Dr. Jūratė Lubienė: apie tai, kas liktų, jeigu grybai dingtų...
Anglai, airiai grybų nemėgsta, jų nerenka, nepažįsta, net jų bijo, todėl tų tautų kalbose tėra vos vienas kitas grybo reikšmę turintis žodis. Žydai iš grybų valgo tik voveraites, nes jos nekirmija, dėl to yra tinkamos košeriniam maistui. Kai kurie grybai, kuriuos žemaičiai šungrybiais vadina, aukštaičių yra valgomi ir net savo pavadinimus turi. Anksčiau apsinuodijusį žmogų vesdavo į kanapių lauką, o moterys savo girtuokliams vyrams mėšlagrybių užduodavo... Daugelį paslapčių iš spalvingo grybų pasaulio šiandien mums atskleidžia mokslininkė ir aistringa grybautoja Jūratė Lubienė.
Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių kalbos katedros docentė, Baltistikos centro vyresnioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė J. Lubienė beveik dešimtmetį rinko medžiagą naujai knygai "Lietuvių kalbos mikonimai: nominacija ir motyvacija". Ji apklausė 600 informantų, užfiksavo 1 400 liaudiškų grybų pavadinimų ir pasididžiuodama teigia, jog esame grybų mylėtojų tauta. Be to, iš gausybės grybų pavadinimų beveik visi yra savakilmiai, ir tik apie 5 proc. - skolinti.
Kaip gimsta žodžiai
Knygos pavadinimas moksliškas, tad pirmiausiai noriu paklausti, kas, paprastais žodžiais tariant, yra mikonimai, nominacija ir kaip su tuo susijusi motyvacija...
Mokslas apie grybus vadinamas graikiškos kilmės tarptautiniu terminu mikologija, mokslininkai, tyrinėjantys grybus, yra mikologai, o grybų pavadinimai - mikonimai. Šie tarptautiniai terminai nėra labai populiarūs kasdienėje kalboje, bet mokslo kalboje jie įprasti.
Kalbotyros mokslas toli gražu neapsiriboja gramatikos ar rašybos taisyklėmis... Viena iš kalbotyros sričių - leksinė semantika - analizuoja žodžius reikšmės požiūriu. Mokslininkai stengiasi suprasti, ką reiškia vienas ar kitas žodis, kaip žodžių reikšmės susijusios tarpusavyje, kodėl koks nors tikrovės dalykas vadinamas būtent tokiu, o ne kitokiu žodžiu... Vaizdžiai tariant, nominacija - tai pavadinimo gimimo procesas. Tarkime... arklys. Daugelio dalykų pavadinimus mes sukuriame remdamiesi kitais, kalboje jau esančiais žodžiais. Žodžio arklys formalioji sandara kalbininkui "pasufleruoja" jo sąsajas su daiktavardžiu arklas, o per pastarąjį - ir su veiksmažodžiu arti. Taigi tai gyvulys, pririštas prie arklo, ariantis gyvulys. Toks žodžio ryšys su kitu žodžiu ar žodžiais ir yra motyvacija. Analizuodami žodžių motyvaciją, nustatome motyvą, kitaip sakant, pavadinamo daikto požymį, kuris yra pasirenkamas sugalvojant daiktui vardą...
Koks grybas turi daugiausiai pavadinimų?
Gal ir nustebsite, kad bene įvairiausiai motyvuotais vardais lietuviai vadina ne kokį vieną iš "pačių geriausiųjų" ar "gerųjų" grybų, o... pilkąją meškutę, kurią net ne visi dabartiniai grybautojai bepažįsta, o tie, kurie ir pažįsta, ne visi renka ir valgo. Pateiksiu keletą skirtingą motyvaciją turinčių šio grybo pavadinimų: alksnagrybis, juodalksnis, juodšiknis, palazdė, juodukas, rudukas, cigonas, negriukas, žydelkėlė, jaučiakis, jaučiarūris, jaučio liežuvis, kiaulės auselės, meškabudė, meškapėdė, storalūpė, veršialūpė, gočiukė, kartėlė, nešvarieji grybai.
Ar yra užrašyta grybų pavadinimų lietuvininkų tarme?
Gaila, bet iš lietuvininkų tarmių medžiagos apie grybų pavadinimus labai maža. Pavyzdžiui, neseniai išleistame "Lietuvininkų tarmių žodyne" (sud. Žaneta Jokužytė, Loreta Liutkutė, Virginija Veiverienė, Vilnius, 2014) man pavyko rasti tik pavadinimą gaideliai "voveraitės", o iš Lietuvių kalbos žodyno duomenų galėčiau paminėti kitose tarmėse gana retai vartojamą lakšabudinio grybo pavadinimą plempė. Dar galima spėti, kad lietuvininkų kažkada galėjo būti vartojamas pavadinimas žiuponė.
O žemaičių ir aukštaičių tarmių grybų pavadinimai tikrai labai skirtingi... Pavyzdžiui, žemaitis sakys slydokas ar paslydokas, o aukštaitis - kazlėkas arba stirniokas; žemaičiui ošikinis - aukštaičiui paberžė; žemaičiui baravykas, dzūkui - tikrinis; aukštaičių paniabudę žemaitis pavadins žemės taukais... ir taip toliau. Be to, žemaičiai ir aukštaičiai renka ne visai tuos pačius grybus. Pavyzdžiui, žemaičiai nerenka, niekaip nevadina pavasarinių balteklių, kurias aukštaičiai mėgsta ir įvairiai vadina: avižėlėmis, greituškomis, majavinėmis, gegužiniais grybais. Nesuprastų žemaičiai, apie kokį grybą kalbama, paminėjus gegutės lizdo ar gegutės batelių pavadinimą. Taip aukštaičiai vadina nevalgomą, bet labai gražų pavasarinį grybą - austriškąją plačiataurę.
O kaip žmonės atskirdavo gerus grybus nuo blogų, kai nebuvo enciklopedijų? Ką vartodavo kaip priešnuodį?
Grybauti, atskirti valgomus ir nevalgomus grybus vaikus dažniausiai mokydavo vyresnieji šeimos nariai. Parodydavo juos miške arba parneštus namo; išjuokdavo, jei nepatyrusiems grybautojams į krepšį papuldavo nevalgomų grybų. Pavyzdžiui, pušyninį šilbaravykį, liaudiškai vadinamą kartbaravykiu, kartėle, kartuku, zuikbaravykiu, kiškiabaravykiu, mokydavo atskirti liepdami palaižyti. Šis grybas nenuodingas, bet labai kartus. Patekęs į puodą su kitais grybais, apkartina visą laimikį.
Užrašiau keletą įdomių pasakojimų apie tai, kas padėdavo apsinuodijus musmirėmis. Pasirodo, geriausias vaistas - kanapės. Apsinuodijusį žmogų ar gyvūną nuvesdavo ar nunešdavo į kanapių lauką ar jaują, kurioje kanapės buvo džiovinamos. Pasakojama, kad kanapės tikrai padėdavo, net sąmonės netekę žmonės ar gyvūnai atsigaudavo.
Ar ruošdavo iš grybų vaistus?
Pati nustebau, kai iš apklausų paaiškėjo, jog 21 amžiaus lietuviai, bent jau žemaičiai, dar ir dabar gana dažnai gydosi grybais. Turbūt populiariausias vaistas - raudonoji musmirė. Jos trauktinė dažniausiai geriama gydantis vėžį, rečiau kitas ligas. Kitas itin populiarus vaistas - žemės taukai. Sprendžiant iš pasakojimų, šis grybas dažniausiai vartojamas sąnarių ligoms gydyti. Nuo pilvo skausmų, kirminų vaikams duodavo džiovintų voveraičių miltelių, praskiestų vandeniu. Dar vienas grybas - mėšlagrybis - liaudies medicinoje vartojamas alkoholizmui gydyti. Dažniausiai moterys mėšlagrybiu slapta pavaišindavo girtuoklius vyrus. Išgėrusiems alkoholio ir užkandusiems mėšlagrybiukų, pasidarydavo taip bloga, kad paskui į degtinę vyrai nė skersi nebežiūrėdavo...
Kažkuriais grybais tepdavo vežimo ratus...
Vežimo ratus, durų vyrius tepdavo lepšėmis, slydokais.
Košerinis grybas
Apklausėte daug žmonių iš skirtingų Lietuvos vietovių. Ar tikrai visur karalius - baravykas? Kaip regionuose skiriasi grybų vertė?
Tokio specialaus mokslinio tyrimo neatlikau, tačiau kai kuriomis savo įžvalgomis, įspūdžiais galiu pasidalinti.
GEGUTĖS BATELIAI. Žemaičiai nesuprastų, apie kokį grybą kalbama... Taip aukštaičiai vadina nevalgomą austriškąją plačiataurę.
Be abejo, lietuviai labiausiai mėgsta ir vertina baravykus. Bet ne visų tautų žmonės būtent baravykus laiko geriausiais grybais. Kad būna kitaip, iliustruoja net žemaitiškas grybo pavadinimas žydgrybis, įvardijantis visiems gerai pažįstamą valgomąją voveraitę. Tokį pavadinimą grybas gavo dėl to, kad voveraites supirkdavo Lietuvoje iki karo gausiai gyvenę žydai. Šios tautos žmonės iš grybų valgo tik voveraites, nes jos nekirmija, dėl to yra tinkamos košeriniam maistui. Yra ir daugiau tautų, kurioms vertingiausias grybas - voveraitė. Kaip parodė studentės Lauros Pagojutės atlikta apklausa, viena iš tokių tautų - švedai. Jie pažįsta net dvi voveraičių rūšis, kurias abi laiko geriausiais grybais (o lietuviai vienos iš tų voveraičių rūšių net nerenka, šungrybiu laiko...). Lietuviai valgomąsias voveraites vertina dvejopai: Dzūkijoje ir kai kuriuose kituose regionuose, kur šių grybų gausu, jos (dzūkų vadinamos lepeškos, žemaičių gaideliai, gaidukai) mėgstamos, vertinamos kaip geri grybai. Tose Lietuvos vietovėse, kur valgomųjų voveraičių mažai, jos užauga menkos, sudžiūvusios, žmonės jas laiko prastais ar net labai prastais, "guminiais", sunkiai virškinamais grybais.
Po baravyko kaip labai gerą grybą respondentai dažniausiai minėjo raudonikį, o po jo įvairia tvarka vardijo šilbaravykius, slydokus (aukštaičiai juos kazlėkais vadina), net lepšius (žemaičiai dažnai sako ošikinis, ožgrybis). Taigi didelė lietuvių dalis dažniausiai kaip labai gerus ir gerus mini į baravyką panašius vadinamuosius "vyriškus" grybus. Kai kurie rytų aukštaičiai, suvalkiečiai, be baravyko, nurodė labai mėgstą "krimsinčius, gruzdančius, kietus" grybus: ūmėdes, gruzdus, paliepes (kai kurie žemaičiai visus šiuos grybus vadina bendru vardu - pienės, pienelės, pienikės). Išvardintieji grybai priklauso "moteriškiems" grybams, nes turi į apačią gaubtą kepurėlę ir lakštelius kepurėlės apačioje. Labai nevienodas lietuvių požiūris į dar vieną lakštelinį grybą - rudmėsę: vieniems šis grybas ypač gardus, skoniu ir sotumu prilygstantis net mėsai, o kitiems - tik nevalgoma kartėlė. Beje, rudmėsės sinonimas ruduokė, kuris daugiausia vartojamas aukštaičių tarmėse, yra pateiktas pirmajame lietuvių kalbos žodyne - Konstantino Sirvydo "Dictionarium trium linguarum", išleistame apie 1620 metus.
Be šungrybio ir voveraitės, kokie dar grybai turi gyvūnų vardus?
Dar yra kiškis ir zuikis (zuikbaravykis, kiškiagrybis), vilkas (vilkpautis), meška (meškabudė), briedis, elnias ir stirna (briedžiabudė, elniagrybis, stirniokas) bei keletas kitų, retesnių, pasidarytų pagal kitų kalbų modelius. Svarbūs motyvatoriai yra gyvulių pavadinimai: kiaulė (kiaulutė), jautis, veršis ir karvė (jaučiarūris, veršiakys, karvaprusnė), arklys (arkliadantė), kumelė (kumelspenis), ožka (ošikinis) ir, žinoma, šuo (šungrybis). Gerokai mažiau pavadinimų, kurie motyvuojami paukščių, ypač mažai - šliužų pavadinimais, pavyzdžiui, gaidys (gaidaitis), višta (vištelė), žaltys (žalčiagrybis).
Reikia pasakyti, kad visi gyvūnai - labai "tautosakiški", jie - dažni pasakų personažai. Taigi, dalykus, kurie dar neturėjo pavadinimų, žmonės buvo linkę lyginti su tais dalykais, kuriuos iš senų laikų labiau pažino. Ir tokia realybės sritis, kurios pavadinimai ypač dažnai figūruoja sudarant kitų realybės sričių, tarp jų ir grybų, pavadinimus, lietuviams yra gyvūnai. O štai augmenijos vardai grybams pavadinti vartojami itin retai, dažniausiai nusižiūrėjus į kitas kalbas ar mokslo terminiją (pipirinis baravykas).
Ko tu neini ant vainos...
Dzūkai sako: jei ne grybai ir ne uogos... O ką apie grybus sako kiti lietuviai?
Dabar šį posakį vartoja ir kitų regionų žmonės, tik vietoj dzūkų mergos nurodo, iš kokio krašto, miestelio ar kaimo yra tos mergos arba tiesiog sako: mūsų mergos būtų nuogos.
Visoje Lietuvoje populiarūs įvairūs palyginimai: kaip grybų po lietaus; kaip musmirių apsirijęs / apsiėdęs; ištižęs kaip lepšis; sveikas / drūtas kaip baravykas. Aukštaitijoje ir Žemaitijoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje ar Lietuvininkų krašte su grybų pavadinimais užrašyta įvairių tautosakos ar kalbos perliukų: talalinių, vaizdingų posakių, patarlių, mįslių, palyginimų, net orų spėjimų ar prietarų, pavyzdžiui: Baravykas, geras vyras, vedė plempę šokti (eilutė iš dainos, Tilžė); Tai zanavykai kai baravykai, o zanavykaitės kai ūmėdaitės (Sintautai); Darbas kaip budė (t. y. netvirtas, Dusetos); Vaikučiai - kaip baravykučiai (sveiki, storuliai, Vilkaviškis); Nosis kaip kukurbezdalis (Žemaičių Kalvarija); Arklys dailiai nuaugęs lygu slydokas (Šatės); Ausys(e) budės auga (apie nešvarias ausis, Linkmenys); Supyko dėl baravyko, nuliūdo dėl barščių bliūdo (erzinimas; Panevėžys); Jei būtų grybų, ir papunis ėstų (apie kokio nesamo dalyko norėjimą, Salantai); Grybai lietaus šaukias (sūrių grybų privalgęs, nori gerti, Darbėnai); Apie grybus reikia šnekėt tik gera (prietaras, Tauragė); Jeigu Kūčioj dangus žvaigždėtas, daug grybų užaugs (Zarasai); Senas senelis ant grybo sėdi ir pypkę rūko (kaminas; Tauragnai); Pagiry nemunių puodas verda (skruzdėlynas; Dusetos); Miške gimęs, naktį subrendo, parėjęs namo, katile paskendo? (grybas; Marijampolė); Stovi ponaitis ruda kepuraite, kas jį pamato - už kojos griebia (grybas; Jurbarkas); Ūmėdėlė, ūmėdėle, ko tu neini ant vainos? Ko aš eisiu, ūmėdėlė, kad aš esu moterėlė (talalinė; Biržai).
Nuo penkerių metų
Turbūt į grybų karalystę įžengėte neatsitiktinai... Kas palydėjo?
Likimas taip lėmė, kad nuo kokių penkerių metų pradėjau grybauti Žemaitijos miškuose, tad daug pavadinimų sužinojau iš žemaičio tėvelio. Kiek ūgtelėjusi kas vasarą svečiuodavausi Aukštaitijoje netoli Panevėžio. Ten iš bobutės, senelio ir kaimo vaikų išgirdau iki tol negirdėtų aukštaitiškų grybų vardų, ten sužinojau, kad kai kurie grybai, kuriuos mes, žemaičiai, šungrybiais vadinam, aukštaičių yra valgomi ir net savo pavadinimus turi. Dar vėliau, studijuodama Vilniuje, su dėde važiuodavau grybauti į Dzūkiją, Varėnos miškus. Ten vėl nauja patirtis: nematyti grybai, negirdėti jų vardai... Todėl ir knietėjo šitą turtą - dar jaunystėje girdėtus ar vėliau sužinotus grybų pavadinimus į vieną vietą surašyti, kuo daugiau jų iš gyvosios kalbos užfiksuoti, kol dar juos tebemoka grybautojai, neįtikėtinai detaliai pažįstantys grybų karalystę.
Lietuvių kalbos grybų pavadinimai iki manęs niekieno nebuvo sistemingai, t. y. kaip tam tikra semantinė grupė, tirti. Apie kitų kalbų mikonimus mokslinių darbų teko skaityti daug ir įvairių. Tiesa, reikia atkreipti dėmesį, kad ne visos kalbos teikia medžiagos tokiam tyrimui, nes vienos tautos, pavyzdžiui, rusai, lenkai, italai, prancūzai, ispanai, labai gerai pažįsta grybijos pasaulį, turi daug žodžių grybams pavadinti, o kitos tautos, pavyzdžiui, anglai, airiai, grybų nemėgsta, jų nerenka, nepažįsta, net jų bijo, todėl tų tautų kalbose tėra vos vienas kitas grybo reikšmę turintis žodis. Pagal grybų pažinimą amerikiečių mokslininkas etnomikologas Gordonas Vosonas (Gordon Wasson) tautas net suskirstė į mikofilines ir mikofobines.
Kiek gyvenimo metų sudėjote į knygą?
Beveik dešimtį.
Iš pradžių perskaičiau dvidešimt Lietuvių kalbos žodyno tomų, po to - keliolika tarminių žodynų bei šimtus įvairiausių tekstų apie grybus ir grybavimą. Nuvažiavusi į Lietuvių kalbos institutą Vilniuje, į Latvių kalbos institutą Rygoje, iš ten esančių rankraštinių kartotekų išlasiojau grybukų vardus. Solidus mikonimų sąrašas susidarė, apsidžiaugiau. Bet, klausydama grybautojų gyvosios kalbos, pastebėjau, kad ne visi pavadinimai užfiksuoti rašytiniuose šaltiniuose. Tada drauge su gausiu būriu talkininkų studentų (jiems esu nuoširdžiai dėkinga už pagalbą) pradėjau rinkti pavadinimus iš įvairių tarmių. Labai įdomus šis darbas buvo: važinėjau po Lietuvą, bendravau su skirtingomis tarmėmis šnekančiais žmonėmis, įrašinėjau jų kalbą, šifravau įrašus, kruopščiai fiksavau, kur kokį pavadinimą išgirdau. Tuos darbus dariau per atostogas, laisvalaikiu, be specialaus finansavimo, neskaičiuodama darbo valandų. Na, o knygos tekstą parašiau greitai, maždaug per pusantrų metų, gavusi finansavimą iš Lietuvos mokslo tarybos.
Savais žodžiais
Jei grybai dingtų, bet išliktų jų pavadinimai... Ką iš jų sužinotume?
Kad grybai būna įvairių spalvų (raudonikis, baltgrūzdis, juodukas, geltonukas) ir formų (kreivabudė, veršialūpis, lėkštelė), kai kurie - specifinio skonio (kartėlė) ar kvapo (smirdgrybis, lavongrybis), kai kurie net gali skleisti garsą (pumpotaukšlis). Grybai auga miškuose, pievose, net ant kelmų ar mėšlo (šilbaravykis, pušyngrybis, pievagrybis, kelmutis, mėšlagrybis), ypač po lapuočiais medžiais (paąžuolis, paberžis, pakarklis, palazdė, paliepė). Jie auga greitai (greitgrybis), pradeda dygti jau pavasarį (balandinukas, majavinė).
O ką sužinotume apie lietuvius, jų požiūrį į grybus?
Kad lietuviai grybus valgo, prieš tai specialiai juos paruošę (lupikas, merktinė, sūdikas); žino, kad kai kurie grybai nuodingi, netinka maistui (nuokanis, šungrybis); vieną iš grybų naudoja musėms marinti (musmirė). Lietuviams grybai, ypač nuodingi, susiję su mitinėmis chtoniškomis būtybėmis (kaukagrybis, velniagrybis, ragangrybis), pagal tamsią spalvą asocijuojasi su dviejų tautų žmonėmis (žydelkėlė, čigonėlė).
Sakėte, jog anglai grybų bijo. O mes?
Galiu drąsiai sakyti: esame grybų mylėtojų - mikofilų tauta, nes ypač gerai pažįstame grybų karalystę, esame sugalvoję, davę pavadinimus net šešiasdešimčiai grybų genčių ar rūšių. Taigi liaudiškų pavadinimų - devynios galybės, man pavyko jų užfiksuoti apie 1 400, ir tai tikrai ne visi... Galime didžiuotis, kad iš tokios gausybės grybų pavadinimų tik apie 5 proc. yra skolinti žodžiai (grybas, baravykas, kazlėkas - skoliniai), tačiau didžioji dalis, 95 proc. mikonimų, - savakilmiai.
Paminėkite seniausius.
Labai senų žodžių nedaug. Bene seniausi yra musmirė, rudmėsė, žemės taukai.
500 baravykų
Kur pati grybaujate, kuriuos grybus valgyti mėgstate?
Kasmet kartu su vyru grybaujame miškuose, esančiuose aplink gimtuosius Salantus. Tuose miškuose mes daugelį metų grybaudavome kartu su mūsų tėvais. Jų abiejų jau nėra tarp gyvųjų, bet būtent kartu išvaikščiotuose miškuose (ne kapinėse) mano prisiminimai apie tėvelį ir uošvį patys ryškiausi, dvasingiausi.
Kaip ir visi lietuviai, mudu su vyru labiausiai mėgstame rinkti baravykus. Gausiausias vienos dienos rekordas - 500 baravykų. Grybus ruošiu ir žiemai, ypač svarbu jų turėti Kūčių vakarienei. Valgau ir kitus grybus. Mano aukštaitė močiutė nuo Panevėžio išmokė rinkti ir gaminti ūmėdes. Būtent jos man yra pirmieji grybai, ypač gardūs su šviežiom bulvėm ir pieno padažu.
Pasidalinkite receptu.
Pakepinus svieste, ūmėdes reikia pasūdyti, užberti pipirų, užpilti pieno ir pavirinti, kol pienas taps tirštoku padažu. Tada grybų padažą užpilti ant šviežiai virtų bulvių ir kiek patroškinti.
Be grybų karalystės, kokiomis temomis dar domitės?
Pastaruoju metu ypač domiuosi tarmėmis. Šiuo metu rašau mokomąją knygą "Šiaurės žemaičiai kretingiškiai". Joje bus populiariai aprašytos kretingiškių tarmės ypatybės, pateikta šiek tiek informacijos apie patį kraštą, jo istoriją ir žmones. Didžiausią knygos dalį sudarys iš įrašų iššifruoti kretingiškių tarmės tekstai. Tų tekstų bus galima ir pasiklausyti.
Rašyti komentarą