Angelė Kavak: "Lietuvoje pasigendu žmonių gerumo"

Ar neplanuojate grįžti į Lietuvą?

Jau būtų labai sunku. Mano visi artimieji ten - ir mama, ir sesers šeima. Dukros Asta ir Berta jau amerikietės - jos užaugo toje visuomenėje ir įsiliejo į ją. Praėjo daugiau nei 26 metai, kai aš išvykau iš Lietuvos, bet atvažiuoju į Klaipėdą, ir man čia viskas yra sava - ir žmonės su savo kalba, ir maistas, ir aplinka. Myliu abi šalis, bet Lietuvoje yra tai, kas man artima. Norėčiau Lietuvoje pabūti kiek ilgiau, gal net galėčiau iš čia ir savo verslą plėtoti, tačiau to dar man neišeina padaryti, nes kol kas labiau esu reikalinga tenai.

Ar dažnai važinėdama į Lietuvą pastebite joje kokių nors pokyčių?

Žinoma, pastebiu. Palyginus Lietuvą 1991-1996 metais ir dabar, skirtumas tiesiog milžiniškas. Gal todėl, kad Lietuvoje viskas gerėja pamažu, joje gyvenantys žmonės to nepastebi. Kaip anksčiau atrodė namai, gatvės? Kavinės tuščios, kino teatrai uždaryti, gatvėse žmonių beveik nebūdavo, baisu buvo lipti į senas nudėvėtas mašinas. Dabar Vilnius, Klaipėda yra nuostabiai gražūs. Parduotuvės, kavinės pilnos. Nematau didelio skirtumo tarp to, ką parduotuvėse perku Amerikoje ir Lietuvoje.

Žinote, kur žmonės laimingiausi? Karibuose. Jie gyvena lūšnose, be durų ir langų, galvas plaunasi vandeniu gatvėje, nueina į kavinę, susitinka su draugais, išgeria alaus ir yra laimingi. O lietuviai kuo daugiau turi, tuo daugiau verkia. Atvažiuoju pas draugus, pasakoja, kur ir kaip puikiai praleidę atostogas, kaip savaitgaliais "baliavoja" užmiesčio sodybose, bet jų veidai rūškani. Deja, bet atvykus į Lietuvą į akis krenta nelaimingi veidai, žmonės nesišypso. Negi mes, lietuviai, taip ir neišmoksime džiaugtis ir mirsime verkdami? Žiūrėk, pradedi šypsotis, ir gyvenimas atrodo geresnis.

O kas Lietuvoje negerai?

Manau, kad Lietuvos valdžia yra labai atitrūkusi nuo savo žmonių, neranda bendros kalbos. Dažnai nesuprantu kainų politikos. Amerikoje žmonės daugiau uždirba, bet kai kurios kainos mažesnės, ypač drabužių, o maisto produktai kainuoja kone tiek pat. Nežinau, kas tai lemia - galbūt kad žmonės trokšta greitai praturtėti. Skirtumas tarp nepasiturinčių žmonių ir turtuolių darosi vis didesnis, todėl pavydas dar labiau suvešėjo, nors jis niekada nebuvo svetimas mūsų tautai. Lietuvoje pasigendu žmonių gerumo.

Kokie Lietuvoje vykstantys dalykai domina lietuvius, gyvenančius Amerikoje?

Dvigubos pilietybės klausimas: tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje vieni yra už, kiti prieš. Pirmajai emigrantų bangai be išimties buvo suteikta galimybė turėti antrąją pilietybę. Antra banga yra politiniai ir trečia - vėl ekonominiai pabėgėliai. Tai kodėl pirmos bangos emigrantams duodama antra pilietybė, o trečios - ne? Sutinku, pirmoji banga visada daug padėdavo Lietuvai. Manyčiau, kad išimties tvarka galėtų būti suteikiama antra pilietybė naujai atvykusiems tokiu atveju, jeigu lietuvis galvoja ne tik apie tai, kokios naudos jis galėtų gauti iš Lietuvos ir kuris Amerikoje pamatęs kitą lietuvį bėga į kitą gatvės pusę, o padeda Lietuvai, moka mokesčius, leidžia vaikus į lietuvių mokyklą, kalba lietuviškai. Jeigu žmogus šaliai neturi jokių įsipareigojimų, tai koks jis pilietis?

Ar nepasiilgstate Amerikoje žurnalistinio darbo?

Visada norėjau studijuoti žurnalistiką ir dokumentus buvau padavusi į Žurnalistikos fakultetą. Bet kol mane vežė iš Klaipėdos į Vilnių 300 kilometrų vienas asmuo perkalbėjo, sakydamas, kad žurnalistai nemoka rašyti, kad baigusi lietuvių kalbą aš geriau rašysiu nei baigusi žurnalistiką. Taip ir padariau.

Gyvendama Amerikoje aš nuolat rašau. Duodu straipsnių įvairiomis temomis ir "Draugui" - laikraščiui, kuriam jau daugiau kaip 100 metų, ir "Amerikos lietuviui". Ten galbūt esu ne mažiau žinoma dėl savo straipsnių, nei dėl įvežtų lietuviškų maisto produktų. Rašiau apie tai, kaip kepama lietuviška duona, kas yra šakotis, apie lietuvišką girą, lietuviškąjį kulinarinį paveldą, lietuviškąsias šventes bei tradicijas, taip pat nesusilaikau ir išsakau savo nuomonę vienu ar kitu daugeliui rūpimu klausimu.

Kuri specialybė - verslininkės ar žurnalistės - jums labiau prie širdies?

Kartą, kai gyvenau Klaipėdoje ir dirbau laikraštyje "Lietuvos žvejys, "kalbėjau su kažkokio laivo kapitonu ir kreipiausi: "Jūs, kaip buvęs kapitonas..." Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė: "Jeigu aš stovėjau kapitono tiltelyje, niekada nebūsiu buvęs kapitonas, būsiu kapitonas iki tol, kol gyvas." Man nepasisekė iki gyvenimo pabaigos likti žurnaliste, bet širdyje aš vis dėlto esu žurnalistė, nors dirbti verslininke man geriau sekasi. Gal todėl, kad JAV mokiausi, gavau rinkodaros bakalauro laipsnį, vėliau tarptautinio verslo magistro laipsnį, dirbau verslo srityje. Prieš pradėdama savo verslą, jau buvau vienos transporto kompanijos departamento direktorė. Turbūt todėl, kad padėjo ir gautas išsilavinimas, ir įgyta darbo patirtis, man kiek lengviau orientuotis chaotiškame verslo pasaulyje, nei tiems, kurie neturėjo tokių privilegijų.