Dainius Kazlauskas: "Jei gyvenčiau antrą kartą, - pradėčiau nuo "Žilvyčio"

Dainius Kazlauskas: "Jei gyvenčiau antrą kartą, - pradėčiau nuo "Žilvyčio"

Jokių barikadų nebuvo. Mes su stovyklautojais bendravome taip pat, kaip anksčiau mūsų vadovai su mumis. Nebuvo ribos tarp auklėtojų ir stovyklautojų - mes buvome draugai.

Kokie įspūdžiai įstrigo labiausiai?

"Žilvyčio" stovykla buvo neeilinė savo bendravimu, atmosfera ir demokratija. Ji tokia buvo direktoriaus Broniaus Kalvaičio dėka. Stovykla iki šiol yra tokia populiari, nes tas aidas toks stiprus, jog vaikai iki šiol noriai važiuoja ir nėra laisvų vietų.

Kaip įnikote į tas vasaras pajūryje?

Ten buvo žemės ūkio stovykla ar kažkaip kitaip... (žemės ūkio darbuotojų profsąjungos. - Aut. past). Mano motina ten dirbo ir gaudavo kelialapius į stovyklą. "Žilvytis" buvo tas pats kaip sovietiniais laikais Artekas. Aišku, sovietinė stovykla ten buvo gerąja žodžio prasme. Į ją patekti buvo neįmanoma. Reikėjo labai didelio "blato".

Jautėtės išskirtiniai?

Kad tie patys vaikai į stovyklą važiuodavo kiekvienais metais. Kiekvienas vaikas nuo pradžių svajojo patekti į pirmąjį būrį, kuriam priklausė vyriausieji. Stovyklose turėdavo būti iki 15-16 metų, o ten būdavo ir 17, ir 18-os metų. Aš pats stovyklavau sulaukęs ir 20 metų. Nesijaučiau peraugęs. Mūsų vadovas buvo Leonidas Donskis, su kuriuo mes iki šiol esame geriausi draugai.

Nuo pirmos dienos stovyklautojas tapdavo "žilvytiečiu" ir važiuodavo ten kasmet. Tai buvo kaip liga, kaip narkotikas. Ten nepabuvus neįmanoma šito suvokti. O ten nebuvusiems tai buvo eilinė pionierių stovykla su metalinėmis lovomis, pionierių susirinkimais, rikiuotėmis ir pan. Nors B. Kalvaičio dėka stovykloje į pionieriškus dalykus buvo žiūrima su šiokia tokia ironija.

Jei nepatekdavome į stovyklą, tai būdavo tragedija. Vis tiek atvažiuodavome ir mus priimdavo, nes mes ten buvome kaip savi vaikai, - juokiasi. - Jei gyvenčiau antrą kartą, vėl pradėčiau nuo "Žilvyčio". Bet kuriame Lietuvos kampelyje pasakykite, kad stovyklavote ar dirbote "Žilvytyje", ir sulauksite visokeriopos pagalbos. "Žilvytis" - raktas nuo bet kurių durų.

Teko girdėti, kad 1987 metais iškėlėte trispalvę?

Taip, toks įvykis buvo. Tikrąją šio įvykio prasmę suvokėmė suaugę, o vaikai buvome labai rimti pionieriai. Beje, buvome prie pasienio zonos, tad tas įvykis - gan rimtas, nes tarp mūsų buvo ir rimtai nusiteikusių "raudonųjų". Galėjo viskas ir liūdnai baigtis, jei ne B. Kalvaičio palaikymas.

O koks jūs buvote auklėtojas?

Iš pradžių manimi nepasitikėjo, nes pats atrodžiau kaip stovyklautojas. Bendraudavau su vaikais kaip su sau lygiais, todėl tėvams palikdavau gerą įspūdį. Mūsų geležinė taisyklė buvo "Netrukdyk man ilsėtis". Tai reiškia, kad turiningas poilsis priklauso nuo mūsų pačių: niekas nieko neatneš, nepadarys, nelinksmins. Mes taip ilsėdavomės, kad galėtų pavydėti visi garsiausi pasaulio kurortai. Ištisai ką nors veikdavome. Beje, mūsų renginiai buvo tokio aukšto meninio lygio, kad visiems tiems, kurie dabar "rodosi" per televizorių, reikėtų pasimokyti. Štai taip.

Į stovyklą - ne ilsėtis, o smagiai praleisti laiko

L. Skobeleva sako, kad kiekvienas vaikas turi genialių idėjų - tik reikia jas išgirsti

"Vadovaujamės šūkiu "Gyvenkime įdomiai!", tad aktyviai stengiamės išnaudoti vos ne visas 24 valandas per parą", - tikina Liudmila Skobeleva ir juokiasi, kad iš penktus metus pajūryje įsikuriančios stovyklos vadovų net sulaukianti pastabų: "Sako - duokime vaikams bent valandą patinginiauti..."

UAB "Mažasis genijus" direktorė gyvena Vilniuje, o vasaras leidžia pajūryje. "Darbo su vaikais nevadinu darbu, nes jis man teikia malonumo, - sako moteris. - Šiemet gyvensime Šventosios centre: jūra - šalia, maitina - tiesiog puiku!"

Kokio amžiaus jūsų stovyklautojai?

Nuo 7 iki 17 metų. Pamainas suskirstome pagal amžių, nes taip smagiau.

Ar nesunku juos suvaldyti?

Esu vaikų fanatė. Pati auginu dvi mergaites, tad žinau, ką reiškia neužsiėmę vaikai. Man su jais nėra sunku. Sunkiau mokytojams, kurie kasdien privalo mokyti. Man nėra kada auklėti - nuolat būname užsiėmę.

Kodėl stovyklą pavadinote "Mažasis genijus"?

Visi vaikai turi genialių minčių. Iki šiol malonu prisiminti, kaip vienoje stovykloje per penkias dienas vaikai patys sukūrė filmą. Filmavo ir dieną, ir naktį. Stovykloje kuriame ir vaizdo klipus, mokomės šokti, organizuojame lyderių stovyklą...

Vaikai dabar išrankūs... Iš kur semiatės idėjų, kaip juos sudominti?

Patys vaikai duoda idėjų, be to, vadovai kūrybingi.

Poilsis jūsų stovykloje kainuoja nepigiai - 570 litų. Orientuojatės į turtingesnių tėvų vaikus?

Mūsų niekas nefinansuoja ir neremia, tad tenka patiems suktis.

Dėl ko nerimauja tėvai, atiduodami vaiką jūsų priežiūrai?

Tėvai užpildo anketą, kur ne tik apibūdina vaiko sveikatą, bet ir nupasakoja jo charakterį. Domimės, ar vaikas linkęs vadovauti, ar yra uždaras.

Pirmąją stovyklos dieną susėdame ir aptariame kiekvieną taisyklių punktą. Išsakome abipusius pageidavimus. Taisyklės turi būti. Pavyzdžiui, jie žino, kad be vadovo neturi teisės maudytis jūroje. Mes atsakingi už vaikus, tad turime užtikrinti jų saugumą.

Kaip pavyksta susitarti, kai vaikas neklauso?

Įjungiu skaitiklį. Daugiau nei iki dviejų neskaičiuoju. Vaikas žino, kad kai baigsiu skaičiuoti, už savo pinigus nupirksiu jam bilietą ir išsiųsiu į namus. Pernai taip atsisveikinome su dviem stovyklautojais. Negaliu leisti, kad dėl vieno vaiko kaltės verktų kitas. Dažniausiai vaikai nenori išvažiuoti, todėl klauso. Sunkiau susitarti su mažiukais, nes jiems kiekviena diena panaši į šventę. Paaugliai jau žino, kad yra atsakomybė ir duotas žodis.

Ko reikia, kad vaikas puikiai pailsėtų?

Vaikai susirenka iš visos Lietuvos, atvyksta ir iš Maskvos, Kaliningrado. Mes susirenkame į stovyklą ne ilsėtis, bet smagiai praleisti laiką.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder