Eglė Jackaitė: "Ką atiduosi, tas sugrįš"

E. Jackaitės paprašėme atsakyti į "Vakarų ekspreso" anketos klausimus.

APIE GIMTADIENĮ. Kaip galima nemėgti gimtadienių, kai jie būna tokie puikūs? Esu be galo laiminga, kad aplink tiek daug mane mylinčių žmonių. Dar kartą įsitikinau, kad gimtadienius, gyvenimą reikia švęsti. Paprastai aš esu ta, kuri žmonėms šventes organizuoja ir viskuo rūpinasi, todėl gauti dovanų paruoštą gimtadienio šventę man buvo nepaprastai malonu.

APIE DOVANĄ. Važiuojant į Kauną net dangus man įteikė dovaną - nuostabią vaivorykštę, kuri tarsi vainikavo prabėgusius puikius metus, žadėdama, kad kiti metai bus dar geresni.

NE SPAUDAI. Svoris - 54 kilogramai, ūgis - 164, akių, plaukų spalva - pilka.

APIE GIMIMĄ. Mano tėtis su mama ir broliu Žilvinu gyveno Telšiuose. Nors pase užregistruota mano gimimo vieta - Telšiai, bet aš gimiau Klaipėdoje. Tėtis, vietinės futbolo komandos treneris, atvyko į varžybas Klaipėdoje. Kartu važiavo ir mama su drauge - abi besilaukiančios, su didžiuliais pilvais ir skrybėlėmis. Klaipėdoje mama su tėčiu nuėjo į kino teatrą ir filmo metu prasidėjo gimdymas. Vos vos spėjo nuvežti į gimdymo namus. Klausinėjau, kokį kino filmą jie tada žiūrėjo - gaila, bet neprisiminė.

GYVENIMO BŪDAS. Jau kurį laiką visiškai nevartoju alkoholio, nevalgau mėsos ir kasdien bent pusvalandį medituoju.

APIE SKYRYBAS. Esu atsigavusi po skaudžių skyrybų su jauniausio sūnaus tėčiu. Žaizdos užgijo, tačiau randai liko...

APIE MEILĘ. Mano gyvenime yra labai daug meilės, aš pati jos daug išspinduliuoju, daug ir gaunu. Neįsivaizduoju, kaip galima gyventi be meilės. Tikrai uždusčiau, jeigu pati nemylėčiau ir nebūčiau mylima.

PIRMOJI MEILĖ. Pirmoji stipri meilė buvo klasės draugas. Liko patys gražiausi prisiminimai. Mūsų ryšys ilgai buvo gyvas, o tai, ką kartu išgyvenome, amžinai liks širdyje.

APIE MOTERIS. Kiekviena esame vienintelė ir nepakartojama. Žinoma, meilės mums reikia kaip oro. Sako, ko žmogui trūksta - tą reikia atiduoti. Trūksta meilės - mylėk stipriau, pinigų - dalinkis, aukok, trūksta dėmesio - pati būk dėmesingesnė. Ką atiduosi, tas sugrįš. Dar labai svarbu mylėti ir save.

APIE VYRUS. Mane žavi asmenybės. Tai netelpa į jokį apibrėžimą. Žmogus, turintis vidinė jėgos, gylio. Taip, tokių vyrų irgi yra. Ir ačiū Dievui!

APIE SŪNUS. Vyresnysis Jokūbas - devyniolikos, Elijas - šešerių. Jie patys savo likimo kalviai - nes tėvai yra tik durys į gyvenimą. Vaikai - patys didžiausi mūsų mokytojai.

VAIKYSTĖS SVAJONĖS. Apie aktorystę svajojau nuo mažens. Dar ketvirtoje klasėje troškau tapti diktore arba aktore. Tuo metu man tai atrodė neįgyvendinama svajonė.

APIE SĖKMĘ. Sėkmė ir laimė buvo man tik ką baigus vidurinę mokyklą įstoti į tuometinę Klaipėdos konservatoriją - Povilo Gaidžio renkamą aktorinį kursą. Buvo net 6 turai - iš daugiau nei 100 merginų priėmė tik keturias, ir aš buvau viena iš jų.

APIE AKTYVUMĄ. Mokykloje buvau pirma bėgikė, šuolininkė, plaukikė. Lankiau lengvąją atletiką, krepšinį. Buvau labai sportiška. Lankiau liaudies šokius, dalyvaudavau skaitovų konkursuose.

BROLIAI IR SESERYS. Iš viso mes esame 9 broliai ir seserys. Mano mama, be manęs ir brolio Žilvino, jau gyvendama su kitu vyru, pagimdė dar keturis vaikus. Esmiraldą, Viktoriją, Arnoldą ir Emą. Ir tėtis su antrąja žmona susilaukė Deivydo, o po Deivydo mamytės mirties, vedęs Virginiją, apdovanojo mus dar dviem sesutėmis Venta ir Virgeda.

APIE LAIMĘ. Anksčiau aš iš karto būčiau atsakiusi, kad esu laiminga. Tačiau jeigu būčiau absoliučiai laiminga, turbūt tai būtų nenormalu. Gyvenime yra akimirkų, kai jauti visišką pilnatvę. Bet tai tėra blyksniai. Dabar tas laikas, kai viskas tik prasideda, kai pilnom saujom imi ir mėgaujiesi. Aš jau žinau, ko noriu, ir ko nenoriu. Nesisieloju, jei užklumpa tamsesnis momentas, nes dabar jau žinau - viskas praeina, tad praeis ir tai...

APIE PAMOKAS. Gyvenimas mane gerokai pavanojo. Aš tapau atsparesnė ir brandesnė, gilesnė ir sykiu atsargesnė.

APIE PAMIRŠTĄ TEKSTĄ. Pamenu Vilniuje vyko spektaklis "Laisva meilė" ir pirmą kartą su Ramūnu Šimukausku vaidinome naujoje scenoje. Spektaklis buvo šimtą kartų vaidintas, tad jaudulio ar nerimo nejaučiau. Į spektaklį atėjau gan "išsibarsčiusi", nes prieš tai vyko kažkoks susitikimas, kažkoks pokalbis. Neprisėdau nė vienos minutės susikaupti. Ir staiga, išeinu į sceną, žmonių - sausakimša salė, į akis šviečia labai stiprus apšvietimas ir aš nieko nebematau. Ir jaučiu, kad apėmė stiprus jaudulys, galvoje aptemo. Aš turiu sakyti tekstą ir nebežinau, ką sakyti. Tai truko tik akimirką, net spėjau pagalvoti apie antraštę: "Eglei Jackaitei nepavyko". Juk aš nešauksiu žmonėms - palaukite, tuoj nubėgsiu pasiskaityti tekstą. Man ėmė trūkti oro. Tada sugrįžau į kitą mizansceną, atkartojau tai, kas vyko prieš tai. Žiūrovai to net nepastebėjo, ir man, ačiū Dievui, viskas sugrįžo. Tada įtampa ir viskas labai puikiai baigėsi. Bet tą akimirką būnant scenoje stresas man buvo begalinis ir aš visa tai priėmiau kaip pamoką.

APIE SAVE. Esu tikra, atvira, labai pozityvi. Tačiau yra balta, yra ir juoda - tamsiųjų pusių taipogi turiu.

APIE STEBĖJIMĄ. Kai dalyvauju kokioje nors televizijos laidoje dažnai save pagaunu, kad visi aplinkui kalba, ginčijasi, o aš tyliu ir stebiu. Šiame mano gyvenimo etape patinka būti ne vertintojo ar kaltintojo, o stebėtojo pozicijoje.

APIE ANGELĄ SARGĄ. Aš žinau, kad jis yra, ir ne vienas. Turbūt nuo vaikystės mane lydi begalinė apsauga. Aš esu labai tinkinti ir nepamirštu kas vakarą pasimelsti. Kai man buvo 15 metų, mes iš Kauno išvažiavome į Telšius, o namie ant elektrinės viryklės pamiršau arbatinuką. Kai važiuojant prisiminiau, nepasakiau tėčiui, nes labai bijojau gauti velnių. Kai nuvažiavome pas močiutę, aš nuėjau į vieną kambarį ir labai ilgai meldžiausi. Prašiau Dievo, kad padėtų ir nesudegtų namai. Ir iš tiesų, kai mes grįžome už dviejų parų, paraudonavęs arbatinukas pūkšėjo visas, elektrinė "plytelė" buvo įkaitusi iki mėlynumo, bet viskas baigėsi laimingai. Tokių stebuklų mano gyvenime buvo ne vienas...

LAIMINGAS SKAIČIUS. Man labiau patiktų septynetukas, bet pastebėjau, kad mane dažnai lydi skaičius 4.

APIE POEZIJĄ. Mintinai moku labai labai daug eilių ir jos dažniausiai apie meilę. Visada labai patiko Salomėja Nėris. Ir jos "Pabučiavimas". Ir "Sudeginkit mane kaip raganą". Ir Justinas Marcinkevičius, ir Vytautas Mačernis, ir Puškino eilės.

APIE VEIKLĄ. Vos spėju suktis! Esu Klaipėdos dramos teatro aktorė. Vienus vaidmenis keičia kiti, daug spektaklių, daug gastrolių. Be to, Socialinių mokslų kolegijoje studentams dėstau scenos kalbą, vaidybą, režisūros pagrindus, scenarijaus kūrimą.

VISUOMENINĖ VEIKLA. Su rašytoja Daiva Vaitkevičiūte įkūrėme labdaros ir paramos fondą "Pražydusi viltis". Aš daug metų rūpinuosi žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, Daiva taip pat tai darė. Susitikusios supratome, kad dviese būtume kur kas stipresnė jėga ir daug daugiau padarysime. Maloniai nustebome pajutusios, kiek daug Lietuvoje yra žmonių, kurie nori aukoti, padėti. Šiuo metu stengiamės finansiškai padėti šeimoms, kurių vaikai serga sunkiomis ligomis.

GYVENIMO KREDO. Jeigu nori, kad pasaulis būtų geresnis, pradėk nuo savęs.

APIE GROŽĮ. Jis yra visur - reikia tik pamatyti.

APIE KNYGAS. Neseniai užėjau į biblioteką ir paprašiau, kad duotų ką nors "lengvo". Bibliotekininkė žiūri į mane ir sako: visos dabar alpsta dėl romano "Svajonių pilis". Klausiu, ar čia kokios pasakos? Bet aš iš tiesų tą romaną taip suskaičiau ir tiek verkiau, kūkčiojau, raudojau. Tuo momentu man buvo taip gilu, ir man to taip reikėjo.

APIE AUGINTINIUS. Namuose jau pusantrų metų išdykauja peliukė Kikė. Tai labiausiai džiugina mano mažylį.

APIE MAISTĄ. Man patinka kokybiškas maistas. Geriau mažiau, bet skaniai. Mėgstu sušį, lašišą, avokadus, mangus, juodąjį šokoladą. Nevalgau paprikų, nes kažkada buvau labai apsinuodijusi, nevalgau mėsos. Rytais geriu daug vandens.

APIE PINIGUS. Jie duoda laisvę ir jų tikrai reikia. Bet aš neprisirišu prie materialių dalykų ir labai to nesureikšminu. Turtingas žmogus yra ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam užtenka.

APIE PAVYDĄ. Anksčiau gal ir buvau pavydi, bet šiandien save nuolat auklėju. Ir jeigu kažkam sekasi, tikrai nuoširdžiai pasidžiaugiu, o ir komplimentų, jei tik yra už ką, sakyti negailiu.

APIE IŠDAVYSTĘ. Atleisti išdavystę gal ir galėčiau, bet vargu ar pamirščiau.

NUOSTABIOS VIETOS. Dažnai važiuoju į labai nuostabią vietą už Palangos, į Lazdininkus. Tai - šventa Marijos apsireiškimo vieta. Miško viduryje stovi maža koplytėlė.

APIE KLAIPĖDĄ. Labai myliu šį miestą, jūrą, žmones.

NAMAI - vieta, kur visada gera sugrįžti. Susikūriau juos tokius, kokių norėjau.

APIE AŠARAS. Nesu verksnė, bet prieš kelias dienas labai stipriai išsiverkiau. Aš džiaugiuosi, kad šiandien suvokiu: yra džiaugsmas, yra ir skausmas. Būtų labai keista, jeigu tik džiugesys mane lankytų. Aš nežinočiau kitų spalvų, nežinočiau, kad yra tiek daug skirtingų atspalvių. Aš myliu bet kurią būseną, kuri mane aplanko. Ar tai būtų aistra, ar tai būtų meilė, ar tai būtų pyktis, ar liūdesys.

APIE PASITIKĖJIMĄ. Skridau į Londoną. Lėktuve nepaliaujamai verkė gal 8-9 mėnesių amžiaus vaikutis. Aš atsistojau ir priėjau. Kiek supratau, vaikas buvo su tėčiu ir močiute. Matyt, skrido pas mamą. Ištiesiau rankas ir sakau - duokit. Vyras man įdavė vaikutį, o mažylis tik rankas ištiesė, priglaudžiau tą vaikelį, paglosčiau, paniūniavau. Jis nutilo, nusiramino. Visiems palengvėjo. Svarbiausia yra pasitikėjimas ir vidinė ramybė. Vaikas tą jaučia. Linkiu kiekvienam iš mūsų nebūti abejingam ir negalvoti, kad kas nors kitas turi už mus tai padaryti. Jeigu taip galvosim, tai niekas ir nepadarys. Pirmiausia reikia pradėti nuo savęs.

APIE KITUS. Patinka žmonių paprastumas, nuoširdumas. Blogai, kai žmonės teisia vieni kitus - pastebi krislą kito akyje, o rąsto savojoje nemato.

APIE ŽVAIGŽDES. Kai buvau paauglė, man didžiausia žvaigždė buvo aktorė Rūta Staliliūnaitė.

APIE ATSPARUMĄ. Esu atspari žmonių pykčiui. Tie žmonės, kurie manęs nepažįsta ir nuolat teisia, apkalba, manęs nejaudina. Tikrai nepykstu ant jų ir jie nesutrikdo mano vidinės ramybės.