Gintaras Bendžius: Kuo daugiau draugų, tuo mažiau priešų

Savaitgalio anketa

- Kaip šventi gimtadienius?

- Vaikystėje tai būdavo labai laukiama šventė. Po to svarbesnės tapo tik apvalios datos - trisdešimtmetis, keturiasdešimtmetis. Dabar norėčiau, kad metų bėgimas taptų lėtesnis. Šiemet gimtadienį atšvenčiau kartu su artimais draugais, su kuriais kartu žvejojame. Ta proga iškepėme Norvegijoje sugautą otą.

- Ar jau planuoji, kaip švęsi artėjantį 50-metį?

- Aš galvoju, kad jis dar toli. Ir labai norėčiau, kad jis ateitų kuo vėliau...

- Kokias brangiausias vaikystės dovanas atsimeni?

- Buvo gal koks septintasis mano gimtadienis ir dovanų gavau meškerę, kurios labai norėjau. Ji buvo pagaminta iš stiklo pluošto. Šiandien vaikams dovanojamos planšetės ir kompiuteriai, o tais laikais tai buvo kažkas iš fantastikos srities.

- Esi Ožiaragis. Ar tiki horoskopais, angelais sargais?

- Horoskopais - ne. Esu praktikuojantis katalikas, ir tikrai tikiu, kad žmogus turi savo likimą, kad jį kažkas nuolat saugo nuo bėdų. Kartais paskaitau Bibliją, kurią turiu namuose. Ir nuolat randu ką nors naujo.

- Ar atsimeni sapnus, ar yra pasitaikę pranašiškų sapnų?

- Nežinau, ar jie pranašiški, bet dažnai sapnuoju močiutę, pas kurią vaikystėje praleisdavau daug laiko. Ji per sapnus ateina pasikalbėti su manimi.

- Ar esi laimingas?

- Reikia būti laimingam ir reikia džiaugtis kiekviena diena, kurią mums duoda Dievas. Reikia paimti iš gyvenimo viską, ką gali. Jei turi sveikas rankas, sveikas kojas, sveiką kūną, tai jau tau yra duota didžiulė gyvenimo dovana.

- Kas tau sugalvojo vardą?

- Gimiau Plungėje, bet tėvai, matyt, vaikščiodami gintariniu pajūriu sugalvojo, kad jų sūnus turėtų būti Gintaras.

- Kiek laiko gyvenai Plungėje?

- Plungėje praleidau visą vaikystę, ten baigiau vidurinę mokyklą, iš ten išvažiavau į Vilnų, kur studijavau Pedagoginiame universitete istorijos ir socialinės pedagogikos specialybę. Tuo metu buvome priimti kaip užklasinio darbo organizatoriai. Po to ši specialybė buvo panaikinta ir vietoj jos atsirado socialinė pedagogika.

- Kokie vėjai patį iš Vilniaus atpūtė į pajūrį?

- Mano brolis Mindaugas Palangos kurhauze turėjo vieną pirmųjų Lietuvoje roko klubų, todėl aš gana dažnai iš Vilniaus grįždavau į pajūrį. Atsirado galimybė pasirodyti televizijoje, 5-ajame kanale, kuriame vesdavau pramoginę laidą. Dar studijuodamas turėjau savo autorinę laidą Lietuvos radijuje, kuri vadinosi "Žemaitijos jaunimėlis". Joje kalbindavau menininkus, dažniausiai muzikantus.

- Kokia buvo muzikinių projektų kūrimo karjeros pradžia?

- Karjeros pradžia buvo pačių muzikinė grupelė, kurioje patys mėgėjiškai muzikuodavom. Nors tas muzikavimas buvo labiau ironizavimas. Dainavimo praktikos įgijau Vilniuje, kur studijuodamas dainavau studentų chore "Ave vita". Šiaip muzika mane supo jau Plungėje.

Šis Žemaitijos miestas - tikrų tikriausia muzikantų meka. Česlovas Gabalis, Aistė Smilgevičiūtė, Aurelijus Globys, mes visi baigėme tą pačią mokyklą.

Dar man studijuojant, brolis Mindaugas jau dirbo su grupe "Erdvė" kurioje dainavo Aistė Smilgevičiūtė. Tiesa, Mindaugui teko ne prodiuserio, o vadybininko darbas.

Pamažu pradėjo svarstyti su broliu, ar nesiėmus prodiusavimo verslo, kurio Lietuvoje tuo metu dar nebuvo.

- Ar turėjai kokią pravardę.

- Bendžius nėra dažna pavardė. Kai mūsų muzikinė veikla įgijo pagreitį, žodis "prodiuseris" dar tebebuvo svetimas. Kažkodėl "bendžius" tapo bendriniu žodžiu. Tai tapo tarsi juokingu profesijos etalonu. Kiekviena grupė privalėjo turėti savo bendžių, o ne prodiuserį ar vadybininką.

- Ar jauti nostalgiją Plungei?

- Plungėje gyvena mama, todėl ten dažnai lankausi. Paskutinį kartą būdamas Plungėje inicijavau koncertą paremti muzikantui Andriui Kulikauskui. Prieš mėnesį dalyvavau klasės draugų susiėjime.

- Apie ką svajojai vaikystėje?

- Teko žaisti ledo ritulį, vėliau mano hobis buvo susijęs su žuvimis. Senelių sodyboje buvo karpių tvenkinys. Mes nuvažiuodavome pažvejoti. Ir tuo metu buvo tokia specialybė - žuvininkas, tvenkinių prižiūrėtojas. Svarsčiau, gal verta pasukti į šią sritį.

- Kaip anksti tavo gyvenime atsirado vietos žvejybai?

- Mano seneliai gyveno vienkiemyje, per kurį tekėjo upė. Jau nuo 4 metų amžiaus aš, močiutei stebint pro langą, žvejodavau prie tos upės. Tada net kabliukus gamindavomės iš sulenktos adatos.

- Ar šiandien lieka laiko žvejybai?

- Kol kas gyvenimas leidžia man pažvejoti kelis kartus per metus. Rudenį ir žiemą dažniausiai žvejojame Švedijoje, Suomijoje, pavasarį žvejojame Lietuvoje, vasarą lekiam į Norvegiją.

- Koks didžiausias tavo trofėjus?

- Apie 40 kilogramų sveriantis Nilo ešerys. Egipte, Asuano užtvankoje, šie ešeriai išauga iki 140 kilogramų. Todėl mane nuramino sakydami, kad mano sugauta žuvis nėra jau tokia didelė. Bet man vargo ją traukiant ir emocijų užteko.

- Su kuo iš pasaulio įžymybių norėtum pabendrauti labiausiai?

- Su Romos popiežiumi.

- Populiariausias tavo posakis?

- Kiekvienas turime įvairių posakių kiekvienam gyvenimo atvejui. Vienas mano posakis yra toks: "Geriausia mokytis iš svetimų klaidų, bet dažniausiai, deja, mokomės iš savų".

- Kokias knyga rekomenduotum perskaityti kitiems?

- Bibliją, Fiodoro Dostojevskio "Idiotą", Orvelo "1984-uosius", Roberto Petrausko "Antrojo pasaulinio karo istoriją".

- Ar esi geras kulinaras?

- Kadangi su draugais laikomės tradicijos kiekvieną pavasarį žvejoti Nemuno žemupyje, tai jie visada nekantriai laukia mano gamintos žuvienės. Vadinasi, patinka.

- Ar teko kada laikytis dietos.

- Teko. Dabar per paskutinį pusmetį pavyko numesti 10 kilogramų. Gal ne tiek dieta padėjo, kiek sportas ir suderintas maistas. Bet dar norėčiau numesti 10 kilogramų.

- Kokių neigiamų įpročių ar savybių norėtum atsikratyti?

- Rūkymo.

- Kokie kūrybiniai projektai tau yra svarbiausi?

- Labai buvo smagu, kai galėjome mieste pastatyti vaikų žaidimo aikštelę. Tai buvo labai prasmingas darbas. Arba kai sukūrėme filmų apie miestus ciklą. Turbūt grupės "Mango" projektas įeis į istoriją, grupė šiemet švęs savo 20-metį.

- Ar tiesa, kad nevairuoji automobilio?

- Nevairuoju, nors turiu teises. Kažkada patekau į avariją ir atsirado baimė, kurios norėčiau atsikratyti.

- Kiek tau svarbi prabanga?

- Brangūs laikrodžiai, automobiliai, prabangūs prekiniai ženklai man tėra viso labo blizgučiai, tuštybių mugė.

- Kokios žmonių savybės tau svarbios?

- Svarbu, kad aš galėčiau žmogumi pasitikėti, kad jis laikytųsi duoto žodžio, kad turėtų savo vertybes. Bet šiaip nėra žmonių be trūkumų ir juos reikia priimti tokius, kokie jie yra. Kiekviename žmoguje galima rasti daug teigiamų dalykų. Kuo daugiau draugų, tuo mažiau priešų.

- Ar turi tikrų draugų?

- Brolis yra tas žmogus, kuriam daugiausiai galiu pasakyti. Draugų,be abejo, yra.

- Kokie šių metų pagrindiniai darbai?

- Didžiausias ir įdomiausias šių metų darbas - surengti įspūdingą ir gerą "Mango" grupės 20-mečio koncertą.

- Kokios uostamiesčio vietos tau išskirtinės?

- Klaipėdos senamiestis, tokio kito Lietuvoje nėra, Kruizinių laivų terminalas ir mažasis uostelis, kuriame praleidžiu labai daug laiko, kur visada miela sugrįžti. Man patinka būti jūroje ir matyti Klaipėdą iš vandens. Toks žiūrėjimas yra visai kitoks, negu iš kranto.

- Ar Klaipėda "išsivaikščios", ar išliks ir klestės?

- Nuo mūsų pačių priklauso, kokį mes kuriame miestą, kokią turime valstybę. Jeigu tik lauksime ir patys nieko nedarysime, prognozės bus pesimistinės.

- Koks gyvenimo tarpsnis tau yra mieliausias, kur sustabdytum savo gyvenimo laikrodį?

- Būtų gerai, kad gyvenimo laikrodis būtų sustojęs ties keturiasdešimties metų amžiaus žyma.

- Jei žinotum, kad liko gyventi tik viena diena, ką veiktum?

- Žvejočiau. Ir prisiminčiau Hemingvėjaus žodžius, kad laikas, praleistas žvejyboje, į gyvenimo trukmę neįsiskaičiuoja.

- Kokius daiktus būtinai pasiimtum į negyvenamą salą?

- Meškerę ir Bibliją.

- Kur vestum svečius pietauti ar vakarieniauti?

- Man labai patinka užeiga "Herkus Kantas", kuri yra prie "Meridiano" laivo. Ten savininkas Kipras jums pasiūlys mažų alaus daryklų išvirto alaus. Arba nuvesčiau į Liepų gatvėje įsikūrusį restoraną "Momo Grill".

- Kokios sporto šakos patinka labiausiai?

- Ir krepšinis, ir futbolas. Sergu už Klaipėdos "Neptūną" ir "Atlantą". Tai tos komandos, už kurias kiekvienas klaipėdietis turėtų atiduoti savo širdį.

- Ar klaipėdiečiai skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų gyventojų?

- Klaipėdiečiai yra vėjo prapūstom galvom. Bet gerąja prasme. Jie yra šiek tiek didesni menininkai, jie žino, kas yra stichija.

- Ar teko kada žvejojant patekti į audrą?

- Teko. Aš labai nemėgstu supimo ir bangavimo. Tuo metu tave labai pykina, atrodo, kad jau nieko nebenori, bet suvoki, kad esi ne vienas, kad reikia kitiems padėti laive, kad turi susikaupti.

- Ar pakanka dainų apie Klaipėdą, apie jūrą?

- Manau, kad tokios tematikos dainų yra mažoka. Yra daug senų dainų. Iš šiuolaikinių dainų išsiskiria grupės "Studija" "Mano mieste", Deivydo Zvonkaus "Aš mažas".

- Ar Klaipėda įdomi turistams?

- Mes turėtumėm ieškoti identiteto. Jei Kopenhaga turi savo undinėlę, kodėl mūsų simbolis negali būti Anikė?

- Ką palinkėtum klaipėdiečiams?

- Linkiu išmokti džiaugtis mažais dalykais.