Čarlzas Darvinas: "Jei būčiau matęs angelą..."

Prieš 206 metus, 1809 m. vasario 12 d., Anglijoje gimė Čarlzas Robertas Darvinas (Charles Robert Darwin), keliautojas ir gamtininkas, sukūręs evoliucinę gyvųjų organizmų natūralios atrankos teoriją (darvinizmas).

Biografijos štrichai

Gimė turtingo gydytojo ir finansininko šeimoje, buvo penktas iš šešių vaikų.

Studijavo mediciną Edinburgo universitete ir teologiją Kembridže.

Baigęs universitetą keliavo aplink pasaulį Anglijos ekspediciniu kariniu laivu "Beagle".

Buvo maisto gurmanas.

Susituokė su savo pussesere ir susilaukė su ja dešimties vaikų. Trys iš jų mirė maži, kiti buvo silpni ir ligoti.

Labai mėgo rašyti laiškus. Per visą gyvenimą jų parašė apie 14,5 tūkst.

Citatos

Pasitikėjimą labiau skatina neišmanymas, o ne žinios.

Aš nepasižymiu nei greitu mąstymu, nei sąmoju.

Tikriausiai mano protui būdinga kokia nors lemtinga savybė, kuri verčia mane dėstyti teiginius ir prielaidas klaidinga arba nesuprantama forma.

Aš bandžiau skaityti Šekspyrą, bet jis man pasirodė toks nepakenčiamai nuobodus, kad manęs vos nesupykino.

Vaikystėje dažnai prikurdavau nebūtų dalykų vien tam, kad nustebinčiau aplinkinius.

Jeigu išvysčiau angelą, nužengusį į žemę pamokyti mus gerumo, ir įsitikinčiau, jog ir kiti žmonės jį mato, kad neišsikraustyčiau iš proto, patikėčiau lemtimi.

Koks žeminantis yra lėtas žmogaus progresas.

Sako, jog medžioklė yra įgimtas žmogaus malonumas - instinktyvios aistros liekana. Jei tai tiesa, esu įsitikinęs, jog ir palaima gyventi gryname ore mėgaujantis dangumi vietoje stogo virš galvos ir žeme vietoje stalo - dalis to paties jausmo, laukinio žmogaus instinkto.

Skirtumas tarp laukinio ir civilizuoto žmogaus - tas pats, kaip skirtumas tarp prijaukinto ir laukinio gyvūno. Stebėti laukinį taip pat įdomu, kaip pamatyti liūtą dykumoje, tigrą, draskantį grobį džiunglėse, arba raganosį laukinėse Afrikos lygumose.

Mes turime sąžinę, kaip gyvūnai - savo socialinius instinktus. Aš išties manau, kad mes ir jie - beveik tas pats.

Vaikas - nuolatinis kompanionas ir draugas senatvėje, jis visada suinteresuotas tik vienu dalyku: būti meilės objektu, būti tuo, su kuo žaidžiama.

Niekas neginčija fakto, kad pasaulyje daug kančių. Kalbant apie žmogų, kai kurie mąstytojai bandė paaiškinti šį faktą sakydami, neva kančia padeda žmogui morališkai tobulėti. Tačiau žmonių pasaulyje yra kur kas mažiau nei visų kitų jaučiančių būtybių, o joms dažnai tenka labai smarkiai kentėti, ir čia nėra jokio sąryšio su moraliniu tobulėjimu.

Žmogus, neturintis tvirto ir niekada jo nepaliekančio tikėjimo asmeninio Dievo arba būsimo gyvenimo egzistavimu bei jo laukiančiu atpildu, gali, kiek aš galiu spręsti, pasirinkti kaip gyvenimo taisyklę tik viena: vadovautis tais impulsais ir instinktais, kurie yra stipriausi arba jam atrodo geriausi. Panašiai elgiasi šuo, tačiau jis tai daro aklai, o žmogus gali žvelgti į priekį, atsigręžti atgal ir palyginti įvairius savo jausmus, troškimus ir prisiminimus. Ir štai, panašiai kaip samprotauja visi išmintingiausi žmonės, jis mato, jog didžiausią pasitenkinimą patiria, jeigu paklūsta tam tikriems impulsams, o būtent - socialiniams instinktams. Jeigu jis veiks kitų žmonių gerovei, jam pritars visi artimieji ir jis jaus meilę tų, kurie su juo gyvena, o tai, be abejonės, ir yra aukščiausias pasitenkinimas, kokį tik galime patirti mūsų Žemėje.

Tai, jog neįmanoma įsivaizduoti, jog ši didinga ir stebuklinga visata kartu su mūsų sąmone atsirado atsitiktinai, man atrodo, yra esminis argumentas Dievo egzistavimo naudai. Bet aš niekada negalėjau nuspręsti, ar turi šis argumentas realią vertę. Aš žinau, kad jeigu mes manome esant pirminę priežastį, protas vis tiek trokšta žinoti, iš kur ji kilo ir kaip atsirado.

Aiškinti gyvybės kilmę žemėje tik atsitiktinumu - tai tas pats, kas aiškinti žodyno kilmę sprogimu tipografijoje.

Aš nepadariau kokios nors sunkios nuodėmės ir todėl nejaučiu jokios sąžinės graužaties, bet aš labai dažnai apgailestauju dėl to, jog nepadariau daugiau gero savo artimiesiems.

Visa ko prigimties paslaptis mums nėra pažini, tagi aš, turiu pripažinti, tenkinuosi tuo, jog lieku agnostikas.

Jeigu galėčiau iš naujo nugyventi gyvenimą, nusibrėžčiau sau tikslą skaityti eiles ir klausytis muzikos bent kartą per savaitę.