Aš juk esu lietuvė, ir visa tai, ką praradome okupacijos metais, man labai brangu. Mano uošvis buvo išvežtas į Sibirą. Aš su vyru į Vakarus pasitraukiau dar jauna - 23 metų. Man labai malonūs visi Švėkšnos žmonės, jų darbai, ir mano namų durys jiems atviros.
Kadaise Švėkšnos gimnazijoje dirbote mokytoja.
Universitete profesoriai mus parengė dėstyti prancūzų kalbą, tačiau vokiečių okupacijos metais nebuvo leista ją dėstyti mokyklose, tad Žemaičių Naumiesčio progimnazijoje mokiau vaikus gimtosios. Kai ištekėjau, keletą metų dėsčiau lietuvių kalbą Švėkšnos gimnazijoje.
Ar pati turėjote gerus mokytojus?
Mano tėvelis buvo mokytojas. Baigusi du pradinės mokyklos skyrius, iš karto peršokau į antrą Kauno Šv. Kazimiero gimnazijos klasę, ir baigiau gimnaziją šešiolikos metų, tai buvo retas dalykas, nes kiti baigė 21-erių. Čia buvo sustiprintas kalbų mokymas. Mane mokė ir auklėjo vienuolės seserys kazimierietės, dauguma jų buvo atvykusios iš Amerikos. Jeigu elgesio pažymys nebuvo penketukas, kildavo skandalas. Taigi buvome klusnios, mandagios ir išmintingos mergaitės.
O kur susipažinote su savo vyru grafu Aleksandru?
 |
Ilga istorija. Pirmąkart man grafą kažkas parodė Kauno dramos teatre. O paskui, kai studijavau universitete, jis buvo Teisės fakulteto asistentas, rengėsi profesūrai. Vėliau viena mano sesuo su vyru mokytojavo Švėkšnoje, kita čia nusipirko ūkį. Grafas atėjo pas mano svainį pasikalbėt dėl Vilkėnų malūno darbininkų, kurie reikalavo "šnapso". Aš atidariau duris... Jam, poliglotui, buvo įdomu su manimi pasišnekučiuoti graikiškai, lotyniškai. Vėliau Aleksandras pasisiūlė man aprodyti apylinkes. Po metų už jo ištekėjau.
Kuo grafas jus sužavėjo?
Išskirtinumu, išsilavinimu, fenomenalia atmintim. Ne dėl gražbylystės ar komplimentų. Aš jo neviliojau, tais laikais nebuvo priimta: jeigu jau patinki vyrui - tai kokia jau esi. Na, pasipiršo romantiškai, bet nepriklaupė ant vieno kelio. Ištekėjau iš meilės, nieko jis man nežadėjo, nes buvo tokie netikri, liūdni laikai, karo metai.
Tuos vienerius metus, kai gyvenote dvare, koks buvo jo etiketas? Ar grafienės titulas suteikė daugiau privilegijų ir įsipareigojimų?
Buvome pavalgę, bet gyvenome kukliai. Tai Anglijoj grafai laikėsi etiketo, persirenginėdavo keliskart per dieną; čia to nebuvo. Buvome demokratiškų pažiūrų, vertinome išsilavinimą, mokslą, žmogaus kilnumą. Man ir anuomet vertesnis atrodė išsimokslinęs darbininkas negu pusiau išsilavinęs ponas.
Ką ryškiausiai prisimenate iš tų laikų?
Meilę. Jeigu jūs ištekėjusi, tai žinot. Mes gerai sutarėme, nenorėjome vienas kito pakeisti, tik stengėmės nenuvilti. Aleksandras buvo džentelmeniškas, švelnus, abu mėgome skaityti, vaikštinėti po parką.
Kaip judu išvengėte trėmimo?
Bėgti buvo įmanoma į Vokietiją arba į Švediją (tai buvo pavojinga, nes skendo laivai). Kai priartėjo frontas, atidarė sieną, mes dviem vežimais su arkliais pervažiavom Rytprūsius, pasiekėme Pomeraniją. Ten išsinuomojome prekinį vagoną, sukrovėme ten arklius su vežimais ir pasiekėme Šveicarijos pasienį. O, galima romaną parašyti apie vėlesnę kelionę per visą Vokietiją... Juk Drezdenas buvo visiškai subombarduotas. 1944 m. atvykome į Ameriką.
Nebuvo paprasta susikurti naują gyvenimą?
Amerika tikrai yra galimybių šalis; jei esi labai gabus ir darbštus, tai pasieksi savo. Darbdaviams kiti lietuviai privalėjo garantuoti, kad mes turime gyvenamąją vietą, ir gavau inspektorės darbą butelių kamštelių fabrike. Bet jau po mėnesio nuėjau dirbti pas lietuvį advokatą sekretore. Paskui turėjau labai įdomių darbų, tarkime, Čikagos universitete. Vyras čia studijavo sociologiją ir gavo magistro bei filosofijos daktaro laipsnius. Jį pakvietė dirbti į Vašingtono valstybinę statistikos-demografijos įstaigą.
Šiuo metu aš dar dirbu valstybinėje Medicinos bibliotekoje, vertėjauju ir rengiu mokslinių straipsnių anotacijas.
Kaip jus priėmė Vašingtono lietuvių bendruomenė?
Po karo ten suvažiavo labai įdomūs žmonės. Vieni dirbo "Amerikos balse", kiti - kongrese. Bičiuliavomės su prezidento Griniaus sūnumi, pulkininku, Smetonaite, su jos vyru pulkininku Bogušiu. Jautėme labai stiprų ryšį, buvome broliai, pasiilgę savo krašto. Nostalgija - nepagydoma liga, bet ją maldė daugybė rūpesčių. Mano darbovietėje irgi susirinko be galo įdomi intelektuali tarptautinė kompanija.
Vašingtone nusipirkote namą...
Kuklų, bet labai geros reputacijos kvartale. Tai svarbu: daug didesnis, prašmatnus namas prastoje vietoje kainuoja pigiau. Sukaupėme gerą biblioteką, drauge su kitais lietuviais išleidome vertingą lietuvišką enciklopediją. Buvo žmonių, dirbančių fabrike, bet visus pinigus išleidusių tautinei kultūrai puoselėti. Su vyru apkeliavome bent penkiasdešimt valstijų.
Yra visokių amerikonų, bet tenykštis gyvenimo būdas mūsų netrikdė. Kuo senesnė darausi, tuo man amerikiečiai atrodo malonesni: be galo mandagūs, rūpestingi, tolerantiški.
Ar sutinkate su mintimi, kad dvasios aristokratas yra tas, šalia kurio bet kokio luomo žmogus jaučiasi patogiai ir laisvai?
Tikiu tuo. Man teko sutikti žmonių, kurie elgėsi ir jautėsi kaip aristokratai, nors turėjo tik dvasios turtų. Mano vyras buvo ir dvasios, ir kilmės aristokratas.
Girdėjau, plati Pliaterių giminė išplitusi po visą pasaulį. Ar dar yra gyvų jos palikuonių?
92 metų vyro pusbrolis atvyko į Švėkšną, kai čia perlaidojau vyro palaikus. Prieš porą metų po Lietuvą vyko Pliaterių ekskursija: per dvi dešimtis žmonių su vaikais suvažiavo iš Australijos, Anglijos, Lenkijos, Belgijos, Prancūzijos. Paskui jie man atsiuntė fotografiją, kur pažymėta, kas iš kurios šalies atvykęs.
Vienas našlys Pliateris Belgijoje vedė labai turtingą pilies paveldėtoją, kuri įsūnijo jo vaiką iš pirmosios santuokos, ir pats Belgijos karalius suteikė jam grafo titulą. Tas sūnus irgi lankėsi Lietuvoje, Pliaterių ekskursijoje.
Sakėte, kad prancūzų kalba jums graži kaip muzika. O žemaičių?
Žinoma. Žemaičiai nesulenkėjo, nesurusėjo, nesuvokietėjo - išlaikė savo tapatybę. Kad ir kas nutiktų - žemaitis nepražus. Išdidumo, didžiavimosi savo prigimtimi ir istorija, užsispyrimo negali nevertinti.
Jūs turite tą amžinojo moteriškumo dovaną. Prašom pasakyti, kokia jūsų žavesio paslaptis?
O, kalbate kaip amerikonė! Ten įprasta girti, ir jeigu sako, kad mano suknelė graži, tai tikiu, kad taip ir galvoja. Lietuvoje ne madoj girti. Toks lietuvis profesorius, kai pagyriau, kad jo duktė graži, net pyktelėjo. Sakė, kad jeigu lietuvį girsi į akis, tai jis manys, kad pataikauji arba juokiesi.
Moterį moterimi daro ne papuošalai: išmintis, pasiaukojimas, atjauta, įžvalgos, vidinis švytėjimas. O sulaukus mano amžiaus, visi jauni žmonės atrodo gražūs.
Ir jūsų visai neerzina šiuolaikiniai papročiai, etiketas?
Esu linkusi pastebėti gerus dalykus, o ne kritikuoti. Sakoma, jeigu esi Romoje, tai ir elkis kaip romėnas...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą