Oi, nekalbėkite man apie tą filmą!
Tai kad jį galima žiūrėti begalę kartų - ir neatsibosta.
Na, tuomet man pasisekė. Džiaugiuosi, kad šis filmas iš manęs uždirba.
Jūs negavote jokio atlygio už jo platinimą vaizdo kasetėmis, DVD?
Išprotėjote! Tokia tema niekada nebuvo keliama. Aš gaunu šiek tiek pinigų tik už tuos filmus, kuriuos rodo lenkų televizija.
Galima iš jų pragyventi?
Ką jūs - niekaip!
Neseniai nusifilmavote ukrainiečių televizijos projekte pagal pjesės "Keistoji misis Sevidž" motyvus. Ar jums artima ši moteris?
Neartima. Todėl, kad aš niekada neturėjau 100 milijonų dolerių. Per pirmąjį susitikimą režisierius man pasakė: "Nereikia vaidinti kažkokios pašalinės moters - būkite savimi!" Ir aš sutrikau. Aš gi normalus žmogus, ne beprotė. Žinoma, reikėjo ieškoti kokio nors charakterio. Pagal zodiaką esu Dvyniai - galiu suvaidinti bet ką. Neseniai, beje, Sankt Peterburge filmuojant "Italą" vaidinau admirolo Kolčako auklę - vokietę.
O Varšuvoje ką Jūs vaidinate toje muilo operoje?
Kokie dveji metai tęsiasi toji lenkiška "Santa Barbara", pavadinimu "Samožyčy". Chaltūra, kaip ir visi serialai. Užtat leidžia prasimaitinti.
Žmonės bent jau žiūri?
Nežinau, kaip žmonės, bet mano mama žiūri. Ji gyvena kitame mieste, susitinkame du kartus per metus ir kartais net aptariame serialą.
O kuo užsiima Jūsų sūnus?
Amžinas studentas. Pradeda mokytis viename institute, pasimoko pusę metų, meta ir vėl iš naujo. Taip jau buvo tris kartus - dabar ketvirtą.
O kokia jo specializacija?
Iš kur aš galiu žinoti, jeigu jis visą laiką ją keičia! Ir ką man daryti? Aš gi už jį nesimokysiu. Aš tik sumoku už jo studijas. Na, jis kartais bando pats dirbti - bet tai juokinga. Tai šiaip, jo išlaidoms.
Jis turi šeimą?
Oi, kokia šeima, jeigu jis niekaip mokslų nebaigia... Liudvigui tik 24 metai. Dieve Dieve, o kur mano 24 metai?
Leiskite paklausti dar vienos kvailystės: jeigu laiką atsuktumėte atgal, kaip kurtumėte savo gyvenimą?
Tikriausiai taip pat. Bet kam grįžti? Jeigu man duotų protą, kurį turiu dabar, ir atimtų 30 metų amžiaus... Nors ką aš čia kalbu: jauna ir protinga - tai neįmanoma. Tai nedera. Visos kvailystės, kurias padarome, turime padaryti, kad mokytumėmės, kad gautume gumbų, kad būtų įdomu gyventi. O jei žmogus visą laiką rimtas, protingas - kaip su tokiu būti?
Kokia didžiausia Jūsų gyvenimo kvailystė?
Kad ištekėjau, ir padariau tai du kartus. Ir kam man to reikėjo? Iki šiol nesuprantu.
Geriau gyventi nesusituokus?
Net ir nesusituokę žmonės vis tiek vienas už kitą atsako. Ir buto nepasiimsi, jei jis ne tavo. Nesuprantu, kodėl žmonės tuokiasi.
Pani Barbara, ar Jūs nemanote, kad kažkaip iš kino avanscenos pasitraukė talentingų lenkų režisierių karta, o iš jaunimo arba mes nežinome, arba garsių vardų nėra...
Galbūt aš Jus nustebinsiu, bet aš nei vaikštau į kiną, nei žiūriu televizoriaus. Išskyrus vieną amerikiečių filmą - "Sėkmės mada". Kai kurie draugai iš manęs juokiasi, šaiposi, atseit kokia tu, Barbara, primityvi. Aš gyvenime mėgstu žiūrėti į gražius, gerai apsirengusius žmones. Man apskritai patinka grožis, o ne jo iliuzija - ekrane. Suprantu, kad čia esama tam tikro naivumo.
Kažkaip man nepavyksta žiūrėti į tekantį gyvenimą ir juo džiaugtis... Daug kas man nepatinka. Šiaip ar taip, politika aš jau tikrai nesidomiu. O kai retkarčiais įsijungiu televizijos programą, tai mane suima siaubas: Dieve, koks aplink jaunimo demoralizavimas, kodėl jie visa tai daro viešai, iš kur tas cinizmas? Ir jeigu vyriausybė, žiūrėdama į tai, apsimeta, kad nieko nevyksta, aš gyvensiu taip, kaip noriu.
Ar pastaraisiais metais pajutote gyvenimo pagerėjimą Lenkijoje?
Aš galiu kalbėti tik apie save. Arba apie savo artimuosius. Kaip buvo, taip ir yra. Į viską gali žiūrėti - ne viską gali nusipirkti. Ir kažkaip vis mažiau norisi visa tai pirkti... Gyvenimas, žinoma, tampa komfortiškesnis, įdomesnis. Aš tikriausiai pasirodysiu senamadiška, bet mane vis dėlto piktina tas faktas, kad taip aktyviai plinta internetas.
Kodėl?
Kiekvienas, kuris moka ten patekti (o vaikai viską moka), ten ir patenka. Ir tai, ko tam tikrame amžiuje nereikia žinoti, jie sužino. O ten siaubingi dalykai. Iš ten moralės smukimas.
Aš nesuprantu, kam jis išvis atsirado mūsų pasaulyje. Matyti, kad šiam pasauliui greitai galas. Atgal neisime. O kas priekyje? Tik homoseksualistai, kurie nori auklėti mūsų vaikus? Aš su tuo nesutinku. Nors sieloje esu demokratė. Bet tik ne homoseksualistams.
Jūs homofobė?
Tegu jie būna ir gyvena, aš pati pažįstu daug homoseksualistų ir daugelis iš jų - puikūs žmonės. Bet tegu jie gyvena tyliai ramiai ir užsiima savais reikalais. Kuo čia dėta demokratija? Jie nori teisių? Kokių teisių? Juk santuoka - tai santuoka. Tai jau ne tik atskirų šeimų problema, bet ir ateinančių kartų.
Arba ši tema Lenkijoje labai aštri, arba tai jūsų asmeninė nuomonė...
Ne tik mano nuomonė. Ir Kačinskis buvo prieš. Jis uždraudė žydrųjų demonstraciją. Tiesa, mano sūnus sako: "Tu nežinai, kaip žmonės linksminasi tose demonstracijose ir kaip tai įdomu!" Aš jam atsakau: "Brangusis mano, betgi galima nueiti į teatrą, ir ten bus irgi įdomu".
Gal Jūs nerimaujate dėl sūnaus?
Jo tai nepaveiks. Aš tai žinau.
Taip? Ar jis Jums jau pristatė kokią nuotaką?
Ir ne vieną! Mano sūnus labai gražus.
Galbūt ir kine jį kviečia vaidinti?
Kvietė, kai dar visai jaunas buvo. Bet jis atsisakė. Gaila.
Neseniai Jūs vaidinote Harvurdo "Kvartetą" kartu su Svetlana Kriučkova ir Igoriu Dmitrijevu...
Man jau ne pirmą kartą siūlė vaidinti rusų kalba. Aš visada atsisakydavau. "Teatre! - galvodavau. - Nė už ką gyvenime!" Mane domino tik filmai. Aš baigiau Varšuvos teatro mokyklą. Ir tik draugai mane įkalbėjo pabandyti dalyvauti "Kvartete". Ten buvo šokių, ir dainų, ir su aukštakulniais turėjau vaikščioti. Net ant geležinės lovos šokinėjau, kaip cirke. Beje, ar buvo kas nors rašoma apie šį spektaklį?
Gana šaltai.
Peikė mane?
Peikė, bet pagarbiai.
Man buvo fiziškai sunku vaidinti. Reikėjo šokinėti, lakstyti po sceną. Mano partneris Igoris Dmitrijevas kaskart pradėdavo sceną ne taip, kaip reikia. Jis ne tik žydras, bet dar ir kaprizingas. Atsimenu, tam tikrą momentą Dmitrijevas turėjo prieiti prie manęs, kad aš galėčiau nulipti nuo tos prakeiktos lovos. Bet jis per vėlai išėjo į sceną. O man koja įstrigo tarp spyruoklių, ir aš susižeidžiau...
Išsiaiškinote su juo po to?
Kokia prasmė? Atsimenu, jis atėjo pas mane į grimo kambarį ir norėjo pasiimti mano lūpdažį ir raudoną pieštuką. Klausiu: "O kam tau pieštukas?" - "Lūpoms apibrėžti." Jis su manimi elgėsi kaip su mokine. Aš sakau: "Mes gi senius vaidiname, nereikia ryškiai dažytis. Juk tai istorija apie senatvę." Ir ką jūs manote? Jis nuėjo pas Svetą Kriučkovą ir pasiėmė jos lūpdažį! O aš nė nesiruošiau duoti savojo - juk tai nehigieniška.
"Kvartetą" mes vaidinome tris mėnesius, kaip buvo nustatyta sutartyje. Paskui buvo pertrauka. Prodiuseriai nemokėjo parduoti bilietų, nors afišose buvo garsių aktorių vardai. Parduoti reikia mokėti.
Regis, Jus kiek nuskriaudė tame projekte?
Aš pati save nuskriaudžiau tuo, kad sutikau su tokiu honoraru. Sutartyje buvo parašyta, kad aš turiu vaidinti ne mažiau kaip penkis spektaklius per mėnesį. O jie man skambina ir sako, jog tik vienam spektakliui kviečia kažkur į Kaukazą. Man toks požiūris nepatiko, nors žiūrovai priėmė nuostabiai. Reikėjo keletą kartų eiti į sceną, lankstytis... Aš priešinausi, nes nekenčiu tų lankstymųsi ir šūkavimų "Bravo!" Mano visai kitokia širdis. Užtat Dmitrijevas ir kiti ėjo be galo. Aš jau sėdėjau grimerinėje, o jie vis lankstėsi ir lankstėsi.
Kodėl lenkų režisieriai Jūsų nekviečia?
Kviečia. Bet tai ne man. Ir moka mažai. Neverta kankintis.
O jei pakviestų Andžejus Vaida?
Kiek žinau, jam filmus daro aktoriai. Jis kviečia tokius, kurie už jį dirbs, galvos. Aš jo nelabai mėgstu. Jau vien dėl to, kad filmavimo metu jis numetė į bedugnę gyvą žirgą... Kaip taip galima? Tai buvo vienas pirmųjų jo filmų. Man režisierius - Dievas. Aš visada klausau, ką jis sako, stengiuosi suprasti, ko jis nori... Tai pats svarbiausias žmogus aikštelėje. Na, ir dar operatorius, žinoma.
Prisiminkite geriausius savo režisierius...
Ježis Kavarerovičius, jam beveik 90 metų. Filmavausi pas Ježį Hofmaną ir labai jį myliu, nors jis manęs pastaruoju metu nekviečia. Tiesa, norėjo pakviesti mano dukrą į filmą "Ugnimi ir kardu".
Vaidmeniui, kurį paskui suvaidino Izabelė Skorupko?
Suvaidino?! Ji išvis nevaidino. Ji graži, kai yra blondinė, o ten reikėjo lyrinio, natūralaus charakterio. Hofmanas, beje, labai rimtai siūlė mano dukrai šį darbą. Ji buvo tokia laiminga, taip džiaugėsi. Paskui žiūrėti šį Hofmano filmą aš neturėjau jokio noro. Dėl suprantamų priežasčių.
Bogdanas Stupka, su kuriuo jūs nusifilmavote "Misis Sevidž", tiksliau, "Keistose Kalėdose", - vienas mylimiausių Hofmano artistų.
Tai tikriausiai, jeigu jau vaidino Bogdaną Chmelnickį "Ugnyje ir karde". Hofmanas turi daug mylimiausių, o jo kompanijoje visada gera gerti ir valgyti! Jis kompanijos žmogus.
O Jūs? Mėgstate triukšmingą draugiją?
Mano kompanija dabar - katė. Anksčiau buvo šuo... Bet su juo reikia vaikščioti, ypač žiemą, kai lyja, dargana. O prieš dvejus metus nuo sūnaus dovanų gavau dvi dviejų mėnesių katytes - vieną baltą dėmėtą, kitą juodą. Jos apvertė mano butą aukštyn kojom ir tapo svarbiausiomis namų šeimininkėmis. Visur karstėsi - ir sienomis, ir, rodės, net lubomis. O namai pilni gėlių, ir aš nežinojau, kaip išsigelbėti nuo šių dovanų. Katės nesidavė jokiai dresūrai. Padaviau skelbimą gyvūnų parduotuvėje - ir kitą dieną jas paėmė. Aš pedantė, ir namuose pripratusi prie tvarkos ir švaros. Sūnus gyvena su manimi, nors ir svajoja turėti atskirą butą. Bet aš nenoriu gyventi viena.
Ar Jūs valdinga motina?
Sūnus sakė, kad kai ves, negyvens su manim. Man buvo skaudu. Bet tam tikra prasme jis teisus. Jauni žmonės turi gyventi atskirai. Be to, ir aš - kaip namų policininkė: nuolat jį kontroliuoju. Gyventi su tokiu kontrolieriumi nelengva. Aš tvarkau jo kambarį, gaminu jam maistą, keičiu patalynę - čia mano gyvenimo prasmė.
Prasmė gali būti ir anūkai...
Vargu ar aš juos žiūrėsiu. Kažkada dukrai sakiau: "Ištekėk kaip reikiant, kad galėtum samdyti auklę vaikams prižiūrėti, nes aš negalėsiu." Nors sako, kad anūkus myli labiau nei vaikus. Bet taip būna tik tada, kai gimdai anksti. O aš gimdžiau vėlai. Ir vaikai mano jau buvo kaip anūkai. Dukrelę pagimdžiau būdama 32, sūnų - 42-ejų. Tokio amžiaus žmogus vaikus myli kaip nenormalus. Labiau mylėti nei aš, beje, neįmanoma. Nors meilė irgi suteikia skausmo.
Dažnai?
Aš su šituo vyru jau seniai išsiskyriau, tai galiu papasakoti. Buvau jį įsimylėjusi kadaise beprotiškai. Jis buvo geras, mielas ir gražus žmogus. Jis man buvo kaip Žanas Marė. Nors Marė žydras, bet aš tada šito nežinojau. Važiavome mes su vyru į kažkokį lenkų festivalį: jis prie vairo, aš šalia, o prie mūsų bėga vaikai autografų. Vienas berniukas sako: "Čia jos vairuotojas?" Jis visur su manimi važinėjo, po festivalius, ir tikriausiai tai blogai. Nes mes išsiskyrėme.
Žinote, kur jis dabar?
Prisiūžavo jau. Visos jo merginos buvo jaunesnės už jį 20 metų. Norėtų sugrįžti, bet aš tiesiog mirštu iš baimės vos pagalvojusi apie tai. Ne, man jis dingo visam.
Bet ir Jūs gi po skyrybų turėjote ir jaunų, ir nelabai. Negali būti, kad nė vienas nepuolė į kelius prašydamas Jūsų rankos...
Buvo. Puolė. Bet aš nenorėjau. Aš senstelėjau. Tik širdis liko jauna. Ką aš galiu padaryti, jeigu man visąlaik patinka tik gražūs jauni vyrai, o savo amžiaus vyrų nepriimu kategoriškai!
O kaip dėl lyrikos? Jūs, beje, prisimenate puikias eiles iš "Likimo ironijos" - Cvetajevos, Achmadulinos, Jevtušenkos?
Žinoma! Nors aš niekada nemėgau eilėraščių. Net nežinau kodėl. Galbūt įžeisiu žmones, kurie mėgsta poeziją, bet man patinka proza. Poezija man kažkas nenatūralaus. Bet po dukters žūties aš atsisėdau rašyti eilių, ir, regis, kai kas pavyko...
Ši tema Jums labai skausminga, tragiška...
Ne, ne, aš pati pradėjau... Kartą negalėjau užmigti iki ryto, sėdėjau ir laukiau savo Basios berniuko - jis pusmetį gyveno pas mane po jos mirties. Jis niekaip negalėjo sugrįžti pas save, ten, kur jie buvo kartu... Žodžiu, aš laukiau, o jo nebuvo. Ir apie pusę dviejų nakties pradėjau rašyti eiles... Paskui, kai kūrė filmą apie dukrą, aš ten perskaičiau to eilėraščio fragmentą.
Vis dėlto kas kaltas dėl tos tragedijos?
Režisieriaus Žulavskio sūnus, kuris sėdėjo prie vairo. Jis buvo nepatyręs vairuotojas - vairavo tik pusę metų po to, kai gavo teises. Man jis pasakojo vienaip, kitiems - kitaip... Iš tikrųjų niekas gerai ir nežino, kas atsitiko. Tam berniukui aš neturiu pretenzijų. Jis draugavo su mano dukra.
Seniai jį matėte?
Labai seniai. Ir nenoriu jo matyti. Man tai nieko neduoda ir niekaip nepadės. Kartą per televiziją žiūrėjau reportažą, kurį jis filmavo. Bet kadangi jis buvo paskutinis žmogus, kuris matė mano dukrą gyvą... Negaliu...
Kaip laikosi Jūsų mama?
Mama už mane vyresnė 22 metais. Ir tik prieš kelerius metus pirmą kartą pasižiūrėjo "Likimo ironiją". Taip susiklostė, kad anksčiau jai niekas nedavė kasetės. O per lenkų televiziją šį filmą rodė gal tris kartus - ne daugiau. Aš jos klausiu: "Mama, na, kaip tau?" - "Dieve, kokia tu buvai jauna!"
Mama su niekuo nenori gyventi. Mėgsta vienatvę. Ji niekada nerūkė, negėrė, gyveno kaime, kur puikus oras. Tai kita karta. Mano sūnus Liudvigas norėjo, kad ji atsikraustytų į Varšuvą, bet mama nepanoro: "Ką aš ten veiksiu?"
Ar tiesa, kad Timūras Bekmambetovas, "Nakties sargybinio" režisierius, ruošiasi filmuoti "Likimo ironijos" tęsinį?
Aš to scenarijaus jau dešimtą variantą skaičiau! O gal dvidešimtą. Iš tiesų turėjo filmuoti režisierius, kuriuo šiandien susidomėjo JAV. Jis pasakė: "Jeigu užuosiu bent 50 procentų sėkmės, pradėsime darbą." Bet tai jau mūsų vaikų istorija. Ipolito bus mažai, nes aktorius Jurijus Jakovlevas blogos fizinės formos. Miagkovas turi būti, aš... Lukašinai užaugina sūnų, irgi daktarą. Prieš Naujuosius metus jis išvažiuoja į Leningradą, į konferenciją, ir Piteryje, Trečiojoje Statybininkų gatvėje, atranda namą Nr. 25, kuriame įsikūrusi Ipolito dukra. Istorija tarsi pasikartoja. Nadežda Ipolitovna savo lovoje randa Lukašino sūnų, dėl to jos tėvą ištinka isterija... Maždaug taip.
Bet aš net nenoriu į tai gilintis. Todėl, kad šiandien aš dirbu tik tam, kad pragyvenčiau. Buvo gyvenime periodas, kai stojo ilga kūrbinė pauzė, kai aš turėjau mažą vaiką. Tada man nesinorėjo nei darbo, nei pinigų, nieko. Ir mane vadino "žemės erotomane", nes meilė žemei man teikė daug malonumo.
Kas Jus įgarsins Sevidž vaidmenyje? Gal Valentina Talyzina - kaip "Likimo ironijoje"?
Ji nesutiks, nes manęs nemėgsta. Talyzina kartą prisigėrė, atėjo į kažkokią kompaniją ir pareiškė: "Na, kaipgi taip, "Likimo ironijoje" aš kalbėjau, Pugačiova dainavo, o lenkė gavo valstybinę premiją? Argi tai teisinga?"
Aš jai paskui atsakiau: "Taip, neteisinga. O ką aš galiu padaryti?" Praėjus laikui mes susitikome "Stebuklų lauke", kuris buvo pašvęstas "Likimo ironijos" 25 metų jubiliejui, ir ji prie manęs net nepriėjo. Tik mestelėjo iš tolo: "Sveika, Barbara Brylska!" Toje laidoje buvo ir Lija Achedžakova, ir jos, matyt, susitarė. Kai aš sėdėjau grimerinėje, atėjo Achedžakova ir pasisveikino su grimuotoja... Aš sakau: "Lija, tu manęs neatpažinai?" O ji net nepažvelgusi į mane: "Žinai, daugiau nei 25 metai praėjo". Jeigu aš ją kada sutiksiu, irgi pasakysiu - "Žinai, 30 metų praėjo..." Suprask, aš nejaučiu nei pavydo, nieko... Aš prisimenu tuos laikus, netgi myliu juos - ir tuos žmones myliu tame laike. Bet bent jau dėl imidžo jiems reiktų elgtis kitaip. Tiesa, aš toje laidoje dar ir mašiną išlošiau - na, kaip galima tai ištverti? Paskui buvo problemų dėl muitinės, ir aš ją pardaviau Maskvoje už kapeikas...
Ką Jūs nusipirktumėte už daugybę pinigų?
Aš jų visada turiu mažai. Ir aš visada juos išdalinu. Jeigu jų būtų daug, tikriausiai visi liktų patenkinti. Pinigų duodu mamai, seseriai, darbininkams sodyboje - ten visada yra darbo vyriškoms rankoms. Kai jie pas mane ateina, aš iškart klausiu: "Kiek?" Kartais jie pasako skaičius, kurie šauna į galvą. Ir aš atiduodu... Tiksliau, išdalinu. Man tai net malonu. Na, žinoma, pasilieku ir sau, nes pirmiausia vis dėlto šeima, draugai. Bet aš visada išlaikiau vyrus.
Dėl to, kad esate stipri moteris? O gal atvirkščiai - dėl savo silpnumo leidžiate naudotis savo gerumu?
Nežinau, ar aš stipri... Aš visada iš pradžių žiūrėjau grožio, o tik paskui viso kito. Nėra grožio - ir vyro nėra. Su pirmuoju vyru pragyvenau 11 metų, o susipažinau su juo, kai man buvo 17. Kartu su klase važiavau į Krokuvą, ir jis pamatė mane traukinyje. Jis buvo matematikas, labai geras žmogus. Antrasis buvo gydytojas. Viešpatie, kiek jis ten uždirbdavo? Žinoma, mažiau už aktorius. Vaikus pagimdžiau nuo antrojo vyro.
Koks bruožas Jums padeda laikytis gyvenime?
Sunkus klausimas. Niekas labai man savyje nepatinka. Šimtą kartų norėjau keisti savo charakterį - dėl skirtingų priežasčių. Bet kaip jį pakeisi? Daug kur aš naivi. Daug kas mano, kad aš piktas žmogus. O mano tiesiog tokia išvaizda. Dar sako, kad aš šalta ir neprieinama... Bet aš elgiuosi taip, kaip liepia širdis ir pataria smegenys.
Man teko girdėti, kad po "Ironijos" Lenkijoje kilo tam tikras pavydas Jūsų atžvilgiu...
Buvo tokie laikai. Tikrai, po valstybinės premijos aš vaidinau Vokietijoje. Lenkijoje beveik pamiršo, kad aš esu, ilgai nedavė vaidmenų. Aš tarsi iškritau iš aktorių gildijos. Bet nėra to blogo... Dirbau Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Rusijoje.
Jūs žinojote, kad Riazanovas iš pradžių Nadios vaidmeniui planavo pakviesti lyg ir Gurčenko, lyg ir Freidlich, lyg ir Golubkiną..?
Alisa Freidlich - puiki aktorė. Puikus filmas - "Tarnybinis romanas". Bet sakykite, ar jūs patikėtumėte tuo, kad tokia kaip Freidlich per vieną naktį gali apversti vyro gyvenimą aukštyn kojomis? Aš nepatikėčiau. Ir čia ne dėl talento. Freidlich - fenomenaliai talentinga. Tai dėl išorinių duomenų, žmogaus prigimties.
Ar seniai bendravote su Eldaru Riazanovu?
Paskutinį kartą jį mačiau prieš 10 metų filmuojant tą patį "Stebuklų lauką". Nenutuokiu, ką jis dabar veikia.
Nufilmavo naują filmą "Andersenas".
Nieko negirdėjau. Jeigu filmuoja - vadinasi, gerai jaučiasi. Duok Dieve jam sveikatos. Nors man jis kažkada sakė, kad nieko filmuoti nenori ir labai pavargo. Riazanovas šiaip jau žinomas pasakininkas - ir gyvenime, ir ekrane. Visi jo filmai yra pasakos!
Manote, žiūrovams reikia tik realistinių istorijų?
Ne, žinoma... Bet "Ironija" - tai melas. Gyvenime tokio sutapimo negali būti.
Kur jūs atostogaujate? Turiu galvoje kitas šalis.
Aš keliauju tik kaip profesionalė. Apvažiavau kone visą pasaulį. Ir labai gailiuosi, kad šalia manęs nebuvo šeimos - mamos, vaikų, draugų. Kad visa tai aš mačiau viena. Dabar manęs nelabai kur ir traukia. Už 300 metrų nuo mano kaimo - miškas. Ten aš pasikviečiu svečių. Sodybą man nuolat apvaginėja. Tai kilimą išneš, tai dar ką. Nors tas namas ir nepanašus į turtingo žmogaus. Kartą atvažiuoju - Dieve mano... Išnešė lovą, čiužinį, viską susišlavė! Net anteną išrovė. Ir ką padarysi - namukas stovi nuošaliai nuo kaimo...
Jūs patenkinta tuo, kaip keičiasi gyvenimas?
Laisvė - geriau už viską, nors ir tenka už ją mokėti.
Ką turite galvoje?
Žydruosius gatvėse! Norėjome laisvės - gavome. Už viską šiame gyvenime reikia mokėti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą