Drabužis - kaip daina ar vėjo gūsis...

- Noriausiai modeliuoju klasikinius rūbus, bet siuvu visiems, ne išskirtiniam elitui, gal tik žvejams kombinezonų nesiuvu, - sako Gražina, amato mokiusis Klaipėdos profesinėje mokykloje ir sostinėje - konstravimą - modeliavimą. 1979 atsiųsta į Neringą atlikti praktikos, čia ir pasiliko.

Ji sakė, jog atsisakiusi pasiūlymo dirbti Vilniuje, nes didelis miestas ją sekina, o gamtos ramybėj ateina daugiau kūrybinių minčių: "Kai kuriu kolekciją, nepavyksta užmigti; mintys verpetuoja, jeigu keletą ryto valandų užklumpa miegas, atsikeli raudonom akim - paišai, braižai, kad nepamirštum detalių.

O paskui tiek įsiveli į tą procesą. Po dešimties dienų - stop! ir porą dienų vaikštau prie jūros, mėgstu apsilankyti meno galerijose, pažiūrėti tapybos, skulptūrų - tada "varau" į Klaipėdą.

Labai mėgstu lankytis Muzikiniame teatre. Būtinai važiuosiu į Ingos Valinskienės koncertą, nes traukia tokios iškilios asmenybės, ir gilus jos balsas".

Moteris nemėgsta stebeilyti serialų, verčiau kapstosi darže, prie eksperimentinių sodinukų. Juokiasi, kad čia, ant smėlio, auga viskas: ir durnaropės, ir rožės, ramunės, lelijos, o medelynuose - gukmedžiai ir bukmedžiai, kalnapušės, eglūnai.

Ši prabanga kainuoja, užtat kaip malonu stebėti, kaip viskas auga. Vyras Vladas turi savų pomėgių: ne tik dirba girininkijoje, bet ir medžioja žvėris. "Žinoma, aš sau pasisiuvau lapės kailinius, dukrai - puspaltį, pasakoja Gražina.

O žvėrieną doroja jis pats, man nereikia to juodo darbo. Šiaip esu žemaitė, tai labai mėgstu ruošti bulvinius patiekalus: kugelį, dičkukulius, vėdarus. Na, o žuvis ant stalo mums būna savotiška prabanga".

Vyrą sutiko... kelyje

Gražina prisimena, kaip prieš dvidešimt penkerius metus ji stabdė pakeleivingas mašinas, ir ją pavežė miškininkai. Ištiesė vairuotojui porą rublių, tie nusijuokė: "Iš damų pinigų neimam", tad ji pasiūlė: "Suplėšysit kelnes, ateisit - pataisysiu".

Jos būsimasis išdrįso. Viena iš dukrų taip pat mokėsi siuvėjos amato, o jos abi, Ina ir Sandra, demonstruoja madas ant podiumo uostamiestyje, padeda mamai pristatyti naujas jos drabužių kolekcijas.

"Kas tai yra siuvėjystė? Kai stojau mokytis, buvau gležnutė mergaičiukė, prisimena preiliškė. Man sakė: kur tu lendi, tai labai sunkus darbas.

Tik nusijuokiau: taigi medžiaga nėra sunki, bet per ilgą laiką įsitikau, jog tai alinantis darbas.

Ne tiek fiziškai, kiek morališkai: turi kalbėtis su klientu, stengtis pataikyti jam tinkantį drabužį, reikia pamąstyti, paskaityti apie mados technologijų naujoves.

Be abejo, ir Preiloje tenka susidurti su klientų atneštomis avangardinėmis medžiagomis, kai viena pusė - medvilnė, kita išlieta kaip plonytė klijuotė, sudėtinga išlyginti siūles.

Yra ir sintetinio pluošto, kai medžiaga atrodo tarsi vaškinė; nei jų skalbt gali, nei lyginti, nei cheminiam valymui atiduoti, panešioji - ir išmeti. O siuvimo mašinų jau keturias pakeičiau".

"Ateina dėstytojų, menininkių, miesto tarybos narių, - porina ponia Gražina. - Vienas kitas klientas pratęs atvažiuot poilsiaut iš Kauno, Vilniaus ir užsisakyti rūbą.

Kokias keisčiausias drapanas teko siūti? Juokdario kostiumą, dabar kuriu ansamblį būsimai Neringos miesto šventei.

Yra personažai Neringa ir Naglis, ir meno kolektyvo vadovė Regina Kondraškina, taupydama pinigus, nukabino užduolaidas, o aš turėjau kiauro it tinklas lino, ir jis bei atlasas Neringos drabužiui suteiks efektingumo, puošnumo. Vieną rauktą rankovę siuvau tris valandas.

Šiaip stengiamės su klientu būti taupūs. Iškart apgalvojame kelis variantus, siuvame drabužį ne vienai progai: apikaklę nuimti, švarkelį pridėti, ką rekonstruoti, kad jis tiktų bet kuriam gyvenimo atvejui. Tai sudėtinga, bet įmanoma.

Įkapių labai nemėgstu; tiesa, esu siuvusi keletui preiliškių, ir jos, ačiūdie, sveikos gyvos tebevaikšto.

Kartais moterys pavargsta, jas apsiaučia liūdesys, bet jį kaip drabužį po kurio laiko gali padėti į šalį.

Žymiai prašmatniau jaučiuosi siūdama netradicinius rūbus tuoktuvėms: šiuolaikiškumo ir klasikos mišinį, kai kuri viena detalė šokiruoja.

Tarkime, suknia labai kukli, o iškirptė gili, atidengianti slaptesnę kūno vietą.

Jaunosios turi daug drąsos, pasitikėjimo. Iš pradžių modeliuojam kukliau, paskui suknutės kontūrus koreguojam ant kūno, tariamės, kiek galima atidengti, kad moteris neprarastų paslapties ir atsiskleistų kūno grožis. Sakote, paprasčiau nueiti į krautuvę, ir išsirinkti?

Mano klientas - toks žmogus, kuris nori dalyvauti kūrybos procese, nori įkūnyti savo idėją, sukurti įvaizdį.

Kasdienai gali rengtis parduotuvine produkcija, bet yra progų, kai žmogus nori būti ypatingas, tuomet jis tarsi atsiveria savo drabužiu. Apnuogina sielos grynuolį".

Drabužis padeda it paukščiui plunksnos tuoktuvių metą

Garsusis modeliuotojas Juozas Statkevičius šmaikštavo, jog lietuvių vyrų aprangos stilius - jie visi pilki lyg cepelinai.

Preilos siuvėja pastebi: "Tarp kitko, vyrai yra reiklesni, negu moterys. Jeigu su jais pradedi bendrauti, siuvi marškinius ar kelnes, jie reikalauja, kad tai būtų patogus rūbas, elegantiškas.

Kai matuojasi, pajunta, ko jam iš tikrųjų reikia, koreguoja mano pasiūlymus", - sako Gražina.

Ji yra išimtis liaudies posakio, jog batsiuvys vaikšto basas. Įėjusi į parduotuvę, ji niekada neišsirenka sau tinkamo drabužio: "Aš su jais nekaip jaučiuosi", tad nuo galvos iki kojų rengiasi savo rankų kūriniais.

Dukros iš mažens taip pat "kentė" mamos eksperimentus; joms įgrisdavo jos siūdinamos rauktos, pūstos suknutės. Bet ponia Gražina niekuomet nekopijavo net vaikiškų drabužėlių.

Jai labai patiko viso kaimo vaikams siūti kolekciją: mamos sunešė medžiagas, ir Gražina net užmokesčio neėmė, tik paprašė mamas su išpuoštais vaikučiais dalyvauti Preilos naujametinėje šou programoje.

Smalsauju, ar anot prancūzų rašytojo Prusto, žmogus su nauju drabužiu laisviau pasijunta, koketuoja su sutiktu nepažįstamuoju tarsi orchidėja su jai lemties pasiųsta kamane?

Gražina šypsodamasi prisimena, jog yra pasiuvusi tokių "pažintinių" drabužių, kurie pasitarnavo jei ne meilei iš pirmo žvilgsnio, tai bent sudomino būsimą merginos partnerį.

Juk ne tik filmuose, romanuose, bet ir gyvenime vyrai nustebina moterį, prisiminę, kokia suknele vilkėjo išrinktoji pirmą pažinties dieną. - "Vienai nedrąsiai panelei pasiuvusi drabužėlį, tarstelėjau: "Su šiuo tu susirasi sau žmogutį "prie dūšios", ji tik nusijuokė.

Susitinkam po kelerių metų, ji sako: "Vis gi tas kostiumėlis man labai tiko ir tikrai juo vilkėdama susitikau gerą žmogų. Ketiname tuoktis".

Preilos siuvėja kukli, bet provokuojama prisimena savo darbą tarsi spektaklį, linijų bei spalvų simfoniją.

Štai Nidos moterų muzikiniam ansambliui "Palvė" ji siuvo žaismingus drabužius, o apdarus mažiesiems artistams ji sako derinusi net prie dainų nuotaikos: gėlėtus, saulėtus ir su jūreiviškais atributais.

Kokių savybių privalo turėti siuvėja - be skvarbios akies, tikslių kruopščių rankų ir gero skonio? Gražina Lakavičienė atsako paprastai: "Turi mylėti žmones ir savo darbą.

O kartais, kai užsakovas nepatenkintas, maištauja, ieško priekabių; patyliu, nusileidžiu. Paskui dažniausiai atsiprašo, ir "siužetas" krypsta, kaip man reikia".

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder