"Istorija ir archeologija yra kaip vyras ir moteris, kurie negali gyventi vienas be kito, jų santykis glaudus, intymus ir prasmingas", - juokauja archeologijos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Gintautas Zabiela. Šiais metais jo su kolegomis atrasti Klaipėdos piliavietės lobiai, kuriems reikėtų atskiro muziejaus, sukėlė karštas diskusijas, galbūt ir užsienio kolegų baltą pavydą.
Kai aptinkate vertingą radinį, ar galėtumėte pasakyti, kad tą akimirką nesutiktumėte keistis vietomis nė su vienu iš dievų? - "Vakarų ekspresas" paklausė G. Zabielos.
Atradimo džiaugsmas archeologijoje tarsi turėtų būti normalus reiškinys, nes tiriame tai, ko dar niekas nežino, ar kas labai reta, kitaip nėra prasmės. Tik vieta vietai nelygi. Jeigu kalbėtume apie Klaipėdos piliavietę, nebijau pasigirti, - tai pagal objekto kultūrinę vertę ir radinius yra dešimtmečio atradimas.
Kai archeologai kasa mažais plotais, sunku susigaudyti, ką atkasėme - sieną ar ką kita, o kai plotai didžiuliai - 200 metrų, matome visą struktūrą to, kas atsidengia, ir pažinimo laipsnis didesnis. Darbas yra sunkus, nes kultūrinis sluoksnis storas, šlapias. Startavome nevykusiu laiku, ne nuo gegužės, kaip reikėtų, dirbame iki šios dienos ir dar dirbsime, kol pašals. Taigi gamtos duoti terminai kabo kaip Damoklo kardas.
Profesionalams turbūt už aukso luitą kartais brangesni unikalūs mažmožiai?
Radinys radiniui nelygu. Dabar mes turime vieną didesnių Šiaurės Europoje žvejybinių dalykų: kabliukų, pasvarų, tinklų, meškerės svarelių kolekciją. Jų šimtai vienetų iš viduramžių, nieko panašaus neturėjome, kitur juos skaičiavo vienetais ir dešimtimis. Piniginės vertės mes išvis nenustatome, beprasmiškas dalykas - kaip įvertinti kiekvieną šukę, kultūros objektą, kiek jie kainuoja. Ir šie dalykai nepardavinėjami aukcionuose, vertinami tiek, kiek jie teikia naujos informacijos. Tai gali būti ir akmuo.
Kiek savo rankomis esate atkasęs vertybių?
Nemažai, bet ne tiek, kaip betarpiškai kasantys diena iš dienos. Aš esu darbų vadovas: svarbu, kad ekspedicija dirbtų, o ne pačiam iškast. Stodavau į perkasą su detektoriumi tada, kai jau matydavau, kad kritinis taškas artėja, nebėra žmonių, visi užimti. Piliavietėje negaliu pasigirt atkasęs tūkstančius, bet kadangi savo gyvenime esu iškasęs nemažai, labai neliūdžiu. Kiekvienas sezonas pažeria savo perlų, ir tuo metu radinys yra pats brangiausias, kitais metais gal iškasime tuo metu svarbų dalyką, tai - skirtingos kategorijos. Man svarbu Šeimyniškėlių piliakalnyje Rytų Lietuvoje iškasti nesupuvę rąstai, pagal kuriuos galima nustatyti tikslią chronologinę datą, o tai unikali galimybė kasinėjant piliakalnius. Savo laiku Ukmergės rajono senkapiuose suradome retą senovinę monetą, kurių vėliau surasta ir daugiau.
Koks archeologijos santykis su istorija?
Glaudus. Nenoriu būti neteisingai suprastas, bet tai tas pats, kaip vyras ir moteris, vienas be kito - sunkiai. Istorija mums parodo pavardes, konkrečias datas, archeologija duoda tendencijas, kryptis, iliustratyvinę medžiagą, ir kuo vienas mokslas iš kito paima daugiau, tuo atradimai svaresni.
Studentai jūsų pavardę taria veik su baiminga pagarba, kai kalbama apie jūsų knygas "Medinės Lietuvos pilys", "Žemaitijos piliakalniai".
Pilys atsirado seniai, kai, baigus universitetą, reikėjo pasirinkti tolesnę netyrinėtą mokslo kryptį: pilis arba ankstyvosios kultūros dvarvietes. Istorinių laikų archeologija tuomet buvo gana nauja. Lietuvos pilys skiriasi nuo didžiosios Europos, kur dauguma pilių yra mūrinės, iš akmenų, ir ten jų tūkstančiai. Lietuvių gatvėje paklausus, kokias žino pilis, atsakys: Gedimino, Trakų. Iki XVI a. mes turėjome apie 10 mūrinių pilių, ir per 100 - medinių, nors jų reikšmė buvo ta pati: gynybinės, rezidencinės. Bėda, kad medinis paveldas mūsų nepasiekė, mūrinės buvo atstatytos iš griuvėsių. Europoje jų yra ir funkcionuojančių rūmų, štai Danijoje teko būti pilyje, kur giminė gyvena nuo XVI a.
Mūsų pilys skiriasi nuo kitų tuo, kad labai išreikšti gynybiniai bruožai: stiprios sienos, bokštai. Viskas nuo pirmojo aukšto sunyko - rezidencijos, menės, ir gal nebesužinosime, kaip atrodė, bet kas žemės paviršiuje liko, tai matyti. Tad ir apie tą Šeimyniškėlių piliakalnį iš tyrimų negalime atsekti, kad štai ten gyveno pilies viršininkas, kunigaikštis, buvo ūkinis pastatas. Mūsų pilys patyrė nemažai puolimų, jų istorija prasideda kokiu tūkstančiu metų anksčiau prieš kryžiuočių žygius. Ir tada jos buvo gynybinės, su slėptuvėmis. Neturime pilaičių, kurias sudarė vienas stiprus pastatas, ar jis būtų medinis, ar pusiau mūrinis. Nors lietuvių pilys skiriasi nuo baltiškųjų, kuršiškųjų, kuriose buvo stipriai įtvirtinta gyvenvietės dalis.
Kokios medinukės įspūdingiausios?
Kurios geriausiai išlikusios. Tarkime, Panemunės pilis, Veliuonos, Seredžiaus. Žemaitijoje, nukirtus medžius, sutvarkius, gražiai atsidengė Medvėgalis. Rytų Lietuvoje stovėjusios XV a. viduryje - Taurapilio, Užpalių. Įspūdingos Merkinės pilies išliko labai maža dalis, amžiai sunaikino liekanas. Dalis jų slypi miškuose, niekas nežino tokio Rėvos piliakalnio Vilniaus rajone, kuris turi aukščiausius šlaitus, iki 50 metrų nuo slėnio. Miškais apaugusių, todėl nepastebimų didžiulių piliakalnių yra prie Nemuno, stambių pilies įtvirtinimų, kur buvo per 100 metrų aikštelė. Rašytinių šaltinių nėra.
Tuos piliakalnius ne savo rankomis žmonės susipylė?
Taip, žmonės buvo gana gudrūs, racionalūs, nes sunešti tūkstančius kubinių metrų žemės, rankiniu būdu suformuoti kalvą, ant kurios stovintys pastatai nesugriūtų, nesuzmegtų, reikėjo laiko ir sąnaudų. Rinkdavosi tinkamas vietas ir minimaliai sustiprindavo: padarydavo statesnius šlaitus, iškasdavo griovį nuo aukštumos pusės, supildavo pylimus. Grynai piltų piliakalnių yra lygumose: Suvalkijoje, Šiaurės Lietuvoje, bet ir tai ant didesnio ar mažesnio kalniuko.
Kokios yra XXI amžiaus archeologijos aktualijos?
Svarbiausia tampa vadinamoji nedestrukcinė, ne klasikinė kasinėjimų archeologija, kaip Klaipėdos piliavietėje. Ji destrukcine vadinama todėl, kad mes kasinėjame vieną kartą, po mūsų ten daugiau nieko neberas, geriausiu atveju - radinių, kurių darbininkai nesugebėjo surinkti, išmetė. Viskas ten suardyta ant amžių amžinųjų. Šiuolaikiniai archeologai naudoja radarus, spinduliuotę, nukreiptą į žemę, jos pagalba gaunamas vaizdas, kas yra po ja nekasant, išryškinant gyvenvietės pastatų, gatvių, kapų vietas, didesnius radinius. Radimvietės fotografuojamos iš lėktuvo, tai seisminė ir kitokia žvalgyba, sonarai, naudojami itin mažai ardantys gręžimo būdai, iš esmės tas pats, kaip žmogų operuojant intervencija dabar minimali. Kita vertus, įmanoma paimti labai daug analizių, dabar be radinių svarbus dirvožemio tyrimas, jei trūksta davinių karboniniam datavimui, tiriami kaulai.
Kai kalbame apie Klaipėdos piliavietę, archeologija didžiąja dalimi tapusi paveldosaugine, o mes kasame ten, kur numatomi dideli statiniai, didieji keliai, nes jeigu to nepadarysime, bus sunaikinta, nes neįmanoma iš kultūrinės vietos tų vertybinių klodų patraukti į kažkokią tuščią vietą. Klaipėdos senamiestis juk yra gyvas organizmas, jame statoma, įvyksta požeminės avarijos, negalime jo "patraukti", padaryti kaip kokią Pompėją. Ateityje gal ir bus mėginama iškelt užkastą miestą, bet greičiausiai ne Lietuvoje. O Klaipėda yra antra po Vilniaus labiausiai pastebima archeologinė vieta, ir jos senamiestis dėka profesorių Jono Genio ir Vlado Žulkaus yra kompeksiškai ištyrinėtas.
Gal niekam netrukdytų, jeigu atkurtume tuos miškais apžėlusius piliakalnius su pilimis, su buvusia infrastruktūra, kuriose galėtų vykti pokyliai, koncertai, įsikurti amatininkai, ūkininkai, žyniai, menami kunigaikščiai?
Apie atstatymą galvojama. Kad ir kiek šnekėtume, paišytume, kaip tai atrodė, darytume kompiuterines vizualizacijas, patirtis rodo, kad geriausiai veikia, kai žmogus pats viską gali pamatyti, dalyvauti, užkopti. Neišvengiamai mes turėsime atstatyti, nesakau, kad visus - vieną kitą pavyzdį. Neseniai lankiausi Berlyno apylinkėse, dairiausi konkrečiose vietovėse, vienoje išlikęs slaviškas įtvirtinimas iš IX-X a., ir dar buvusios demokratinės Vokietijos laikais buvo įkurtas muziejus su amatininkų dirbtuvėmis. Panašūs reiškiniai vyksta ir kitur, tačiau dažnai nukrypstama į holivudinį scenarijų ir gryną biznį.
Jūsų kasinėjimai turbūt prasidėjo ne smėlio dėžėje?
Daug gyvenime nepaaiškinamų dalykų, įvardijamų Dievu ar likimu. Mano istorija proziška. Kai baigiau aštuonias klases Leliūnuose, Utenos rajone, istorijos mokytojas pasakė, kad archeologinei ekspedicijai iš Vilniaus, kasinėjančiai senkapius, reikia darbininkų. Ėjau, kad užsidirbčiau 3 rublius per dieną. Nuo tos vasaros kasinėjimų viskas ir prasidėjo...
Išlipęs iš požemių pažvelgiate į dangų. Susimąstote, kas sukūrė pasaulį?
Atsakymo niekas neturi. Jeigu pasakysi, kad yra Dievas, nieko nepasakysi. Bet žiūrint pro archeologijos prizmę, yra sunkiai apčiuopiama visuomenės, gamtos ir aplinkos savireguliacija. Norit tikėkit, norit ne, ten, kur keliai veda per sunykusias kapines, tose vietose įvyksta daugiausia avarijų. Kaip tai paaiškinti? Žmonės, kurie ardo kapus, paveldą, gal savyje prasčiau jaučiasi, išgyvena, jiems atsitinka įvairių dalykų. Žmogui būdingas kūrybos ir griovimo instinktas. Kalbant apie žmogaus protą, kai pasižiūri į senovės Romos civilizacijos, klestėjusios prieš 2 tūkst. metų, keramikos šukes ir dabartines, jų negalima atskirti. Senovės žmonės buvo daug pasiekę, bet griaunamasis pradas nugalėjo, VI-VII a. kai kurie miestai buvo totaliai apleisti, negyvenami keliasdešimt metų. Visuomenėje yra neapčiuopiama vidinė savireguliacija.
Ar kada susidūrėte su juodaisiais archeologais?
Istorinio paveldo plėšikai padaro daug žalos, bet dėl to kalta valdžia, įvariusi juos į pogrindį. Anglijoje žmogus, ką nors vertinga suradęs, deklaruoja, parduoda, nuostabiausi lobiai patenka į muziejus iš mėgėjų rankų, o šie patenka į istoriją, tuo didžiuojasi. Ten rinkti senienas - hobis, kaip medžioklė be brakonierių, turinti savas etikos taisykles. Nesutvarkę įstatymais mėgėjų veiklos, prarandame milijonus ir vertingus mokslui reliktus.
Archeologą į žygdarbius veda ir vaizduotės galia. Kur veda jūsiškė?
Viduramžių Lietuva - kunigaikščių kraštas. Mes neturime nė vieno rimto kunigaikščio kapo, gal galima identifikuoti, kad kažkur toks buvo, kad buvo prabangiai laidojami, bet nėra archeologinių požymių. Tai tik spėjamos vietos. Ne mažiau svarbus dalykas, apie kurį ničnieko nežinome - ankstyvieji Lietuvos dvarai, iškilę pasibaigus piliakalnių epochai. Nieko nežinome iš XV-XVI a. pradžios dvarų istorijos, kaip gyveno mūsų diduomenė, dar šnekėjusi lietuviškai. Tai būtų svarbus proveržis mūsų pažinime. Pradedame tyrinėti, kas po vandeniu atsidūrė, kokių laivų turėjo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, egzistuoja hipotezė, kad dalis svarbiausios Lietuvos metrikos XVII a. viduryje nuskendo Baltijos jūroje kartu su švedų laivu. Vandenyje organinės medžiagos išlieka, nėra medieną ardančių kirmėlaičių. Ir pelkėse galime rasti dar balažin ko.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą