istoriją. Ji jau prieš 50 metų suburdavo ir šimtapėdžius laivus, ir žvejus spalvotomis valtimis. Kas per tą laiką pasikeitė, kaip regata evoliucionavo?

– Evoliucionavo ir regata, ir laivynas. Per pastaruosius 20 metų labai išaugo burinės jachtos – anksčiau 40 pėdų laivas jau buvo laikomas dideliu, o dabar 60 pėdų – jau tarp mažų.

Įdomu stebėti ir pačius laivus, jų čia suplaukia pačių įvairiausių – ir iš Šiaurės Amerikos, ir iš Pietų, ir iš Europos. O ir tie laivai išskirtiniai – stebina ne tik savo dydžiu, bet ir prabanga, kai kurių kainos – kosminės. Todėl tokiuose renginiuose neretai pavysta sutikti ir labai turtingų, kilmingų žmonių, o kai kurie jų net nestovi šešėlyje – patys plaukioja.

VIDEO: „Ambersail 2“ Antigvos buriavimo savaitę pradėjo su nuotykiais

– Vienas tokių – Norvegijos karalius Haraldas V. Nepaisant to, kad šiandien jam – 82-eji, jis – puikus buriuotojas, ir patys esate tuo įsitikinę, kai teko su juo palenktyniauti. Papasakokite apie tai plačiau.

– Taip, mums yra tekę lenktyniauti su Jo Didenybe Norvegijos karaliumi. Vienas tų kartų buvo Švedijoje, Gotlande, tuomet jis vadovavo savo įgulai, o mes plaukėme su „Ambersail“ ir tai buvo vienos pirmųjų lenktynių su šiuo laivu. Tuomet, pamenu, karalius iš mūsų net truputį pasišaipė dėl mūsų lenktyninių sprendimų – mes dar buvome palyginti naujokai, kuriems dar toli gražu iki tobulumo.

O karalius – labai patyręs buriuotojas, yra net plaukęs už Norvegiją olimpiadoje. Tada kolega Jonas Krivickas jo paklausė, kiek maždaug metų buriuojate? O jis sako – rodos, nuo kokių 1954-ųjų. Klausia, o ką darote laive? Jis – anksčiau vairuodavau, o dabar tik rodau pirštu, tik taktikas kuriu.

Vėliau su juo lenktyniavome Antigvos regatoje. Karalius plaukė dvigubai didesniu laivu nei mūsų, buvo jį išsinuomojęs, tačiau buvo įgulos kapitonas. Mes kažkuriuo metu priėmę tinkamą sprendimą aplenkėme jo laivą – reikėjo pamatyti, kaip jis jautėsi! Juokėmės, kad nuo to karto jis tikrai mūsų bures įsidėmėjo.

VIDEO: „Ambersail 2“ įgula Antigvos buriavimo savaitėje vejasi beveik dvigubai didesnius konkurentus

– Kalbant apie laivus – kokie susirenka į šią regatą?

– Šioje regatoje yra kelios pagrindinės grupės. Viena jų – vadinamųjų katerinių laivų grupė, juos įgulos dažniausiai nuomoja, laivams regatoje taikomos atskiros įskaitos. Šioje kategorijoje kelis kartus yra plaukę ir lietuviai, dalyvavo Miroslavo Urbonavičiaus vadovaujama komanda, dar viena, visi gerai pasirodė.

O kita grupė – lenktyniniai laivai, čia jau jų galima pamatyti pačių įvairiausių, nuo 35 pėdų iki pačių didžiausių, tarp kurių su „Ambersail 2“ esame ir mes. Toje pačioje grupėje varžosi ir išskirtinis, aukšto lygio 100 pėdų laivas „Scallywag“.

Į Antigvos regatą suplaukia visi, ir amerikiečiai, ir europiečiai, o juk ir tų, kurie gyvena Karibuose nemažai, – čia dalyvauja labai labai daug gerų, patyrusių buriuotojų.

Net šūkis regatos skelbia – „The Original Caribean Regatta“, kai kiti tuo pat metu sako „Serious Fun“. Antigvoje pabrėžiama, kad buriavimas čia – pirmoje vietoje, ir tai jaučiama nuo pat pirmos iki pat paskutinės renginio minutės, čia labai aukštas lygis.

– Antigvos regata oficialiai trunka savaitę, nors lenktynės vyksta tik kelias dienas. Kaip atrodo laikas ten, ką veikiate, kokia regatos programa?

– Nors laiko atrodo nemažai, jis detaliai suplanuotas. Nevažiuojame pliaže gulėti, nors jų Antigvoje yra 365 – gali kiekvieną metų dieną eiti į kitą ir nė karto nenueiti į tą patį. Nors aš asmeniškai esu buvęs viename kokius du kartus, ne čia prioritetas – mes vykstame į lenktynes.

Trečiadienį išskridome iš Lietuvos, ketvirtadienį jau buvome vietoje. Popiet iš Šv.Martynos salos keli įgulos nariai parplukdė laivą, turėjome jį sutvarkyti, iškrauti viską, kas nereikalinga, paruošti lenktynėms. Pavalgėme, pamiegojome ir kitą dieną vėl iš naujo – apie 10 valandą ryte išplaukėme į treniruotę, apsišlifavome, o jau paskui – laikas lenktynėms.

Antigvos regata – viena tų, kur kasdien palenktyniavęs kelias valandas aplink salą galiausiai vėl sugrįžti į krantą. Įprastai per dieną vyksta arba vienas ilgas – maždaug 3 valandų – plaukimas, arba du trumpesni, kasdien apie 16 valandą jau grįžtame į krantą.

Ir kitas sakytų – tai ką čia reiškia tos kelios valandos ant vandens, – reiktų savo akimis pamatyti, kaip grįžę berniukai atrodo... Išsunkti kaip mazgotės, vos bepaeina. Būna, kad grįžti į krantą, visi sėdi liežuvius pakabinę ir net nėra kam laivo sutvarkyti, niekas nebepajuda iš nuovargio.

Todėl mes juokais sakome, kad buriavimas – tai ne martinis ir bikinis, čia – piktas, normalus sportas. Po lenktynių būname pavargę, nusvilę nuo saulės, dehidratavę, lakam vandeniuką kaip bėriai – čia rimtas fizinis krūvis.

– Iš šono žiūrint atrodo, kad laive apskritai viskas sukasi kaip laikrodžio mechanizmas.

– Taip ir yra, komandinis darbas čia – be galo svarbus. Kai reikia atlikti kokį nors manevrą, reikia visos įgulos jėgos. Ir reikia dabar, o ne po sekundės, ne po dviejų sekundžių, ne po minutės. Ir jei bent vienas iš 15 žmonių tą sekundę padaro ką nors ne taip, jo klaida atsiliepia visam plaukimui, viskas ima byrėti kaip domino kaladėlės. Tuomet belieka tik stebėti, kaip nuo tavęs kiti laivai tolsta, o tu plauki iš paskos. Todėl ir fizinis krūvis čia reikalingas smūginis – maksimaliai stiprus, maksimaliai koncentruotas, maksimaliai tikslus.

– Kalbate apie sportinę formą, komandinę dvasią, bendrą tikslą. Tačiau čia turbūt svarbu paminėti ir taktiką, strategiją – kokią vietą ji užima buriavime?

– Pateiksiu tokį pavyzdį. Tarkime, 8 metų vaikas, pradėjęs buriuoti laivą „Optimistas“, maždaug per dvejus pirmuosius savo karjeros metus išmoksta multitaskinti, tuo pačiu metu valdyti penkis skirtingus procesus. Jis vairuoja laivą, laiko laivo greitį, stebi vėją, vėjo pasisukimus, dėlioja savo strategiją, stebi konkurentus, vadovaujasi taktika. Taip pat ir fiziškai dirba atsverdamas laivą, balansuodamas jį savo svoriu. Vienoje rankoje vairas, kitoje – burė, jis pats pasikabinęs ant diržo, maksimaliai įdarbintos ir smegenys.

Buriavimas – tai hibridas tarp bokso ir šachmatų. Mąstyti reikia labai intensyviai, čia nėra prabangos jokiai pašalinei minčiai. Gal todėl buriuojant pailsi galva – joje tiesiog nebėra resursų galvoti apie darbus, asmeninį gyvenimą.

– Prakalbote apie multitaskinimą, juokais pagalvojau apie moteris – šioms, kaip sakoma, neretai tą daryti lengviau nei vyrams. O kaip buriavime – kiek jų yra šiame sporte? Ar vis dėlto čia dominuoja vyriška auditorija?

– Vyrai ar moterys – visi buriuojantys žmonės yra gudrūs, kvailų čia absoliučiai nykstančiai mažai (juokiasi).

O moterų buriavime nėra daug, olimpiniame lygmenyje situacija dar neprasta, tačiau didelių laivų lenktynėse, postolimpiniame sporte moterų gerokai sumažėjo – taip atsirado stipri atskirtis. Kita vertus, situacija po truputį keičiasi, manau, kad per artimiausią dešimtmetį įvyks pokyčiai.

Kad į buriavimą įsitrauktų daugiau moterų stengiasi ir įvairios buriavimo organizacijos – tiek olimpiadose, tiek, pavyzdžiui, „Volvo Ocean Race“ regatoje dabar reikalaujama, kad joje dalyvautų bent minimalus jų skaičius.

– Kiek metų jūs pats buriuojate? Kaip atsimenate savo pirmuosius plaukimus, pirmąją regatą?

– Buriuoju visą savo sąmoningą gyvenimą, netrukus jau ir 50 metų sueis. O pirmoji regata buvo Trakuose, kai būdamas maždaug 7-erių ar 8-erių plaukiau „Optimistu“. Detalių tiksliai neprisimenu, tačiau akivaizdu, kad buriavimas įtraukė (juokiasi).

– 50 metų – labai ilgas laiko tarpas. Pasakodamas apie Norvegijos karalių Haraldą V, taip pat prasitarėte, kad jis buriuoja nuo 1954-ųjų. Ar tai reiškia, kad buriavimas – labai universalus sportas, kuriuo galima užsiimti ir būnant vyresnio amžiaus?

– Tai daug patirties ir mąstymo reikalaujantis sportas, todėl jame dauguma – vyresni. Dideliame laive visuomet yra ką veikti, užduotis galima rinktis pagal savo kompetenciją, fizinį pasiruošimo lygį. Todėl patyręs, vyresnio amžiaus buriuotojas įgulai labai naudingas – jis išmano taktikas, navigaciją, o tai yra labai daug.

Buriavimas – labai stiprus sportas tiek fiziškai, tiek intelektualiai. Ir jis tikrai labai ilgaamžis – jei daugelyje sporto šakų apie olimpiada yra karjeros zenitas, buriavime olimpiadoje suplaukiama apie 30-uosius metus, o vėliau profesionalumas tik auga.

Tačiau mes tų profesionalų tiek daug neturime, nes karta, kuri turėjo tapti profesionalais – mūsų karta – turėjo ir daugiau ką veikti, tuo metu vyko visi Nepriklausomybės virsmai, labiau reikėjo galvoti, kur duonos gauti, o ne kaip uždirbti iš buriavimo. Tačiau dabar situacija gerokai pasikeitusi ir tai džiugina – tai lyg koks realybe virtęs sapnas.