Daugelis jūsų suvaidintų personažų - aristokratai; kartais - kraujo, beveik visada - dvasios. Vaidmuo, už kurį gavote "Oskarą", - dargi ir karaliaus. Ar realiai jūs turite tokių bruožų?
Aš... Vargiai. Aš nepiktas. Nervingas, bet susitvardantis. Visada svajojau, kad apie mane sakytų: "Jis kvailokas, bet tai nekrenta į akis." Nes visi gi mes kvailoki kartais, tik apie kai kuriuos tai pasakysi iš karto.
Man būdingas tam tikras socialinis autizmas. Aš nejaukiai jaučiuosi minioje. Nuvarginu sūnus savo meile. Aš - punktualumo, tikslumo ir atsakomybės maniakas. Žmona - vienintelis žmogus, kuriam pavyksta priversti mane laikytis arčiau realybės. O kolega Everett (Rupert Everett - britų aktorius, žinomas ne tik dėl savo vaidmenų kine ir teatre, bet ir dėl aštrios ironijos, kandžių interviu. - Red. past.) sako, kad aš - vaikštanti Oscar Wilde pjesės "Kaip svarbu būti rimtam" iliustracija. Jis norėjo pasakyti - kaip svarbu kartais nebūti rimtam... kitaip tariant, nebūti manim.
 |
| MEG Tilly, su kuria Colin Firth gyveno penkerius metus ir sugyveno sūnų William. |
Aš nuolatos pakliūvu į komiškas situacijas - tai pirštai įstringa lango tarpe ir tenka kviestis visai nepažįstamą kaimyną, kad išlaisvintų... tai prieš spektaklį taip jaudinuosi, jog išeinu įkvėpti gaivaus oro pro atsargines duris - o jos užsitrenkia, aš apibėgu pastatą, gal tris šimtus metrų, įeinu pro pagrindines duris, pro bilietų tikrintojus, bėgu per sausakimšą fojė, visas prakaituotas... Kaip visiškas idiotas - 18 amžiaus kostiumu, kvailai atsiprašinėdamas... Nemanau, jog iš viso to susidaro aristokrato paveikslas. Net ir dvasios.Geriausiu atveju - britų aristokrato iš anekdotų arba Wodehouse kūrinių. Daugių daugiausiai aš - Bertie Wooster, ir tas pats visas iš ironijos bei saviironijos...
Taip, bet mes kažkodėl matome jūsų aristokratizmą ir kilnumą?
Jūs tiesiog pripratote.
Argi išvaizda nieko nereiškia? Juk turite išskirtinius išorės duomenis.
Norite paklausti, ar aš jaučiuosi esąs gražuolis? Tai juokinga: mano išvaizda absoliučiai neutrali. Tiesa, dabar žinau, kad turiu kai ką patrauklaus moterims. Bet tai tikrai ne tai, ką matau veidrodyje. Vis dėlto manau, kad visa tai dėl jūsų įpročio matyti tuos "aukštos kilmės" vaidmenis - misterius darsius, lordus eseksus... Seriale "Puikybė ir prietarai", žinia, aš išbridau iš tvenkinio su drabužiais - vyriškas "šlapių marškinėlių" variantas. Jau kitą dieną po šios serijos demonstravimo britų damos masiškai išsikraustė iš proto, ir aš pradėdavau interviu nuo frazės: "Pasakysite, kad aš sekso simbolis, - atsistosiu ir išeisiu."
Beje, Darcy iš "Puikybės ir prietarų" ir Darcy iš "Bridžitos Džouns dienoraščio" - tipiški, netgi mitologiniai britai. Juos kamuoja tipiški nacionaliniai vyriški kompleksai - kad negalima rodyti jausmų, negalima atvirai savęs reikšti, reikia būti reikšmingam, nekalbėti daug, skleisti patikimumą. Simbolizuok vadinamąjį orumą. Saugok savo veidą. O aš padarytas kur kas paprasčiau: patinka - šypsausi, nepatinka - raukausi, nusivylęs - neslepiu, džiaugiuosi - juokiuosi. Darau kvailas klaidas.
 |
| ŽMONA. Nuo 1997-ųjų Firth yra vedęs Livią Giuggioli ir su ja augina du sūnus - 10 metų Lucą ir 8 metų Matteo. |
Man daug artimesnė Bridžita Džouns su savo amžinais "spąstais". Ir aš kalbu daug - jūs pastebėjote? Ir visąlaik apie save - Darcy tai pasmerktų.
Yra lengvinanti aplinkybė - Jūs atsakinėjate į klausimus...
Iš tiesų tai aš nemėgstu pasakoti apie save. Nėra ko labai įdomaus pasakoti. Ir nelabai didelis čia mano nuopelnas, kad jūs manimi domitės. Viskas, kas man nutiko nuo pirmojo vaidmens iki "Oskaro", - gryniausia sėkmė. Kai kurie šiuo atveju kalba apie gabumų ir sėkmės derinį. O aš įsitikinęs - tai gryniausia sėkmė. Pažįstu aktorių - savo bendrakursių, kolegų, kurie, deja, nežinomi, bet kur kas talentingesni už mane ir daugelį, kurie garsūs.
Patikėkite, tai ne parodomasis kuklumas. Ir apskritai ne kuklumas: aš tiesiog įsitikinęs, jog sėkmė yra palankiai susiklosčiusių aplinkybių padarinys. Man pasisekė, ir viskas. Aš niekada netroškau daug. Man pakanka, kiek yra. Dabar netgi daugoka. Ne mano mastelis, ne mano dydis. Turiu galvoje žinomumo mastą. Šlovė gali atimti protą, kad ir kiek ten jo būtų. Čia, tiesa, gerai, kad aš anglas. Amerikoje galima elgtis kaip žvaigždei, reikalauti ypatingo dėmesio, ypatingo vagonėlio filmavimo vietoje, asmeninio asistento... Ten, kur toks žvaigždžių kultas, tai praris. O pas mus Britanijoje... nesakytum, kad nepraris, bet ant tavęs paties ir išspjaus.
Jau seniai išgarsėjote - vis dar nepavyksta priprasti?
Ne taip seniai aš dar nevaidinau pagrindinių vaidmenų. Ir man tai patiko. Aš sąžiningai, gražiuoju vaidinau antraplanius vaidmenis. Pirmą kartą tapau vienintelis, kurį režisierius nori matyti savo filme, visai neseniai - Tomo Fordo "Vienišame vyre". O iki tol visada buvo bandymai, tvirtinimai, visada buvo kažkas, kas pretendavo į vaidmenį kaip ir aš. Tai normalu. Taip ir turi būti. Bet užtat aš visada dirbau, niekada neturėjau daugelio aktorių problemų - kuo sumokėti už butą. Man sakydavo: tavo vienodi vaidmenys, tie tavo aristokratai, - o aš atsakydavau: užtat nežinau, kas yra nedarbas, mūsų cecho rykštė. Be to, konkurencija disciplinuoja.
Aš apskritai manau, kad gyventi - tai ieškoti motyvacijos. Todėl ir svarbi disciplina - kad ją rastum. Disciplina - tai ne išorinis smurtas, o vidinis poreikis visų, kurie ketina gyventi visuomenėje. Disciplina ir pasipriešinimas. Be pasipriešinimo nėra judėjimo į priekį... Beje, tai jums sako žmogus, kuris ilgus metus buvo įsikūnijęs bet kokios disciplinos ir išorės poveikio neigimas. Aš, rodos, netgi tapau aktoriumi dėl paniekos disciplinai.
Tai įmanoma - pasirinkti profesiją, kuri žada konkurenciją ir kovą dėl sėkmės, ir niekinti discipliną?
Tai įmanoma paaiškinti. Aš augau keletame šalių - mano tėvas dėstytojavo Nigerijoje, ir mes gyvenome ten; paskui buvo Anglija, paskui JAV, paskui vėl Anglija. Aplinkybės keitėsi, ir kiekvieną kartą reikėjo įleisti šaknis. Galiausiai tapau sudėtingu paaugliu.
Nieko tokio baisaus - visiškas chemijos bei fizikos neigimas, gitara, roko grupė, pradurtos ausys, žolytė. Aš augau skirtingose kultūrose, man nėra rasinių nei klasinių atskirčių tarp žmonių. Bet nebuvo ir autoritetų. Bet kokie autoritetai man sukeldavo pasibjaurėjimą. O tai, žinia, traumavo šeimą: mano gi abu tėvai - dėstytojai, tėvas - klasikinio akademinio kirpimo istorikas...
Savo įprastą paauglišką tingulį traktavau kaip ryžtą priešintis Sistemai. Jeigu iš manęs buvo reikalaujama skaityti Shakespeare - aš skaičiau Thomas Mann. Jei sakė, kad reikia klausytis Brahms, - klausiausi tik Hendrix. Be to, mokiausi privačioje mokykloje. Tai reiškia - berniukų mokykloje. Tik berniukų. Mergaitės buvo kai kas nuostabaus ir nepasiekiamo. Nepasiekiamai nuostabaus. Dabar manau, kad lankyti mėgėjų teatrą pradėjau tik todėl, kad susitikinėčiau su mergaitėmis. Ir kad susikurčiau erdvę - savo pasaulį, į kurį tikrai neįsiverš svetimi - ir man nepriimtini - autoritetai.
Buvau klasikinis suaugusiems atgrasus paauglys - nihilistas su gitara, kalnais knygų ir be jokio noro važiuoti į universitetą. Taigi mūšį dėl universiteto tėvas man pralaimėjo, ir aš tapau aktoriumi. Taip susiklostė.
Jūs visus savo laimėjimus priskiriate aplinkybėms?
Tikriausiai... nieko kito iš manęs neišgirsite. Aš iš tiesų tikiu ta mintimi iš Lennon dainos: gyvenimas yra tai, kas vyksta, kol jūs esate užsiėmęs kitais darbais. Aš taip ir stengiuosi gyventi - tiesiog gyvenimą, o ne pagal planą. Dar neseniai supratimo neturėjau, ką veiksiu kitąmet, - o paklausūs aktoriai paprastai susiplanuoja savo gyvenimą dvejus metus į priekį. O aš ir dabar stengiuosi nieko neplanuoti. Nežinau, kas bus po metų, kokie bus vaidmenys, kokie filmai. Nesutinku, kai studijos siūlo pasirašyti kontraktą iš karto, tarkim, trims vaidmenims - tie vadinamieji sutarčių paketai. Gyvenimas nėra tai, ką galima supakuoti. Man regis, kad jo stichiškumo pripažinimas - brendimo požymis. Todėl aš lengvai sutinku su visais netikėtais jo pasiūlymais.
O kokie tie netikėti pasiūlymai?
Kai turėjau rimtų santykių su Meg (Meg Tilly - amerikietė aktorė ir rašytoja, su kuria Colin gyveno penkerius metus ir sugyveno sūnų William Joseph Firth; dabar jam 21-eri. - Red. past.) ir ji nusprendė, jog aktorystė - tai beprasmybė, aš su ja nesiginčijau ir netgi su tam tikru entuziazmu atsiliepiau į mintį persikelti į Kanadą, į jos tėvynę. Išgyvenome ketverius metus miestelyje Britų Kolumbijos (provincija Kanados vakaruose, prie Ramiojo vandenyno. - Red. past.) miškuose, aš dirbau dailide, dievai žino dar kuo... Dvejus metus nebuvau aktoriumi. Bet paskui pajutau, kad nutolau... nuo savo gyvenimo. Ir grįžau į Londoną, išsiskyriau su Meg. Man tai pavyko sunkiai - mes jau turėjome Willį, palikti jį buvo skausminga net fiziškai. Bet aš žinojau, kad iš tikrųjų su juo neišsiskirsime, o gyventi reikia savo gyvenimą. Ir jausti jo skonį va dabar, čia...
Žinote, aš dažnai paskaitau Faulknerį, "Rugpjūčio šviesas". Skaitau dėl to, kaip jis aprašė karštį, kaimo kvapus, dulkes ant lentpjūvės... Prisimenate? Faulkneriui, kai jis parašė tai, buvo trisdešimt penkeri. O jis jau žinojo, kad gyventi reikia štai tuo - ne nuomonėmis, ne pozicijomis, o pojūčiais. Pozicijos - jas reikia turėti, o gyventi - jausmu, kad gyveni. Jeigu išmoktum tiesiog būti, dingtų nebūties baimė.
Tokia baimė paprastai aplanko kartu su vidutinio amžiaus krize...
Aš ją išgyvenu jau gal dvidešimt metų. Nuo trisdešimties, nuo vidutinio amžiaus pradžios. Dabar manęs jau taip nebaugina mano baigtinumas. Bet pasidaro beprotiškai liūdna, kai įsivaizduoju, kaip vaikai išgyvena netektį. Aš asmeniškai nebijau mirties. Aš tik nenorėčiau tame dalyvauti. Grynas Woody Allen, suprantu. Vis dėlto vaikai - geriausias būdas įveikti vidutinio amžiaus krizę. Nes atsiranda kažkas, kas tau svarbiau už tave patį. Kai jauti atsakomybę, kurios tiesiog negalima atšaukti, - ji jau gimė ir auga, ta atsakomybė. Tėvai viskuo įsipareigoję vaikams, o vaikai tėvams... manau, niekuo. Jeigu vaikai kaip ir anksčiau artimi su senstelėjusiais tėvais, tai arba jiems kartu įdomu, arba... vaikai - geri žmonės.
Visas gyvenimas - mūsų geros valios išbandymas, provokacija būti geresniems.
Kalbama, kad esate idealus tėvas...
Argi tai įmanoma - būti idealiam? Man regis, galimas maksimumas - būti savo vaikams visada pasiekiamam. Trumpai tariant, aš stengiuosi, kad jie visada jaustų, jog esu šalia. Ir negali taip nutikti, kad neturėčiau jiems laiko. Man netgi nekyla pasirinkimo klausimo - šeima ar darbas. Žinoma, kad šeima. Pavyzdžiui, man pavyksta praleisti nemažai laiko su vyresniuoju sūnumi Williu - jis gyvena Los Andžele, - nes dabar aš daug filmuojuosi Amerikoje.
Vaikai - tai dvipusio eismo gatvė. Jiems manęs reikia iš tiesų mažiau nei man jų. Tu priverstas nuolat treniruoti smegenis, kad atsakytum į visus jų sudėtingus klausimus. O man atsakinėti į reikia dar ir italų kalba: mano jaunesnieji sūnūs - bilingviai (dvikalbiai. - Red. past.). Nors netvirtinsiu, kad išmokau itališkai dėl jų.
O dėl ko?
Tikriausiai tai romantiškiausia, ką aš padariau gyvenime - išmokau kalbėti gimtąja Livia kalba (Livia Giuggioli - kino prodiuserė, Firth žmona. - Red. past.) Kai mokaisi kalbos to, kurį myli, - suartėji su juo. Beveik fizinis jausmas.
Ar jūsų gyvenime yra autoritetų?
Nedaug. Gandhi. Ir senelis, mano motinos tėvas. Gandhi - dėl jo pasirengimo aukotis dėl to, ką jis laikė reikšmingesniu už save. Dėl to, kad jis kovojo pačiose beviltiškiausiose situacijose. Suvokdamas beviltiškumą, jis jautė negalįs atsisakyti kovos. Buvo atsidavęs teisingumui, kaip jis jį suprato. O senelis... Jis buvo gydytojas Indijoje 4-ajame dešimtmetyje. Gydė ne britus - indus. Tuo, manau, viskas pasakyta.
Jums penkiasdešimt. Esate viršūnėje - asmeninio gyvenimo, karjeros...
... bet laukia nusileidimas. Aš viršūnę matau ne kaip pasiektą tikslą, o kaip nusileidimo pradžią. O juk leistis lengviau nei ropštis. Aš nemėgstu oficialios aprangos, kaklaraištis man - tikras išbandymas. Suprantate, amžius - tai kaip ilgai laukta galimybė atsilaisvinti mazgą. Nenusakomas malonumas - atlaisvinti savo kaklaraištį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą