Dali Rust: "Nesifotografuoju su įžymybėmis"

Dali Rust: "Nesifotografuoju su įžymybėmis"

"Nėra sudievintų asmenybių, ir inteligentai gal turi daugiau juodų pusių nei kaimo bobutė, kuri toli nuo pagundų ir blogybių", - sakė klaipėdietė režisierė Dali Rust (Dalia Cibauskaitė), kurios dokumentinis filmas "Marinos namai" apie pasaulyje garsaus režisieriaus Andrejaus Tarkovskio seserį pelnė pripažinimą Helsinkio ir Sankt Peterburgo filmų festivaliuose, o kovo pabaigoje bus rodomas Vilniuje vykusiame moterų kino festivalyje "Šeršėliafam".

Kas tave suvedė su Marina, Rusijos Federacijos kinematografininkų sąjungos nare, kuri tapo žinoma tik po artimųjų mirties, parašė atsiminimų knygą "Veidrodžio šukės"?


MARINA. Andrejaus Tarkovskio sesuo buvo leidyklos redaktorė,ten pat dirbo korektore ir jos mama, kurią sūnus sunkiai įkalbėjo filmuotis “Veidrodžio” epizoduose. Andrejaus tėvas tame filme skaito savo eilėraščius.

Tai buvo prieš 15 metų, kai Šilutėje vyko festivalis "Devynios meno dienos". Režisierius Viačeslavas Amirchanjanas draugavo ir filmavosi su Šarūnu Bartu, ir aš su juo buvau pažįstama, tuomet parodėme jo filmą "Pasaulio viduryje" apie Arsenijų Tarkovskį - poetą ir Rytų tautų klasikinės poezijos vertėją, kuriame vaidino Margarita Terechova. Tada į festivalį atvažiavo ir Marina. Po to draugystė tęsėsi, iš tiesų negalvojau, kad ja pasinaudosiu ar girsiuosi. Nuvažiuodavau į Maskvą, jos namą užmiestyje, Tarusoje, juolab kad ten reikia pagalbos, ir aš nieko prieš kapstytis po daržus. Aš juos ir vadinu Marinos namais, taip pavadintas filmas. Filmavome neišeidami iš jos buto Maskvoje ar jos namo Tarusoje. Marina yra tipiška moteris gerąja prasme, ant jos pečių ten viskas ir laikosi, ji kursto židinį. Vis ką nors atnaujina, tapetus keičia, nors kitąmet jai bus 80 metų. 2010 metais Marina vėl buvo atvažiavusi į Lietuvą, sudarėme tokią programą, kad jaunas neatlaikytų, tad į Druskininkus nebenuvažiavome, nors ten atvažiuodavo Arsenijus Tarkovskis, parašė tris garsiuosius eilėraščius, tarp jų - garsųjį "Vot i leto prošlo, slovno i nebyvalo..." Jis draugavo su gydomosios kūno kultūros specialistu ir novatoriumi Karoliu Dineika, Druskininkuose įkūrusiu Saulės taką. Dineikos sūnaus žmona - rašytoja Vidmantė Jasukaitytė.

REŽISIERĖ Dalia Cibauskaitė nesipuikuoja nei fotografijomis, nei skambiomis pavardėmis žmonių, su kuriais tenka sėdėti prie bendro stalo.


Pastaruosius 20 metų Marina paskyrė brolio vardo įamžinimui, o ką veikė prieš tai?

Ji buvo leidyklos redaktorė, ten pat dirbo korektore ir jos mama, kurią sūnus sunkiai įkalbėjo filmuotis "Veidrodžio" epizoduose.

Andrejaus tėvas tame filme skaito savo eilėraščius. Tik po to, kai neteko artimųjų, Mariną pradėjo prašyti pasidalinti prisiminimais, dar buvo gyvi žmonės, pažinoję Andrejų. Ji imdavo iš jų interviu, spausdindavo mašinėle, parašė prisiminimų knygas.

Kokie įspūdingiausi jos prisiminimai apie brolį, koks jis buvo vaikas?

Net nežinau. Šiaip jos atmintis fenomenali. Jų ryšys buvo labai artimas, tai ji pati pripažįsta. Juos dar visai mažus mama tempdavosi į užmiestį, vasaras jie leido gamtoje, net kai Andrejus studijavo, ten lankydavosi. Marina pasirinko vyru brolio bendrakursį, kino režisierių Aleksandrą Gordoną.

Filme yra ištrauka, iš kurios daug kas juokiasi. Vaikystėje Mariną vadino Pele (rusiškai Myš), ne todėl, kad buvo pilka, bet kad galėdavo surasti bet kokį daiktą, kuris nukrisdavo ant žemės; akyla ir judri. O Andrejus, būdavo akimirkų, sustingdavo, stebeilydavosi neaišku į ką, kartais netgi susidarydavo vaizdas, kad jam kažkas negerai. Matyt, jame virė vidinis gyvenimas. Marina tada bandydavo iš jo šaipytis, bet už tai gaudavo pylos - jis mušdavo, ir net stipriai. Bet ir mylėjo.

Iš kur ateina tas vidinis Marinos grožis, ar dėl aristokratiškų šaknų?

Jeigu grožis būtų būdingas aristokratams, tai kaimuose nebūtų gražuolių. Marina ir išoriškai labai graži, įspūdinga, ji eidavo į kino studiją pozuoti operatoriams kaip modelis, taip užsidirbdavo pinigų. Apie savo šaknis ji pasakoja knygoje "Veidrodžio šukės"; jos seneliai buvo disidentai, rašytojai.


Kodėl ji vadino savo giminę bepročiais? Ir Andrejus Tarkovskis sakė, jog visi genijai - bepročiai, ir pyko, kai jo kūrybą analizuodavo psichoanalitikai.

Bepročiai gal ta prasme, kad nepasakysi gi, jog jie buvo statistiniai vienetai, padori šeima. Vienas iš motyvų, kodėl apie ją buvo kuriamas filmas, nesigilinant į protėvių likimus, tas, kad jos seneliai, močiutės nebijodavo mesti savo sutuoktinio ir eiti paskui tą, kuris jiems patiko. Marina vienintelė, kuri 54 metus gyvena su vienu vyru, ir tai jos nuopelnas. Net jos tėtis, brolis, vaikai negyvena šeimose.

Susipažinai su Maskvos kultūros elitu, sukiojaisi jo žaižaruojančiuose sluoksniuose. Kodėl nenori apie tai pasakoti?

Didesnė dalis bičiulių - tai kino žmonės. Bet aš nemėgstu nei kam fotografijų rodyti, nei vardyti skambių pavardžių, man nepriimtina puikuotis svetimais pasiekimais. Aišku, sėdžiu su daug kuo prie vieno stalo, tenka sutikti įvairaus plauko žmonių, režisierių, muzikantų, aktorių ne vien tik Maskvoje. Atsimenu, kaip vienas dailininkas, dar ir geras, Sankt Peterburge man nešė nuotraukas, ir rodė, kur stovi su žinomais žmonėmis: "Čia aš su tuo, o čia su tuo", tai turėjo būti kaip ir įrodymas, kad jam viskas gerai. Aš neturiu mados fotografuotis apsikabinusi su įžymybėmis.

Kuo rusų inteligentija skiriasi nuo lietuvių? Jie gal nerodo per televiziją pigių "žvaigždžių"?

Na, rusų yra gilesnė, todėl kad jų ten daug, jie išsigrynina, ir ta kokybė geresnė. Nepasakysi, kad ir Lietuvoje nėra gerų inteligentų. Ir nuo švietimo įstaigų išsilavinimas priklauso: kiek dabar prikurta naujų ar pervadintų kitais vardais. Aišku, emigracija turi įtakos, nes gabieji išvažiuoja. Maskvoje tiek visko vyksta! Ir jie ten visi labai užsiėmę, gyvenimas kunkuliuoja, jie dirba per kelis darbus, pagaliau - aukšto lygio filmai, koncertai, parodos, sunku atsirinkti.

Televizijos net Lietuvoje nežiūriu, o Maskvoje ją žiūrėti išvis nesąmonė.

Kokie žmonės tau daro didžiausią įspūdį?

Aš bendrauju su žmonėmis, kurie į mane palankiai žiūri, su kuriais jaučiuosi komfortiškai, pas juos ir lankausi. Tie patys Marinos namai... Nors jiems buvo labai keista, kai vieną dieną atėjau su filmavimo kamera, nors pirmuosius bandymus padarėme Lietuvoje. Buvo jos nepasitikėjimo, abejonių. Dokumentiniam filmui sudėtinga parašyti scenarijų: pasisodindavau ją, ir ji labai gražiai ir teisingai kalbėdavo, paskui pridedu archyvinės medžiagos. Ištraukų iš Tarkovskio filmų nerodžiau, nors dauguma filmų apie jį ir yra, nes neturėjau moralinės teisės, Andrejaus gi nebepaklausi. Be to, Marina yra nuoširdus, geras, nevaidinantis žmogus.

Kai filmą sumontavau ir nuvežiau jiems parodyti, veržėsi emocijos, sakė: "Kokie mes senukai kvaileliai!" Juk mes irgi nesidžiaugiame save matydami nuotraukose, nebent būtume su grimu ar ką tik iš grožio salono.

Tai nebuvo jokios pragariškos filmavimo virtuvės?

Aš labai keistai pradėjau filmuoti, Lietuvoje kaip ir buvo prodiuserė, bet pinigų, kaip visada, neturėjau. Bet, sakiau, laukti nėra ko. Nuvažiavau į Maskvą ieškoti operatoriaus, sutikau vieną iškiliausių Rusijos operatorių Šandorą Berkešį, tokį didelį, tvirtą žmogų, kuris dirba tik su meniniais filmais, kurie dalyvauja festivaliuose Berlyne ir Kanuose. Pasakiau jam, kad labai noriu daryti filmą, bet visiškai neturiu pinigų. Tai jis sako: "Gerai, kaip tik dabar turiu laiko, o pinigus uždirbsiu kokiame nors kitame filme." Paskui atsirado prodiuserė, filmo dailininkas Jurijus Grigorovičius. Su dailininku kartu nuvažiavome į Rusiją prisipirkę makaronų iš Lietuvos, nes buvo susitarimas, kad prodiuserė man nemoka, tik komandai. Jeigu judi, apsiaugini aplink save žmones, o jei tik sėdi ir nori, kitų nepritrauksi.

Filmavome metus, paskutinis filmavimas buvo per labai smagius Naujuosius metus. Ne taip paprasta buvo surasti vaizdo ir garso operatorius, jie gi turi šeimas. Buvo toks jaunas operatorius ir Violeta Leonavičiūtė iš Maskvos, kuri šauni ir puikiai gamino maistą tarp garso įrašymų. Net Marina pasakė: "Na, jeigu bus Violeta, tai ir mes važiuosime į Tarusą." Beje, Tarusoje daug Maskvos "bomondo": dailininkų, aktorių, kažkada ten Sviatoslavas Richteris turėjo savo vilą. Filmavimas nusisekė, ir gamta padėjo, medžiai buvo sniegu apsikloję. Tai Marina Tarkovskaja ir Aleksandras Gordonas sakė, kad liūdna skirtis, nors iš pradžių buvome įkyrėję, vis zujome prieš akis. Laukdavome su kamera, kol pabus. Iš pradžių Marina oficialiai, šaltai sakydavo: "Prašom pateikti klausimus", vėliau atšilo.

Sakyk, iš kur ir kas tas kūrybos instinktas? Gyventum kaip normalūs žmonės...

Ir apie tave galėčiau pasakyti: ar normalu kamantinėti žmones ir apie kitus rašyti? Arba tu jautiesi gerai ką darydamas, arba nustoji, galvoju, kad dar turiu ką pasakyti. Visas sąrašas temų, kurias noriu paliesti. Yra amžina tema vaidybiniam filmui - apie vyro ir moters santykius, perdirbinėju draugės scenarijų, neisiu va bank, nes ir filmavimo grupė didesnė, makaronais nesuviliosi. Dar galvoju apie dokumentinį filmą. Turime Kuršių marias, kuriomis Lietuva dalinasi su Kaliningrado sritimi, tai galvoju sukurti noveles. Prasidėjo nuo stichijų: oras, vanduo ir žemė, kurios veikia ten gyvenančius žmones. Vis bandau automobiliu naujus kelius, ieškau medžiagos. Dauguma žino Neringos pusę, bet juk ir Drevernoje, Kintuose, Ventės rage gyvenimas verda, žmonės gyvena pagal gamtos dėsnius. Dar norėčiau pastatyti filmą apie tiltus, kurie jungia ar skiria šalis - Tilžės ir Švedijos-Danijos tiltus. Sulig kiekvienu filmu sužinau savo klaidas ir mokausi, gimsta naujos idėjos. Įsivažiuoji, ir supranti, kad tiek daug dar nepasakyta, kad ir apie Mariną, bet negi filmuosi penkerius metus. Turi treniruotis, nes jei delsi, apima baimė pradėti. Įdomus tas netikėtumas, kai ateini pas žmones ir nežinai, ką iš jų gausi. Lietuviai gan uždari žmonės. Kad pramuštum užkardą prie rusų, nereikia laiko, jiems ir tu būni įdomus. Šalia gyvenantį ir mes linkę labiau įtarti, ko jis atėjo. Kažkada Rusnėje ieškojau rūkyklos, niekas nenorėjo įsileisti, nesvarbu, kad nesu žurnalistė, neleido net vien tik jų rankų, dorojančių žuvį, filmuoti. Jeigu tau įdomu - ir žiūrovui įdomu, o jeigu žmogus prieš kamerą sausai kalbės, kaip gražiai bulvės žydi, ieškai kampo, kas jam, be tų bulvių, dar gražu.

Ką atrandi savyje, eidama per žmones?

Išaugi, net vertybės keičiasi. Kuo žmonės didesni, tuo aiškiau supranti, kiek tau dar trūksta žinių. Labai mėgstu stebėti žmones iš šono, tie pokalbiai, elgsenos, kai visa vyksta tauriai ir gražiai, kartais ir nelabai. Nėra sudievintų asmenybių, ir inteligentai gal turi daugiau juodųjų pusių nei kaimo senutė, kuriai pagundų mažiau ir galimybių pasisemti blogybių. Vienas skambutis gali tave pradžiuginti visai dienai - arba sunervinti. Antai Marinos vyras man pasakė: "Na, žinai, aš nusivyliau tavo filmu." Dėl to ir norisi dirbti toliau, kad ištaisytum klaidas ir padarytum, ko nepadarei. Tegu tik žiūri ir šneka, nesvarbu, blogai ar liaupsina.

Užsiimi ir kitais darbais?

Ne kartą sau rašiau didelėm raidėm, kad baigčiau. Jie atsiranda savaime. Bet ir poetui Vytautui Mačerniui organizavau renginius, nes jis man išties patinka, važinėjau į jo sodybą, pas giminaičius, o jis prirašęs tiek protingų dalykų, iš jo gi mokytis gali. Drevernoj užkibau, nes šiemet jos 760 metų vardo paminėjimo jubiliejus, galvoju, kokį filmą parodyti. Mano bėda, kad galvoju: jeigu turi, tai kodėl žmonėms neparodžius?

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder