"Esu Mantas, kurį kažkas myli ir kurio kažkam reikia"

2012-10-13 00:01

Mantą Jankavičių daugelis pažįstame ne tik iš jo dainų "Čiuožki" ir "Gyvenam kartą". Kaip sakoma, Dievas jam davė ir drebtelėjo: dainininkas, dainų kūrėjas, aktorius. Tačiau vyras nesisupa pakibęs ant puikybės ir šlovės debesėlio - jis nuolat dirba ir kopia aukštyn. Spalio 28 dieną Klaipėdos Žvejų rūmuose pamatysime Mantą spektaklyje "Lengvi drugeliai".

Netrukus gerbėjai sulauks Jūsų Klaipėdoje. Ar jaučiate kokių nors sentimentų šiam miestui?

Žinoma, Klaipėda yra, ko gero, romantiškiausias Lietuvos miestas, ir ne vien tik dėl jūros - tai Lietuvos Paryžius.

Kuo Jus patraukė ir įkvėpė Leonardo Geršo pjesė "Lengvi drugeliai", jog sutikote ne tik vaidinti Dainiaus Kazlausko režisuotame spektaklyje, bet ir parašėte jam muziką? Kodėl apie tai kalbėti buvo svarbu?

Pagrindinis "Lengvų drugelių" herojus gyvena mano paties gyvenimą, tik kitame mieste, ši pjesė - tai pasakojimas apie savęs ieškančius žmones, įdomias ir charakteringas asmenybes, kurios nebijo leistis į keliones.

Tačiau kūrybinis procesas turbūt nebuvo Jums "lengvas drugelio plazdėjimas"?

Kūrybinis procesas niekada nėra lengvas, sakyčiau, tai netgi sunkiausia kiekvieno darbo dalis, kuomet turi "nusirengti nuogai". Aktoriai ir muzikantai - labai turtingi žmonės, nes jie nugyvena keliasdešimt kitų žmonių gyvenimų, kad galėtų įsijausti į vaidmenis.

Kokie sielų mainai ar trintis vyko tarp jūsų, režisieriaus ir kitų aktorių? Kokios naujos patirties įgijote?

Formuodami kiekvieno spektaklio komandą išgyvename tokį pat periodą kaip ir gimstant drugeliui, tai yra nuo sunkiausiai įveikiamos ir pačios negražiausios stadijos iki harmonijos, kai visos detalės ar žmonės "sugroja".

Esate apdovanotas įsimenančia išvaizda, ištverme, sveikomis ambicijomis ir, žinoma, talentais. Kurie marškiniai yra arčiau kūno - dainininko ar aktoriaus?

Abu vaidmenys artimi, tad nedrįsčiau atsisakyti nė vieno.

Vaidinote Romeo miuzikle "Meilė ir mirtis Veronoje", Kvazimodą - "Paryžiaus katedroje" ir Tadą Blindą D. Ulvydo filme "Tadas Blinda. Pradžia". Vaidmenys absoliučiai skirtingi, bet tarsi specialiai jums sukurti. Ar jaučiatės turintis "svieto lygintojo" savybių, Romeo romantikos, dėl kurios pasiryžęs drastiškiausiam poelgiui, ir to vargšo Kvazimodo dvasingumo gelmių, žmogiškumo?

Kaip ir minėjau anksčiau, aktoriai gali nugyventi keliasdešimt gyvenimų, nes jie giliai išgyvena kiekvieną vaidmenį.

Kiekviename iš mūsų "gyvena" daug savybių - ir gerų, ir blogų. Galbūt, Tado Blindos herojus man įsimintiniausias, nes labai romantiškas ir idealistiškas, ir - kovojantis.

Ar tie vaidmenys įspraudė kažkokią žymę, stigmą jūsų sieloje, o gal atradote savyje tai, ko net neįtarėte turįs?

Turbūt labiausiai išsigąstu, kai atrandu savo blogąją pusę, kuri moka ir pykti, ir pavydėti, ir keršyti.

Jūs nespekuliuojate medijose savo žmogišku silpnumu, nedarote sau "piaro", nesate vakarėlių liūtas, saugote privatumą. Tai - Jūsų garbės reikalas - prasimušti ne bet kokia kaina, bet tik pasikliaujant darbu ir savo talentu?

Kai kuriems svarbiems dalykams gyvenime nereikia papildomos reklamos, taip jau yra, o ar tai garbės reikalas - nemanau, greičiau neturėčiau pakankamai laiko ir kažin ar gerai jausčiausi kurdamas vaidmenį, jeigu kaskart naktį praleisčiau vakarėliuose.

Kaip manote, ar geriau išgarsėti, iškilti žaibiškai, ar palaipsniui, užtikrintai?

Manau, tam universalų receptą surasti būtų sunku. Kartais pasitaiko, kad labai ryškios pasaulinės žvaigždės išgarsėja tik po mirties, kai kitos tuo tarpu sužiba per kelias dienas.

Kaip jus pagauna įkvėpimas rašyti muziką? Ar manote, kad dainos skirtos tik pramogai, ar jomis norite pasakyti ką nors įsimintino, keičiančio žmogaus jauseną bent jau kelioms valandoms, dienai?

Banalu sakyti, kad dainos skirtos tik prasmingiems tekstams; muzika yra viskas - ir pramoga, ir liūdesys, ir juokas. Įkvėpimo prognozuoti negalima, panašiai kaip oro, ir kartais jaučiuosi sujaudintas gero filmo, dramatiškos nuotraukos ar savo paties prisiminimų.

Jei leisite, įsibrausiu į asmeninę erdvę. Turite gražią šeimą. Garsios moterys aktorės ar dainininkės tikina, kad jeigu reikėtų rinktis tarp šeimos ir karjeros, pasišvęstų šeimai. Niekad negirdėjau, kad taip sakytų vyras. Bent jau pasakytumėt, kad dėl šlovės ar karjeros "nenukraujuoja" jūsų žmogiškos savybės ir jaučiatės esąs šeimos žmogus?

Pasikartosiu darkart, kad mano žmona - turbūt protingiausias ir supratingiausias žmogus šiame pasaulyje, kuris suvokia, kad dabar yra tas metas, kai mano kūryba užima didelę dalį gyvenimo. Laikui bėgant vertybės, aišku, keisis, daugiau laiko skirsiu savo šeimai.

Mums visiems trūksta laiko pabūti su savimi. Ar yra vieta, kur jūs pabėgate nuo visų tokiam susitikimui? Tai būtų dailės paroda, spektaklis, žūklė?

Tai būtų mano šeima, nesvarbu kur.

Viename interviu rašytoja, kuri šiuo metu "ant bangos", pastebėjo, jog mes gėdijamės prisipažinti, kad sekame kokia nors iškilia asmenybe. Ar turite autoritetą, kuriam norėdamas prilygti ar pranokti turėsite įdėti daug pastangų?

Daugelis mano įkūnytų asmenybių yra sektinos - Frankas Sinatra, Fredis Mercury ir daugelis kitų, tačiau nenoriu tapti kuo nors kitu. Būtent todėl ir esu Mantas, kurį kažkas myli ir kurio kažkam reikia.