Eduardas Gimenezas: "Mėgstu moteriai dovanoti sukneles, gal todėl ir neturiu pinigų..."

Apskritai pietų amerikiečiai - temperamentingi žmonės, galbūt todėl, kad jie turi daugiau laisvės. Jiems viskas įmanoma.

Žmonės nori daugiau. Ir ieško daugiau.

Aš temperamentą suvokiu kaip norą. Didelį norą, kai nori taip stipriai, kad siekdamas tikslo eisi iki galo, nematysi jokių barjerų.

Man atrodo, kad pietų amerikiečiai mažiau galvoja, o daugiau daro, jų poelgiai yra impulsyvesni.

Kita vertus, argentinietiškas tango - pats šokis - reikalauja aistros ir temperamento. Manau, neįmanoma gerai šokti, jei savo partnerės kūno nejauti.

Arba reikia labai gerai vaidinti, arba turi savo partnerės šiek tiek norėti, kad sukurtum tą ugnelę.

- Šokate tango daug metų. Ar nepabosta?

- Išmokau šokti argentinietišką tango maždaug prieš dešimt metų Urugvajuje. Taip pat teko treniruotis Argentinoje, Amerikoje, Vokietijoje.

O dabar dirbu Lietuvoje.

Ne, neatsibodo, nes, ačiū Dievui, visada atsiranda naujų būdų pažvelgti į šį šokį iš kitos pusės. Kitaip, žinoma, būtų labai nuobodu šokti.

Tango nestovi vietoje, o eina į priekį ir keičia savo formą. Štai dabar dirbame prie technotango projekto - tai naujas ir labai ambicingas projektas. Tango šokamas pagal šiuolaikinę techno muziką.

- Su kolektyvu savo programą dažnai pristatote uždaruose vakarėliuose. Tačiau galbūt labiau traukia pasirodymai didesniam žiūrovų ratui?

- Šiuo metu stengiamės kuo rečiau dalyvauti banketuose.

Daugiau dėmesio skiriame teatrui, technotango projektui, taip pat - akademijos vystymuisi. Beje, daug žmonių norėtų turėti savo tango akademiją Klaipėdoje. Manau, tai gera mintis.

Galbūt ateityje bus galima mokytis tango ir čia.

- Sakėte, kad jūsų seneliai - lietuviai. Galbūt laikote save lietuviu?

- Aišku, taip. Bet turiu tris pilietybes: urugvajiečio, argentiniečio ir lietuvio.

Turiu tris pasus. Ne, tiesa, nebeturiu Lietuvos Respublikos paso - jį pavogė Klaipėdoje.

Bet tai buvo mano klaida. Gaila paso, bet labiausiai - kompaktinių plokštelių, kurias taip pat pavogė.

Gimiau Urugvajuje, bet 10 metų gyvenau Argentinoje, nes mano mama yra argentinietė. Ten mokyklą baigiau, vėliau grįžau į Urugvajų, įstojau į universitetą.

Po to - atvažiavau į Lietuvą. Tai buvo mano vaikystės svajonė. Pirmąsyk čia atvykau prieš septynerius metus.

Urugvajuje gyvenau pas savo močiutę iš Tauragės - ji daug pasakojo apie Lietuvą, apie čia likusią šeimą, sakė, kad ši šalis yra labai graži.

Ji mirė, Lietuva jau buvo atgavusi nepriklausomybę, ir aš vietoje močiutės atvažiavau aplankyti jos šeimos.

Taip pat vykau patobulinti lietuvių kalbos žinių ir mokytis dainavimo - gavau stipendiją Muzikos akademijoje, mokiausi pas E. Kaniavą. Vėliau Vilniuje įsimylėjau...

Beje, mano močiutė visą laiką sakydavo: "tu vesi lietuvaitę". Nepavyko vesti, išsiskyrėme, bet kartu gyvenome 3 metus. Na, dar nesiruošiu palikti Lietuvos, tai galbūt pasiseks (juokiasi. - Aut. past.)... Dabar esu laisvas.

- Kitos lietuvaitės ieškosit?

- Taip. Sunku ieškoti, tad noriu persikelti į Klaipėdą, nes čia manęs beveik niekas nepažįsta... Vilniuje tai jau daug kas pažįsta.

Kartais autografų prašo. Bet tas dėmesys ne visada patinka. Man nepatinka, kai nepažįstami žmonės elgiasi taip, lyg būtų mano draugai: apkabina, sako, "o, einam gerti".

- Moterų dėmesio jums turbūt taip pat netrūksta.

- Taip, nesiskundžiu. Bet dabar esu labai ambicingas, išrankus, nebenoriu paprastos meilės... Turbūt tapau protingesnis.

- Vaikų turite?

- Noriu vaikų, bet kol kas neturiu (pokalbio klausęsis Eduardo bičiulis Irmantas priduria: "Pasakyk, kad nori turėti vaiką, bet kad jis jau būtų suaugęs ir turtingas". - Aut. past.). Na, būtų gerai, jei vaikas turėtų dešimt tėvų. Tada nebūtų sunku rūpintis...

- Pasigendate Lietuvoje aplinkos, kurioje užaugote?

- Taip. Pietų Amerikoje - kitoks gyvenimas. Ten laisvesnė atmosfera, nėra rimtų dalykų - daug šokių, malonumų.

Žmonės labiau atsipalaidavę nei Lietuvoje.

Čia yra daugiau "ne", "negalima". Žmonės - šaltesni, grubesni. Šito laisvumo man Lietuvoje trūksta, bet dabar jau pripratau.

Iš pradžių buvo sunku.

- Kaip linksminatės, atsipalaiduojate?

- Atsipalaiduoju klausydamasis muzikos. Grojame, turim savo grupę. Moku groti gitara. Patinka dainuoti, kurti muziką, rašyti dainas. Be to, mėgstu žaisti futbolą. Ir dar - žiūrėti televizorių.

- Ką žiūrite? Galbūt mėgstate meilės serialus?

- Taip, kartais pasižiūriu, bet retai. Man patinka lietuviški serialai. Mėgstu ir rusiškus filmus.

- Gyvenate Užupyje?

- Taip. Gyvenu ant aukšto kalno. Iš čia matyti visas Vilnius, miškas. Labai gražu ir ramu. Nors pats butas nelabai gražus, dabar remontuojamas.

- Ar mėgstate prabangą?

- Ne, nelabai. Aišku, noriu padoriai gyventi, bet niekada neieškau prabangos.

- Ar esate turtingas?

- Palaukit - kiek namų turiu Argentinoj? Pamiršau (juokiasi. - Aut. past.)... Ne, nesu turtingas. Visus pinigus investuoju į naujus projektus. Esu turtingas draugų, bet neturiu daug pinigų. Daug išleidžiu savo malonumui.

- Ką galite pavadinti didžiausiu malonumu? Kam niekada negaila pinigų?

- Mėgstu linksmintis su draugais, atostogauti. Patinka nusipirkti naujų muzikos instrumentų, kompaktinių plokštelių, gerai pavalgyti... Taip pat mėgstu pradžiuginti dovana savo mylimą moterį.

- Dovanojate gėles?

- Ne, gėlių dovanoti nemėgstu. Man patinka dovanoti sukneles. Turbūt todėl ir neturiu pinigų...

- Ačiū už pokalbį.

P.S. Mums pasišnekėjus, Eduardas pats pasiūlė jam užduoti klausimą apie futbolą: "Jūs paklausiate - "Kodėl Pietų Amerikos šalių futbolininkai yra tiek daug kartų iškovoję pergales pasaulio futbolo čempionatuose?".

O atsakymas bus toks:

Brazilija šoka sambą, Kolumbija - salsą, Argentina, Urugvajus - tango.

Futbolas - irgi menas. Todėl ir laimi, kad šoka, nes moka suklaidinti varžovus.

Tango turi daug panašumų su futbolu - šokdamas darai praktiškai tokius pat kojų judesius, kaip ir spardydamas kamuolį..."