"Dirigentas iš principo yra diktatorius"

Tikriausiai negalit sakyti esąs nepriklausomas ir uždarytas savo muzikoje?

Mano amžius leidžia būt nebepriklausomam, jau galiu ir nieko neveikti, bet aš jaučiu didelį malonumą dirbdamas. Iš Klaipėdos Muzikinio teatro juk buvau išėjęs, kai jo vadovė buvo Audronė Žigaitytė. Mano nuomone, visiškai prasta vadovė... Nebuvau teatre dvejus ar trejus metus, o kai jos nebeliko, teatras pats mane susirado ir aš vėl po truputėlį jame krutu. Tai teatro direkcija sugalvojo "Muzikinį rugpjūtį" skirti mano jubiliejui. Aš sakiau, nereikia...

Ar tik ne jūsų kuklumui reikia dėkoti, kad lig šiol esat be Nacionalinės premijos?

Aš visiškai nesu kuklus, nemanykit. Man savimeilę paglostė, kai šiemet kultūros ministras Birutis įteikė gražų ženklą ("Nešk savo šviesą ir tikėk". - Autor. past.). Malonus faktas buvo, kai prezidentas Adamkus užkabino Kryžių (ordino "Už nuopelnus Lietuvai" karininko kryžių. - Autor. past.) ir kai senais 1975-aisiais man buvo suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas. O dėl Nacionalinės premijos? Kai vienais metais buvau nominuotas, buvo atvažiavusi komisija iš Vilniaus, aš kaip tik dirigavau miuziklą "Smuikininkas ant stogo"... Paskui mane pasiekė žinia, kad per aptarimą viena garsi komisijos narė pasakė: viskas ten gerai, bet Klaipėda yra kitoje lygoje... Žodžiu, ne nacionalinis orkestras, ne operos teatras; viskas ten gerai, bet lygis kitas... Galbūt tai teisinga...

Jei prisipažinot esantis nekuklus, prisipažinkit esąs ir diktatorius.

Aš visą laiką buvau vieno ar kito teatro vadovu, vyriausiuoju dirigentu, tad nori nenori neapsiėjau ir be diktato gerąja prasme. Meno kolektyve, kur vienam tenka sužiūrėti daugelį grandžių, nori nenori atsiranda tam tikrų diktatoriškų apraiškų, nes be jų teatro mechanizmas išsiderins. Na, o dirigentas iš principo yra diktatorius, siekiantis, kad muzikantai grotų pasitikėdami ir su meile, įdėdami visą savo širdį, ką ir kalbėti apie tai, kad ateitų atsakingai pasiruošę, išmokę partijas.

Menininkai, tarkim, rašytojai ar dailininkai, išgyvena krizės periodus, kai kūrybiškai jaučiasi visiški bejėgiai, o dirigentai dirbti gali visada?

Gali diriguot geriau, gali diriguot blogiau, - visi juk žmonės. Kartais būna gera nuotaika, o kartais ateini ir kažkas orkestre negerai, nedarni atmosfera, bet čia darbiniai momentai... O dėl poetų... Ar Širviui reikėjo ypatingos nuotaikos, kad jis čia pat parašytų eilėraštį?.. Tenka girdėt, kad ir kompozitoriai negali rašyt kiekvieną dieną. Šiandien kompozitorių daug, bet negalima pasakyti, kad šiandien turime bent jau vieną čiurlionį. Savaime suprantama, genijų mažoj tautoj negali būti daug, ypač jeigu kalbame apie tautą, išblaškytą po sibirus ir pasaulį... Išvažinėja patys gyviausi, gal ir protingiausi. Intuityviai suprantu, kas darosi, ir džiaugiuosi tais lietuvių kompozitoriais, kurie kuria šiandien. Sukurk, sakau, ir mes būtinai atliksime tavo kūrinį; kas žino, gal jame sušvis genialus pradas...

Kalbama, kad dirigento darbas yra ir fiziškai sunkus. Vadinasi, laikui bėgant jį dirbti vis problemiškiau?

Juo didesnis patyrimas, juo fizinės jėgos reikia mažiau (tik jauni taškomės į visas puses), bet dažniausiai prakaitą varo psichinė įtampa - negali svarbiausių ir ne taip svarbių dalykų pražiopsoti. Turi kaip prie vairo sėdėdamas tiksliai apskaičiuoti visus judesius, nes jei pavėluosi, nesureaguosi, kažką prašoksi, ir kūrinio forma subyrės. Kai buvau jaunas, diriguodavau atmintinai net tokius sudėtingus kūrinius kaip Šostakovičiaus Dešimtoji simfonija, bet paskui lioviausi - geriau atskleisti partitūrą, kad tam tikru momentu nebūtų nereikalingo nervo. Publikai patinka gražūs dailūs judesiai, dar kažkas... Kartais to visiškai nereikia. Yra dirigentų, kurie prie pulto stovi kaip sukaustyti, o pasiekia stulbinamų rezultatų. Kadaise šitoks buvo Mravinskis Leningrade, tas, kuris pirmą kartą sugrojo Šostakovičiaus Septintąją simfoniją apie blokadą karo metu. Jis kaip statula stovėjo, bet kai pažiūri į veidą: kokia koncentracija, koks gebėjimas kolektyvą valdyti žvilgsniu, kai net mažytis piršto krustelėjimas deramu laiku tarp muzikantų gali sukelti garsų audrą. Dirigavimo mene šiandien juntamas atoslūgis, šiandien šioje srityje "nachalščikų" labai daug ir jie visi kuo puikiausiai jaučiasi ant scenos. Beje, kaip ir gyvenime.

Tiesa, kad infarktas jus ištiko skambant Stravinskiui?

Taip, tik tai buvo gan seniai, daugiau nei prieš dešimtmetį. Repetavome I. Stravinskio oratoriją "Karalius Edipas". Infarktas ištiko scenoje, šiaip taip nuėjau iki kabineto, viskas geso ir jau nieko nebepamenu. Pamenu tik tai, ką pasakojo: sakė, buvau miręs. Po to atvejo, kai mane atgaivino šokais, kartais dar užvoždavo. Paskutinįkart prieš kelerius metus - teko gultis dėl stentavimo operacijos. Rimantas Benetis, genialus kardiochirurgas, sutvarkė širdį ir jau keleri metai nebevartoju jokių nitroglicerinų.

Gal širdis privertė pakeist kai ką gyvenime?

Pradėjau rūkyt pypkutę... Kaip gyvenu? Gyvenu, sakyčiau, sveiką gyvenimą: visiškai nevartoju alkoholio, stengiuosi būt darbingas, nes stovintį prie pulto, nesvarbu, kad vyresnį, žmonės nori matyti geros formos, o ne sutrikusį ar pavargusį.

Jūsų šeimoje ir giminėje daug muzikų: žmona smuikininkė Kristina Domarkienė, dukra Barbora smuikininkė, žentas Jonas Armonas violončelininkas, kaip ir anūkas, nekalbant apie garsiuosius jūsų brolius, Nacionalinio simfoninio orkestro vadovą Juozą Domarką ir Nacionalinės operos režisierių Eligijų Domarką. Kada tyla jums yra gražiausia muzika?

Būna tokių momentų, tikrai taip. Įsivaizduokit, ar tai būtų dukra, ar žmona, jos kiekvieną dieną turi čiupinėt instrumentą, mažiausiai po valandą, ir esi priverstas klausyt arba bėgt iš namų, kol jos groja savo etiudus. O su anūku prisieina kartais ir padirbėti, jis perėjo į septintą klasę Čiurlionio mokykloje, kas ten žino, kuo bus. Yra dar du anūkai, kurie gal ateity muzikantais taps, kaip ir jų tėvai.