Aš noriu šokti

Šokti, kaip ir siekti sveikatos bei  harmonijos su savimi - natūralus ir prigimtinis žmogaus poreikis, lydintis žmoniją nuo jos istorijos pradžios. Šokti - tai reiškia stengtis pažinti savo kūną, susidraugauti su juo, galbūt atgauti prarastą ryšį ir mokytis pripažinti, priimti jį su visomis savybėmis - kaip vertybę. Šokis suteikia žmogui galimybę išreikšti emocijas be žodžių, jų neanalizuojant, nevertinant ir neskirstant į geras ar blogas...

Kodėl įvairiausi šokio žanrai tokie populiarūs šiandien ne tik tarp profesionalų, bet ir tarp visokio amžiaus mėgėjų?

"Todėl, kad šokti malonu", - paprastai atsako  brandaus amžiaus šokėjos neprofesionalės, kurių kraujyje - žodžiais nepaaiškinama muzikos ir judesio trauka. Viena iš jų - klaipėdietė, verslą plėtojanti Šilutėje, kita - šilutiškė, aštuntus metus važinėjanti į darbą Klaipėdoje, tačiau grįžusi iš jo pirmiausiai lekianti į šokių repeticiją...

Šokis - genuose ir svajose

Daiva Maciukevičienė - šilutiškė, dviejų vaikų mama, baigusi Žemės ūkio akademiją (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas), kurioje mokėsi buhalterinės apskaitos ir ūkinės veiklos analizės, aštuntus metus važinėja dirbti buhaltere į Klaipėdą, o grįžusi iš darbo lekia į "Žvaigždūnės" šokių klubo repeticijas. Kaip spėja? Ar užtenka jėgų? "Kai nori, viską spėji", - šypsosi moteris ir priduria, jog, be šokių, savarankiškai dar užsiima saviugda, savityra, lanko įvairius seminarus, ypač susijusius su žmogaus psichologija...

SVAJONĖ. Daiva Maciukevičienė, dviejų vaikų mama,  buhalterinės apskaitos ir ūkinės veiklos analizės specialistė, grįžusi iš darbo lekia į šokių repeticiją. "Buhalterinė apskaita - darbas, amatas, pragyvenimo šaltinis, o šokis - pašaukimas ir svajonė..." - sako moteris.

"Kartais būnu labai pavargusi, bet žinau, kad repeticijoje atsigausiu. Ten atsidaro antras kvėpavimas... Viską pamiršti, nuovargis, rūpesčiai, įtampa greitai ištirpsta..."
Šokis seniai apsigyveno Daivos sieloje. "Mėgstu šokti nuo to laiko, kiek tik save atsimenu. Per televiziją sulaikiusi kvapą žiūrėdavau įvairius konkursus, šokau būdama mokine, kultūros namuose, vakarėliuose - kur tik galėjau... Prieš 21 metus laimėjau šokių maratoną Juknaičiuose - "Vakarų ekspresas" rašė!" - priminė pokalbininkė.
Jau suaugusi ėjo į vieną kitą šokių kolektyvą - pasižiūrėti... bet netiko. "Iš draugės sužinojau apie "Žvaigždūnę" - ir ji man tapo tikru atradimu. Pasilikau čia nuo pirmos pamokos. Radau, ko ieškojau: draugišką atmosferą, nuoširdų tarpusavio bendravimą, gerą nuotaiką...

Mūsų vadovė Gintarė - labai talentinga pedagogė ir nepaprastai nuoširdus žmogus, ji taip dėl mūsų stengiasi, sugeba motyvuoti, įkvėpti pasitikėjimo. Ir visada įvertina mūsų pastangas. Tai ne tik šokių kolektyvas, tai labiau laisvalaikio klubas, nes mes ne tik repetuojame, koncertuojame, dalyvaujame konkursuose, bet ir kartu ilsimės, pramogaujame, keliaujame..." - pasakojo šilutiškė.

Paklausta, kodėl gi pasirinko tiksliukės specialybę, jeigu nuo mažens traukė šokis, moteris sakė: "Gyvenau ne pačioje Šilutėje, bet Usėnų kaime, kur nebuvo šokio kolektyvų. Jei būtų buvę?.. Nežinia, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas... Ir dabar dažnai apie tai galvoju. Buhalterinė apskaita - darbas, amatas, pragyvenimo šaltinis, o šokis - pašaukimas ir svajonė..."

D. Maciukevičienės vyras Ramūnas ir du vaikai, 17 metų Eglė ir 16 m. Dovydas, - didžiausi jos gerbėjai. "Ne, koncertų salėje "Bravo!" nešaukia, - juokiasi, - pernelyg santūrūs, bet kai vyksta intensyvios repeticijos, namuose už mane padaro daug darbų, kad galėčiau išlėkti..."

Daivos atžalos ne taip veržiasi šokti kaip mama, nors sūnus jos iniciatyva Šilutės meno mokykloje 7 metus mokėsi šokių. "Anksčiau išsitempdavau pašokti džaivą - žingsnelius man parodydavo, bet dabar jau "nebe tas amžius", - šypsosi. - Sūnus - tiksliukas, linkęs į gamtos mokslus, ir sportininkas, neseniai laimėjo 3 vietą trišuolio varžybose."

Dukra Eglė pasirinko rimtąją muzikos sritį: Šilutėje baigė muzikos mokyklą, vėliau mokėsi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, nuo praėjusio rudens Nacionalinėje Čiurlionio menų mokykloje studijuoja muzikologiją.

Daiva didžiuojasi ir savo tėveliais, gyvenančiais Usėnuose. Jie abu - nepailstantys  saviveiklininkai: tėtis puikiai šoka, mama - nuostabaus balso savininkė, dainuoja bendruomenės ansamblyje. D. Maciukevičienė dar turi du brolius, abu jie - sportininkai.  "Judesys - mano šeimos genuose..." - reziumavo ji.

Meditacija, adrenalinas, džiaugsmas...

Medikė Loreta Nedzinskienė su šeima prieš penkerius metus apsigyveno Priekulėje - tarpinėje stotelėje tarp gimtosios Klaipėdos ir Šilutės. Čia ji ne tik sukūrė savo verslą, susijusį su sveikata bei grožiu, bet ir įgyvendino vaikystės svajonę...

TERAPIJA. "Šokis man pirmiausiai yra meditacija, terapija, gydymasis geromis emocijomis", - sakė medikė ir verslininkė Loreta Nedzinskienė.

"Šilutėje esu nevietinė, tad klausinėjau daugelio pažįstamų, kur šiame jaukiame  miestelyje po darbo galėčiau atsipalaiduoti, išlieti susikaupusias neigiamas emocijas, pailsėti... Sporto klubas - ne visai tai, ko trokšta mano širdis. Šokti - štai ko labiausiai norėjau."

Iš daugybės žmonių Loreta išgirdo tą pačią rekomendaciją - apsilankyti "Žvaigždūnės" šokių klube. "Nuo tol, atėjusi į šokių repeticiją, atsiduriu visai kitame pasaulyje. Čia nėra kasdienybės su visomis jos problemomis. Tas susikaupimas, žingsnelių gludinimas - kaip meditacija. Taip, šokis man pirmiausiai yra terapija, gydymas geromis emocijomis."

Loreta pasakojo jau seniai troškusi šokti scenoje, bet nedrįsusi. "Kai sėdėjau koncertų salėje kaip žiūrovė ir pirmą kartą stebėjau  "Žvaigždūnės" moterų grupės pasirodymą scenoje, man šiurpuliukai lakstė po kūną... Ką jau kalbėti apie tą jausmą, kai pati atsidūriau rampų šviesoje, o salėje sėdėjo šeima, artimieji... To neįmanoma nupasakoti. Koncertus, konkursus lydi adrenalinas, džiaugsmas, o po jų - euforija. "Ypač kai laimi pirmąją vietą", - priduria moteris. - Triumfas ir šėlsmas iki ryto!"

Medikė pabrėžė, kad "Žvaigždūnės" šokėjos statusas ją įpareigoja visada būti pasitempusią. Grupės vadovė Gintarė, kaip ir jau 21 metus gyvuojančio klubo "Žvaigždūnė" įkūrėja bei siela Loreta ypač akcentuoja laikyseną, nuolat moterims primindamos, kad jos - ne šiaip moterys, o jaunos, gražios, fatališkos, seksualios moterys...

"Ir aš, ir kitos šokėjos pastebėjome, kaip greitai buvome įpratintos ne tik ištiesti nugarą, pakelti galvą, bet ir likti tokios po repeticijos jausdamosi natūraliai ir laisvai", - sakė L. Nedzinskienė.

Emocijos - kaip vaikystėje

Koks esminis stimulas atveda brandžius žmones į šokių pasaulį? Medikai, apskaitininkai, pedagogai, verslininkai, nuolat paskendę darbuose, kažin kodėl veržiasi ten, kur viso to nelieka; kur nėra pareigų, vaidmenų, kaukių, neatidėliotinų reikalų ir neišsprendžiamų problemų. "Malonumas, - kai ir mūsų kalbintos šokėjos, atsakė "Žvaigždūnės" šokių klubo moterų grupės vadovė Gintarė Stanelytė. - Čia nėra "reikia", čia yra tik "noriu".

Žinoma, disciplina yra šokio meno sudedamoji, nes be prakaito repeticijose negalėsi lipti į sceną, tačiau moterys tai gerai supranta. Jos tuo ir skiriasi nuo jauno amžiaus šokėjų, kad nesitiki  aukštų rezultatų greitai ir lengvai."

POREIKIS. "Šokėjoms ne taip lengva peržengti drovumo kompleksą, tačiau patikėjusios, kad gali džiuginti žiūrovų akis, jos įgyja pasitikėjimo savimi, taip reikalingo kiekvienai moteriai..." - sakė vadovė Gintarė Stanelytė.

Tačiau emocijos, kurios jas lydi, anot Gintarės, tyros kaip vaikų: jaudulys, nusiminimas, džiaugsmas, pasididžiavimas savimi... "Visi jausmai, kokie iš prigimties yra būdingi žmogui, šokio pasaulyje liejasi per kraštus", - sakė šokių vadovė.

Poreikis judėti

Antras stimulas, atvedantis neprofesionalus į sceną, o prieš tai, žinoma, - į repeticijų salę, anot G. Stanelytės, yra judesio poreikis: "Ne, ne svorio metimas. Svoris čia nukrenta apie tai negalvojant, tai jau šalutinis efektas... - juokiasi. - Atveda natūralus žmogaus poreikis judėti."

Ir ne tik tai. "Šokis patenkina ir žmogaus poreikį džiuginti stebėtojų akis, suteikti kitiems estetinio pasigėrėjimo galimybę. O tai reiškia, kad suteikia šokėjui peržengti drovumo kompleksą ir įgyti tikėjimo savimi: "Aš moku, aš tai galiu!"

Kūnas ir protas - vienu ritmu

"Dar vienas svarbus motyvas šokti yra gera savijauta, sveikata. Per šokių repeticijas mes mokomės išgirsti muzikos ritmą, jį pajausti  savo širdimi, protu ir kūnu, ir pagal tą ritmą atlikti tam tikrus judesius. Tai nėra paprasta ir lengva, nes tai skatina "atsibusti" tas smegenų dalis, kurios paprastai "miega".

Šokant sinchronizuojasi kairiojo ir dešiniojo pusrutulių darbas, aktyvizuojamos visos gyvybinės organizmo sistemos; jos "pagauna" tą bendrą darnų ritmą. Ir širdies plakimas, ir kvėpavimas, ir kraujo spaudimas veikia išvien, harmoningai. Protas pamiršta rūpesčius, žmogus, galima sakyti, peržengia savojo ego ribas, ir įtampa - tiek kūno, tiek psichologinė - dingsta", - pasakojo grupės, kurioje šoka apie 30 brandaus amžiaus moterų, vadovė.

Šokio terapija: kas nematoma, įgauna formą

Mūsų protėviams šokis buvo priemonė bendrauti su dievais. Jie prašydavo žemiškų dalykų: lietaus geram derliui, sėkmės medžioklėje. Mūsų laikas jis suteikia galimybę pripažinti savo kūniškumą, suprasti ir išreikšti jausmus. 

Įtikti dievams

Pasak psichologės ir muzikos pedagogės Aidos Ailamazian, šokis senais laikais turėjo sakralinę prasmę. Gentis turėdavo savo totemą (gyvūno pavidalo) ir garbindavo jį ritualais, susitapatindami su juo - lokiu ar tigru, kopijuodami jo judesius. Šie veiksmai būdavo atliekami ne šokėjų malonumui ir ne žiūrovams pasigėrėti, o dievams įtikti.

Sakralinė funkcija reikalavo iš šokėjų pasinerti į ypatingas sąmonės būsenas. Šokių terapijos specialistas Aleksandras Giršonas žurnalui "Psychologies" teigė, kad tai būdavo ekstazių praktika: žmogus išeidavo už savo asmenybės ribų, kaip dabar sakoma - "į astralą".  

Išreikšti seksualumą

Laikui bėgant sakralinis žmonijos kultūros aspektas atsiskyrė nuo visuomeninio. Kaip mūsų sąmonėje atsiskyrė siela ir kūnas. Kultiniuose ritualuose šokį beveik išstūmė dainavimas ir dvasinė muzika. Visuomenės elito pokyliai, karnavalai, maskaradai tapo tikra kūno ir šokių fiesta.

Netgi puritoniškais laikais aristokratų pokylis suteikdavo galimybę skirtingų lyčių žmonėms liestis vienam prie kito šokio metu. Kasdienybėje to daryti nebuvo galima. Pasak A. Giršono, civilizacijos istorijoje šokiai buvo ir seksualinės kultūros dalis. Kitaip tariant, šokis - tai savęs demonstravimas bei partnerio išbandymas. Tai susitikimas neverbaliniam bendravimui. Tą pačią funkciją turėjo ir pionierių diskotekos tarybiniais laikais, tas pats vyksta ir šiandieniniuose vakarėliuose.

Šokis - tai būdas išgyventi savo seksualumą. Juk žmogus - erotinė būtybė, ir atmesti šią savo savybę pavyksta nedaugeliui.

Seksualinės energijos kontrolė yra vienasesminių religinių momentų, turint galvoje vienuolynus, hierarchijos sistemą ir intymaus gyvenimo reglamentus. Žinoma, buvo atmetams ne pats šokis, o kūno laisvė ir visos jos išraiškos. "Proto dominavimas kūno instinktų atžvilgiu simbolizuoja dvasios pergalę prieš kūną", - pabrėžia šokio terapijos specialistas A. Giršonas.

Tačiau kūnas, be abejo, reikalauja kompensacijos. Žmogus visada ras būdą apgauti tabu. Psichologai aiškina, kad karnavalai atsirado kaip būdas apeiti bažnyčios draudimus.  Pasislėpus po kauke, (čia ne aš, o kažkas kitas), buvo galima išleisti slopinamą seksualumą į laisvę nebijant pasmerkimo.

Šiuolaikinė kultūra taip pat stengiasi susigrąžinti kūniškumą. Kūno rengybos, SPA centrų, šokių studijų populiarumas - visa tai kompensuoja kūniškumo trūkumą.

Šiuolaikinis žmogus per daug atsiskyręs nuo savo kūno, o šokis suteikia galimybę atgauti jį.

Šių dienų vyrams ir moterims tenka vaidinti gana mišrius vaidmenis, tuo tarpu šokis reikalauja griežtos lyčių identifikacijos - šokant su pora ar be jos.  

Atsiverti permainoms

Šokantys žmonės mėgaujasi galimybe prisiliesti prie kai ko daug gražesnio nei mūsų kasdienybė. Šokis susijęs emocijų, o ne minčių judesiais. Pasak A. Giršono, šokant plečiasi suvokimas, mes galime pajusti savo asmenybės vientisumą. Nelieka prieštaravimų tarp intelektualaus, analitinio ir emocinių savęs suvokimo būdų.
Daugelis iš mūsų pajaučiame norą šokti vien stebėdami baleto spektaklį, sportinių šokių, hiphopo ar folkloro šokėjų pasirodymus. Tačiau ne kiekvienas leidžiame sau pagalvoti: "Aš irgi galiu." Pradėti šokti - tai reiškia atsiverti permainoms, pradėti keistis iš vidaus.

Bet kokie pokyčiai suaugusio žmogaus gyvenime reikalauja drąsos, ir ne kiekvienas tam sugeba ryžtis. Tačiau šokdamas žmogus susilieja su savimi dabartiniu. Tai labai svarbus ir retas išgyvenimas. Kas tai patyrė, yra dėkingi šokiui būtent už šį susiliejimą.

Nematoma tampa matoma

Šokis, pasak judesio terapeutų, moko mus suprasti savo kūno kalbą, padeda atrasti turimus gyvenimiškuosius resursus. Atkurdami dialogą su pačiu savimi, mes mokomės suprasti ir išreikšti savo jausmus. Vienas iš tokios terapijos būdų - tai šokio improvizacija, kurios metu vyksta pasąmonės dalies (fantazijų, sapnų, prisiminimų) išraiška simboliniais judesiais. Mes atidarome duris į savo vidinius psichologinius resursus.Kai judame spontaniškai, tai, kas yra pasąmonėje, tampa matoma, ir įgauna formą... 

ŽINOSI - PRAVERS

Prieš 32 metus UNESCO sprendimu balandžio 29-oji buvo paskelbta Tarptautine šokio diena. Ši data pasirinkta todėl, kad tą dieną 1727 metais gimė prancūzų baletmeisteris, garsus choreografinio meno reformatorius ir teoretikas, vadinamas šiuolaikinio baleto tėvu, Žanas Žoržas Noveris (Jean-Georges Noverre).