Filme "Vargdieniai" jis vaidina kilnų herojų. Tokiu daugelis jį laiko ne tik ekrane.Hju Džekmenas (Hugh Jackman) niekada nekelia balso, nedemonstruoja žvaigždiško nepasitenkinimo, nesivežioja su savimi asmeninio stilisto ir nepalieka nė vieno jam skirto klausimo be atsakymo. Jis niekada neužtrunka darbe: jam visuomet reikia kur nors nuvežti vaikus - į mokyklą, būrelį, treniruotę... Visada pasisveikina pirmas, sustoja, jeigu paprašo fotografai, praleidžia į priekį palydovą ir jau 20 metų medituoja du kartus per savaitę. "Aš neanalizuoju savęs. Gyvenu, kaip man sako jausmai", - interviu žurnalui "Psychologies" teigia australų aktorius, "Oskarui" nominuoto filmo "Vargdieniai" žvaigždė.
H. Džekmanas įeina pro stiklines restorano duris likus penkioms minutėms iki sutarto interviu laiko. Jis šypsosi priėjusiam metrdoteliui ir nesiveržia atsisėsti ten, kur būtų mažiau matomas. Nepasakoja padavėjai, ko niekada ir nė už ką nevalgo; pažvelgęs į meniu, užsisako omleto su daržovėmis.
J. Džekmenas nepasideda priešais save nei telefono, nei planšetės. Galbūt jų net neturi, nes per visą susitikimo laiką jam niekas nepaskambina.
Tai keista. Juk jis - žvaigždė. Užima pirmąją vietą geidžiamiausių pasaulio vyrų sąraše (pagal žurnalą "People"). Tačiau H. Džekmenas - vienas iš ištikimiausių vyrų žemėje: 18 metų darnios santuokos su gerokai vyresne moterimi. Puikus tėvas dviem įvaikiams. Bene ryškiausias "Oskaro" ceremonijos vedėjas. Be to, jis pilnas pasiryžimo būti teisingas.
Visi, kurie kada nors yra turėję su jumis reikalų, kalba apie jus be galo susižavėję. Ką jūs pats apie save galvojate?
Tikriausiai būtų sąžininga pasakyti, kad aš išvis apie save negalvoju. Kitaip tariant, neanalizuoju savęs. Gyvenu, kaip man sako jausmai.
Išeitų, jog jausmai be galo kilnūs - meilės, teisingumo, pareigos... Žiūrint iš šalies, sunku įsivaizduoti, kad esate, pavyzdžiui, kam nors pavydėjęs.
Na, ką jūs - žinoma, esu pavydėjęs! - juokiasi. - Ir, beje, vis dar pavydžiu - savo draugui Džonui Travoltai (John Travolta). Jis turi... kaip čia pasakius... tokio gyvenimiško lengvumo, pasižymi tokiu sugebėjimu neapsunkinti gyvenimo sau ir kitiems. Jis viešėjo pas mane Melburne ir mes bare surengėme karaokė vakarėlį. Nėriausi iš kailio, kad negėdingai padainuočiau "Vasaros naktis" iš "Briliantino", o jis kuo nuostabiausiai atliko Denio partiją sėdėdamas savo krėsle, rūkydamas cigarą ir gurkšnodamas viskį. Aš pavydžiu jam šios savybės - gyventi atsilošus krėsle. Pavydžiu to atsipalaidavimo. Sibaritiškumo (sibaritas - išlepęs, dykaduonis, prabangos išpaikintas žmogus. - Red. past.) Man tai nepasiekiama.
O kaip jūs gyvenate?
Aš nuolatos... palaikau formą. Tarsi būčiau kovinės parengties. Ne, nelaukiu smūgio... bet visada jaučiu atsakomybę. Už ką? Už viską! Už šeimą. Už vaikus. Už savo vaidmenis. Už tą vaidmenį, kurį vaidinu gyvenime. Aš, pavyzdžiui, manau, kad, uždirbęs tiek daug pinigų, per mažai gero padariau dėl kitų. Juk mes visi turime atsakyti už savo poelgius... Na, ir už jausmus šiek tiek irgi. Aš vis dėlto stengiuosi neįsileisti į save blogų jausmų - jie tiesiog nekonstruktyvūs. O aš žinau, jog turiu tokį bruožą - atsiduoti jausmui visiškai. Tai tarsi manija.
Patirti stiprių jausmų jums teko gana anksti. Motina paliko jus su broliais, kai buvote vos aštuonerių metų...
Taip, mama tada išsiskyrė su tėvu ir sugrįžo į Angliją. Ji išsivežė seseris, o mes, trys berniukai, likome su tėčiu. Bet žinote, sunkiausia buvo ne tai, kad mama išvažiavo, o jausmas, kad į tave žiūri kaip į katastrofos auką: štai - jį pametė motina... Tiesa, po keleto metų, kai man buvo 12 metų, tėvai bandė vėl susieiti. Iki 13-os metų tikėjausi, kad jiems pavyks. O paskui supratau, kad to nebus niekada.
Kas jums padėjo ištverti šį atradimą?
Tikriausiai sąžiningumas. Prisipažinti sau, kad tavo viltims nelemta išsipildyti - tai reiškia būti sąžiningam sau. Naudinga suvokti, kad ne viskas gyvenime yra tau pavaldu. Ne viskas - užtat tavo gyvenimas priklauso tau. Kvaila ką nors kaltinti - tėtį, mamą, jų santykius, poelgius... Kaltindamas kitą tu velkiesi savo gyvenimo uodegoje. Atsisakai už jį atsakyti. Tačiau kad ir kaip keistai tai skambėtų, man niekada net nekilo mintis, kad mama manęs nemyli. Galiausiai apsipratau, kad ji atvyksta kartą per pusmetį trims savaitėms, o paskui vėl išvažiuoja. Visa tai ir yra gyvenimas - išsiskyrimai, susitikimai... Kai tai supratau, pajutau: mama pateko į sunkią istoriją ir išsikapstė iš jos kaip sugebėjo. Dabar suprantu, kad ji išgyveno depresiją; kai kuriuos sprendimus už ją tarsi priėmė kitas žmogus. Iš tiesų: penki vaikai, emigracija iš Britanijos, visi artimieji palikti ten, reikia atsakyti už save, kurti naują gyvenimą naujoje vietoje... Nebuvo kas ją palaiko, tėvas amžinai dirbo, važinėjo, - vis dėlto reikėjo išmaitinti šešias burnas. Jai tikrai reikėjo nukirsti šį mazgą... to negalėjimo gyventi taip, kaip ji buvo priversta gyventi.
Ar jūs vėliau kalbėjotės su ja apie tai?
Žinoma. Ji pati man pasiūlė klausti ko tik noriu, kai būdamas 14-os metų ėmiau reguliariai važinėti į Londoną pas ją ir seseris. Bet aš neturėjau jai daug klausimų - niekada ja neabejojau.
Kaip jus auklėjo tėvas?
Mano tėvas yra nuoširdžiai tikintis žmogus, ir aš gavau religinį išsiauklėjimą. Iš jo niekada nesu girdėjęs blogo žodžio apie kitus žmones - ir jokios nuoskaudos apie mamą. Kiekvieną naktį jis meldėsi, kad ji grįžtų. Jo dėka man buvo lengviau suprasti tokius dalykus kaip susitaikymas, dvasingumas. Jis buhalteris pagal profesiją, juo visą gyvenimą ir dirbo, tačiau nebuvo materialistas.
Jūs su žmona Debora įsivaikinote du vaikus ir dabar pats turite tėvystės patirties.
Oskaras ir Ava yra bene didžiausia mano gyvenimo dalis. Tėvystė - tai tarsi užburianti kelionė į nežinomybę. Į nepažintą save - vaikai nuolat atveria mums patiems nežinomus mūsų bruožus. Kartais tokį misterį Haidą savyje aptinki! - juokiasi.
Jūs ilgai stengėtės tapti tėvais...
Taip, iš pradžių patys, paskui su gydytojų pagalba. Laiko skaičiavimas, pasiruošimas, rezultatų laukimas, nesėkmė, vėl nesėkmė... Kai turėjome pradėti trečiąjį "ratą", supratau, kad reikia imtis įvaikinimo proceso. Mes kartu supratome, kad norime turėti kitų tautybių ir netgi rasių vaikų. Psichologas, kuris su mumis tada dirbo, sakė: "Klausykit, bičiuliai, čia ne tas atvejis, kai reikia demonstruoti politinį korektiškumą." Bet mes jautėme, jog atėjo metas dalintis tuo geru, kurį savo gyvenime turime, ir kad reikia padaryti laimingą dar ką nors. Geriausiai - tuos, kurie be mūsų turi mažiau šansų tapti laimingi. Taip pas mus atsirado Oskaras, afroamerikietis-baltasis-havajietis-čerokis, ir Ava, pusiau vokietė, pusiau meksikietė su indiškomis šaknimis.
VAIKAI. H. Džekmeno žmona Debora su įvaikiais Oskaru ir Ava.
Tikriausiai labai atsakingai žiūrite į jų auklėjimą.
Ne taip, kad dieną naktį dėl jų jaudinčiausi. Per "Vargdienių" filmavimą stebėjau, kaip Helena Bonem Karter (Helena Bonham Carter) vedžiojosi su savimi vaikus, nes ji labai sielojosi, kad juos palieka, ne taip auklėja... Kartą vaikų pasiimti atėjo jos motina, psichoterapeutė. Užsimezgė pokalbis. Ji ramiai, tvirtai pasakė: "Nusiraminkite. Jūs juos maitinate, mylite - to pakanka. Kam reikalingi amžinai įsitempę tėvai?" Ji papasakojo apie sąvoką "pakankamai gera motina". Tai nuoširdžiai mylinti gimdytoja, kuri nekamuoja savęs tikslu tapti idealia - kaip ji įsivaizduoja tą idealą. Man kaip tik norėtųsi būti tokiu "pakankamai geru tėvu". Manau, beprasmiška būti griežtam, tačiau būti tvirtam - būtina. Ir pagal galimybes būtina įskiepyti savo vaikams pasitikėjimą savimi.
Ar pavyksta?
Stengiuosi. Kai filmavausi "Grūdintame pliene", mano partneris buvo berniukas, metais vyresnis už Oskarą. Pagal siužetą mano herojus sunkiai mezgė ryšį su sūnumi. Mano paties sūnus Oskaras - vasarą, per atostogas - buvo su manimi filmavimo aikštelėje. Vienu momentu pastebėjau, kad jis manęs pavyduliauja. Pavydi tam berniukui, mano partneriui, pavydi tų partneriškų santykių. Man teko imtis priemonių ir pranešti sūnui, kad esu visada su juo. Aš nežinau kito būdo, kaip pakelti žmogaus savivertę, išskyrus šį: leisti jam žinoti, kad jis tau - besąlygiška vertybė. Jeigu toks jausmas yra - viskas, paaugusius vaikus galima siųsti gyventi įteikus tūkstantį dolerių ir patikinus, kad jie gali kreiptis į tave ekstremaliomis aplinkybėmis. Tiesa, įtariu, kad mano žmona prieškambary jiems į kišenes kaišios neriboto limito kreditines korteles ir šnabždės: "Tik nesakyk tėvui."
Jūsų žmona turi kitokią nuomonę šiuo klausimu?
Debe aš pasitikiu be galo. Ji yra unikalus atvejis. Jau po penkių pirmųjų pasimatymų buvau tikras: taip, tai ji. Su ja noriu praleisti savo gyvenimą.
Jūsų netrikdė, kad ji 13 metų vyresnė?
O Debė, atvirkščiai, visada man sako, kad tai aš senas krienas ir bambeklis. Tai tiesa - iš tiesų ji kur kas jaunesnė už mane. Jai būdingas toks... žinote tokį prancūzų posakį - joie de vivre? Gyvenimo džiaugsmo pojūtis. Jai viskas šviežia, viskas pirmą kartą, viskas nepaprasta ir viskas gniaužia kvapą... Ji sako, kad aš esu toks visų taikintojas, o jai norėtųsi romantiško niekšo! Mano pojūčiais, aš vyresnis už ją. Man nuolat atrodo, kad turiu ją ginti.
Atrodo ar išties tenka?
Na, aš gi baisingai garsus... - liūdnai šypsosi. - Žinoma, nesiskundžiu, bet už neabejotinus šlovės pliusus tenka mokėti galimais minusais. Žinote, vis tiek jauti diskomfortą, kai tave paskelbia gėjumi ir kviečia tavo žmoną liudyti šiuo klausimu.
Galėčiau vertinti šiuos gandus kaip komplimentą - jie pasklido po mano vaidmens miuzikle, kai vaidinau prodiuserį gėjų. Vadinasi, buvau labai įtikinamas. Bet vis tiek... teko ginti savo artimuosius.
Kaip jūsų žinomumą vertina vaikai?
Avai septyneri, ji tik dabar pradėjo suvokti šią temą. O Oskaras... Jam buvo šešeri, kai aš didžiuodamasis pranešiau, jog vesiu "Oskarų" ceremoniją. O jis taip atsainiai pastebėjo: "Logiška. Oskaro tėvas veda "Oskarą".
Tai ironiškas žmogus, racionalus ir praktiškas. Šiandien jam 13 metų, jis turi susižavėjimo objektų, ir štai vienai tokiai laimingajai pasakė, kad jo tėvas - Ernis. Paskui su pasididžiavimu mane informavo, kaip jos nuostabios akys "pasidarė tiesiog kvadratinės".
O jūs tikriausiai atsakėte, jog girtis reikia savo pasiekimais.
Ne, aš pasakiau: "Šaunuolis! Neilgai trukus tu suprasi, kad su moterimis net ir tokie triukai nepadeda."
Katorgininkas ir maištautojas
"Vargdieniuose" Hju Džekmenas atliko patį dramatiškiausią vaidmenį savo karjeroje. Dėl Žano Valžano jis atsisakė savo vakarykščio aktorinio įvaizdžio - ir gyvuliškos iksmeno galios, ir velniško aristokrato žavesio. Į šį vaidmenį Džekmenas sudėjo visus savo tėviškus jausmus ir visą vyriškumą. Jo Valžanas - katorgininkas ir geradarys, maištininkas ir švelni širdis. Atgailaujantis nusidėjėlis ir vagis, kuriam atleista. Todėl jis sugeba tapti gelbėtoju.
Dosjė
Gimė 1968 m. spalio 8 d. Sidnėjuje, Australijoje, Greisės Maknil (Grace McNeil)ir Kristoferio Džono Džekmano (Christopher John Jackman) šeimoje.
Tėvai buvo britų emigrantai, atsikėlę į Australiją 7-ajame dešimtmetyje. Hju - jauniausias iš penkių vaikų. Jis taip pat turi seserį iš pirmosios motinos santuokos.
Kai Hju buvo aštuoneri metai, tėvai išsiskyrė. Motina su dviem dukterimis išvyko atgal į Angliją, trys sūnūs liko su tėvu.
1995 m. - pirmasis ryškesnis H. Džekmeno vaidmuo seriale "Correlli". Filmavimo aikštelėje susipažino su australų aktore Debora Li Fernes (Deborra-Lee Furness).
1996 m. vedė Deborą. Jai teko patirti du persileidimus.
2000 m. pora įsivaikino berniuką.
2001 m. nominuotas "Auksiniam gaubliui" už Olbanio kunigaikščio Leopoldo vaidmenį Džeimso Mengoldo (James Mangold) filme "Keitė ir Leopoldas".
2005 m. įsivaikino mergaitę.
2012 m. gavo premiją "Tony" už indėlį į teatro meną.
2013 m. nominuotas "Oskarui" kaip geriausias aktorius už vaidmenį filme "Vargdieniai"
2013 m. apdovanotas "Auksiniu gaubliu" kaip geriausias komedijos ar miuziklo aktorius už vaidmenį režisieriaus Tomo Huperio (Tom Hooper) filme "Vargdieniai".
Parengė Vaiva VAIDILAITĖ
Šaltinis: "Psychologies"
Filmai
Ernis (2013 m.)
Kietašikniai (2013)
Vargdieniai (2012)
Legendos susivienija (2012)
Butter (2012)
Grūdintas plienas (2011)
Asmens sargybinis (2011)
Iksmenai: pradžia. Ernis (2009)
Australija (2008)
Gundanti klasta (2008)
Linksmosios pėdutės (2006)
Srovės nublokšti (2006)
Prestižas (2006)
Versmė (2006)
Sensacija (2006)
Iksmenai: žūtbūtinis mūšis (2006)
Van Helsingas (2004)
Van Helsingas: Londono užduotis (2004)
Iksmenai 2 (2003)
Keitė ir Leopoldas (2001)
Operacija "Kardžuvė" (2001)
Tokia kaip ir tu (2001)
Iksmenai (2000)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą