Dirigentas Gintaras Rinkevičius: "Politikoje daug veidmainystės"
Bet pradėjome ne nuo politikos - nuo to, kas niekam neturėtų kelti abejonių.
- Matot, kaip sužydėjusi gamta... Gyvenimas gražus, tiesa?
- Gyvenimas yra nuostabus! Dabar jaučiuosi labai jaunu žmogumi todėl, kad man ką tik gimė sūnus.
- Leiskite prisidėti prie gausybės sveikinimų. Bet ne tik dėl to stebuklo gyvenimas jums turėtų atrodyti nepaprastai gražus. Esate kalbėjęs, kad juo daugiau žmogus susipažįsta su tikrąja klasikine ar romantine muzika, tuo gyvenimas jam tampa gražesnis...
- Jeigu vien grožėtumeisi muzika, taptum egzaltuotu žmogumi ir galbūt net pamirštum, kad reikia diriguoti, galvoti apie formą, apie įvairias kūrinio atlikimo subtilybes ir problemas, kurios gali iškilti grojant simfoniniam orkestrui.
Tad nepamiršdamas meilės muzikai turi išlikti profesionalu.
Šiuo atveju būti profesionalu reiškia nepasiduoti jausmui, kad ta muzika iš tiesų yra labai graži. Atrodytų, vienas kitam prieštaraujantys dalykai, tačiau tiesa tokia: kai publika grožisi muzika, dirigentas dirba savo darbą...
- O kada leidžiate sau ja pasigrožėti?
- Tada, kai pats sėdi koncerte kaip klausytojas. Tiesa, kartais nejučiomis imi vertinti, kaip atliekamas kūrinys (nes žinai, kaip jis turi būti atliekamas), ar jis švariai skamba, ar kokybiškai, bet būna ir tokių momentų, kai viską pamiršti ir tiesiog plauki su muzika.
- Gedulo ir vilties dienos proga jūsų orkestras griežė Vilniuje V. A. Mocarto "Requiem"...
- Žinote, kiek kartų atlikau tą kūrinį? Aš ir pats tiksliai nepasakyčiau, specialiai neskaičiuoju, bet gal 40 kartų bus, ir man nuo to ta muzika vis gražesnė ir gražesnė darosi. Jai skambant laikas praranda savo laikiškumą - tiesiog ji amžina.
- Ar profesionalui turi reikšmės aplinkybės, kuriomis atliekamas šitas kūrinys?
- Ir taip, ir ne. Kai jis skirtas Gedulo ir vilties dienai, tai, be abejo, reikšminga detalė, tačiau ta pati muzika, skambanti ir koncerto programoje, savojo grožio nepraranda. Tokie kūriniai, kaip Mocarto "Requiem", Dž.Verdžio "Requiem", kaip A.Dvoržako "Requiem", yra amžinoji genialioji muzika.
Filosofiškai žiūrint, visi esame mirtingi ir visi išeisime, - pasiliks tik ši muzika.
- Jūsų orkestras įkurtas 1988 metais. Tiesa, kad sovietinės Lietuvos švietimo ministras Henrikas Zabulis, kuriam esate dėkingas dėl orkestro atsiradimo, turėjo nuolatinę vietą salėje?
- Taip, tiesa, Kongresų rūmuose jis turėjo nuolatinę vietą. Bet jaučiu dėkingumą ne jam vienam - ir tuometiniam finansų ministrui Romualdui Sikorskiui, ir tuometiniam kultūros ministrui Jonui Bieliniui, prisidėjusiems, kad atsirastų orkestras, pradžioje vadintas Jaunimo simfoniniu orkestru.
- Inteligencijos bruožas - saugoti atminimą, pagerbti - šiais laikais miršta kartu su inteligentų karta...
- Aš optimistiškesnis: vieni inteligentai miršta, juos pakeičia kiti. Nors kartais atrodo, kad pasaulis ritasi nežinia kur, bet vis tiek norisi tikėti, kad ne vien tik praradimais judama į priekį.
- Esate minėjęs, kad jūsų akimis kultūra ir politika yra skirtingose barikadų pusėse. Gal galėtumėte pakomentuoti šią mintį?
- Nesu kategoriškumo šalininkas, nepamenu, kokiame kontekste ši mintis buvo išsakyta, bet, žinoma, kai kada kultūra ir politika esti skirtingose pusėse, nes politika nėra tokia principinga ir sąžininga, kokia turėtų būti.
Politikoje labai daug veidmainystės. Kultūroje, manau, tos veidmainystės irgi yra nemažai, bet, pvz., tarp muzikantų jos apskritai negali būti, nes grodami muzikos kūrinį jie turi jį išgyventi, negailėdami nei emocijų, nei jėgų.
- Tikite, kad sąžinė ir politika nėra antonimai?
- Mano nuomone, juo aukštesnis postas, juo sąžiningesnis turi būti jį užimantis žmogus, nes jis labiau matomas ir galbūt juo labiau pasitikima. Prezidentas Valdas Adamkus, manau, yra sąžiningas politikas. Tikiuosi, kad sąžiningas politikas bus ir išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda...
Kas kas, o prezidentas tiesiog privalo būti principingas, sąžiningas ir teisingas žmogus, ne jis yra valstybės veidas ir jo atžvilgiu tauta puoselėja didelių vilčių.
- Kultūrininkai nuolatos skundžiasi valdžios nedėmesingumu - gal mes perdedame valdininkų vaidmenį kultūros atžvilgiu? Gal jie mažiau svarbūs nei atrodytų?
- Tai idealistinis požiūris, nes apskritai kultūra, bent jau muzikinė kultūra, negali egzistuoti be valstybės paramos. Ir jei valstybėje atsiranda stiprus pareigūnas, na, kultūros ministras, premjeras ar prezidentas, kurie supranta profesionalaus meno vertę, jie gali suteikti didžiulį postūmį visos kultūros prasme.
- Matote kokių nors požymių, kad padėtis imtų keistis į gera?
- Nenoriu būti kategoriškas, - galima surasti kultūros raidoje ir sveikintinų, ir gerų dalykų, ir mūsų solistų pasiekimų svetur, bet, sakysim, operos solistai Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas ar Kostas Smoriginas pasiekė pasaulinių aukštumų ne todėl, kad vienas ar kitas valdininkas buvo palankus kultūrai, - nepaisant nieko jie pasiekė tų aukštumų ir tai yra puiku.
- Ar po pastarųjų rinkimų nesijaučiate pralaimėjęs?
- Aš niekad nesijaučiu pralaimėjęs, jeigu išrenkamas ne tas asmuo, už kurį pats balsavau, nes suprantu, kad mano ir dviejų milijonų požiūriai į vieną ar kitą žmogų nebūtinai turi sutapti.
Paprastai Lietuvoje pasireiškia toks fenomenas: tauta, kuri išrenka savo atstovus į Seimą, netrukus ima juos juodinti, teigti išrinkusi "ne tuos", nors iš tikrųjų, jeigu išrenkame "blogą" Seimą, turėtume kaltinti tiktai patys save, nes čia galioja kolektyvinės atsakomybės principas.
Kultūroje, sakyčiau, irgi galioja tas pats principas: kiek pačiai tautai reikia kultūros, tiek galų gale jos ir yra. Ir jeigu šiandien sumenkęs kultūros vaidmuo valstybėje, vadinasi, mes patys ir esame kalti.
- Jūs - daugiavaikis tėvas. Ar jums drąsu leisti vaikus į pasaulį, kuriame, regis, vis mažiau sveiko proto apraiškų?
- Man nedrąsu, aišku, nes pasaulyje iš tikrųjų esama baisių dalykų, bet iš jų baisiausias yra karas.
Aš labai norėčiau matyti Europos Sąjungą draugišką vien dėl to, kad joje būtų išsaugota taika.
Rašyti komentarą