Išgirdęs žodį "sėkmė", Loris pasišlykštėdamas susiraukia. Priešinasi neapgalvotam šio žodžio vartojimui. "Aš nepasiekiau jokios sėkmės, mane tiesiog lydėjo Fortūna."
Loris neprimena Fortūnos numylėtinio nei sėkmingo profo, nei paprasto aktoriaus; ant jo nematyti to įspaudo, kurį palieka profesija, reikalaujanti savidemonstracijos. Jis panašus į žmogų, kuriam 51-eri, kuris išaugino tris vaikus, visą gyvenimą dirbo ir daug galvojo. Jis panašus į žmogų, kuris įpratęs samprotauti, nors ir slepia tai: kaip dauguma šiuolaikinių vyrų, norėtų atrodyti veiksmo, o ne minties galiūnu.
Hju akys skaidrios ir skvarbios, ir nuo jo dvelkia ramybe: tokią paprastai spinduliuoja dideli, monumentalūs žmonės. Loris regisi kone gigantas (jo ūgis ne mažiau nei 190 cm) dėl akivaizdžiai asteniško kūno sudėjimo. Itin mandagus, netgi kurtuaziškas: prieš degdamas kiekvieną iš galybės cigarečių klausia leidimo parūkyti. Dar viena keistybė: dūmas nuo jo cigaretės neerzina. Kaip ir intonacijos, balso tembras, pauzės, manieros... Hju Loris tarsi sukurtas tam, kad jį priimtų tokį. Ir nieko blogo, kad jis pats kol kas savęs neišmoko priimti.
Hju Loris niekada nepasitenkino vien aktoryste. Jis groja pianinu, gitara, dainuoja grupėje "Band From TV" (žinomą hitą "Good Night Irene" atlieka Loris). Šią grupę įkūrė aktorius Greg Grunberg (lietuvių publikai pažįstamas iš serialo "Heroes" telepatas policininkas Matt Parkman. - Vert. past.). Iš koncertų gaunamas lėšas grupė skiria labdarai.
1996 m. Loris parašė knygą "The Gun Seller" ("Ginklų prekiautojas") ir ketina išleisti antrąją.
Šią vasarą H. Loris pasirašė kontraktą dėl bliuzo albumo išleidimo (albumas turi pasirodyti šį rudenį).
Jūsų gyvenimas smarkiai pasikeitė, kai jums buvo 45-eri. Išvykti iš gimtos šalies, gyventi toli nuo artimųjų ir turėti reikalų su tokiomis materijomis, kaip neginčytina sėkmė ir pasaulinė šlovė...
Klausykite, toji mano šlovė tam tikra prasme absurdiška, todėl aš ja nepasitikiu. Nepagrįstumas, motyvo nebuvimas man visada įtartini. Gyvenau tame viešbutyje vos ne pusmetį, kai vyko "Hauso" kastingas. Kiti aktorių komandos nariai, vos tik juos patvirtino vaidmeniui, prisigriebė paskolų naujiems namams pirkti. O aš net ne iš karto suvokiau, kad Hausas - pagrindinis herojus. Ilgai skaičiau scenarijų ir maniau, kad pagrindinis turi būti daktaras Wilsonas, onkologas. Teigiamas, malonus, dėmesingas pacientams, geras ir paslaugus. Tad kai kolegos užsiėmė nekilnojamuoju turtu, aš labai tvirtai pasakiau Jennifer Morrison (aktorė, partnerė seriale. - Aut. past.): "Džen, sakau jums kaip suaugęs žmogus ir trijų vaikų tėvas: jūs darote didžiulę kvailystę. Mus užrauks jau šį sezoną." Jennifer, jauna narsi moteris, atsakė maždaug taip: "Ai, gyvenam tik kartą!"
Mane ištiko šokas, kai "Hausas" tapo lyderiu vos ne visame pasaulyje. Apėmė toks jausmas, lyg šešerius metus būčiau praleidęs komoje ir staiga atsibudęs. Norėjau pasiteirauti: "Ar Elžbieta vis dar karalienė? Ar eismas vis dar kairiąja puse? Vis dar svarai ar jau eurai?" Tiesą sakant, iki šiol jaučiuosi panašiai.
Hausas pernelyg neįprastas - ir kaip serialas, ir kaip žmogus. Pernelyg neiliuzinis serialui, pernelyg diskomfortiškas kaip herojus. Jis negali būti popžvaigždė. O tapo. Aš kontūzytas tokio fakto - mano pasaulio vaizdas, pagrįstas įtarumu, deformuotas.
Įtarumu?
Aš priklausau žmonių tipui, kuriems stiklinė visada pusiau tuščia. Tiesa, aš nelabai linkęs dalytis šia pasaulėjauta - pats nemėgstu inkštimo ir stengiuosi savo stiklinę kuo nors pripildyti. Kuo geriau man sekasi, tuo įtartiniau atrodo tai, kas vyksta. Mano kredo: jeigu viskas gerai, tai tuoj pablogės. "Nepakeliama būties lengvybė" - puikus pavadinimas, geniali formuluotė ir visiškai apie mane. Būties lengvumas man - kai kas nepakeliama. Mane nuolat kamuoja klausimas: ar tai, kas vyksta, verta išgyventi, ar reikia į viską žvelgti paprasčiau? Arba atvirkščiai - kad pajustum būties pilnatvę, turi žiūrėti į viską rimtai?
Apie realybę turiu daug atvirų klausimų, ir tendencija tokia, kad jų nemažėja. Mums, britams, žinote, būdingas tam tikras sentimentalumas, jautrumas. Būtent šis jautrumas ir padarė daugelį iš mūsų cinikais. Savigyna, gynimasis nuo savo paties jausmų, nuo aplinkos poveikio mūsų plonytei odai... Aš balansuoju ties tuštuma - depresija - bandydamas išsaugoti jautrumą ir nenugrimzti į cinizmą. Suvokiu, kad iš tiesų mano depresyvumas išgalvotas: neveikiu nieko tokio, kas galėtų mane slėgti. Mano gyvenimas lengvas - jūs pastebėjote, kad nesu šachtininkas? Aš netgi ne aktorius - niekada nesimokiau šios profesijos ir ilgai vaidinau mėgėjiškai. Net mūsų su Stivu (Stephen John Fry - garsus britų aktorius, rašytojas, dramaturgas ir Hju draugas. - Aut. past.) ypač sėkmingas ilgametis šou BBC kanalu buvo ne tiek teatrinės, kiek teatralizuotos veiklos Kembridže tęsinys. Galbūt su tuo susijęs mano depresyvumas - aš nepasiruošęs šalutiniam profesijos poveikiui kaip populiarumas. Ta būsena man svetima.
Jūs išties linkęs į depresiją?
Taip, aš depresyvus tipas. Tai prasidėjo prieš universitetą ir sėkmingai tęsiasi nepaisant vadinamosios karjeros, tėvystės, palankių šeimyninių ir filmavimo aplinkybių. Kažkodėl jaučiuosi sutrikęs, nors racionaliai žinau, kad tam neturiu net mažiausio pagrindo. Ši būklė - dalis manęs. Negaliu skųstis likimu. Neturiu teisės. Ir tai... siaubinga! Antidepresantai padeda, ir nemanau, kad jie keičia asmenybę, - mes gi velkamės megztinį, kai šalta, taigi logiška išgerti tabletę, jeigu... visiškai šalta.
Nebandėte ieškoti priežasties?
Taip, ir radau, man regis. Matyt, man trūksta ir visada trūko kovos. Tikslo, gyvenimo aistros. Aš klupdavau, bet niekada nepatyriau tikrų nesėkmių. Kartą buvau neištikimas žmonai, tai tapo žinoma publikai, bet svetimavimas, kai jis paviešinamas, sutikite, labai jau miesčioniškas tikros gyvenimiškos nesėkmės pakaitalas.
Gyvenimas manęs neišbandė, štai koks reikalas. Kartą per radiją girdėjau vieno garsaus britų rašytojo ir politiko, iš prigimties - kario ir kovotojo, interviu. Jis pasakė, kad gailisi tik vieno - kad nepavyko žūti kare. Mane pribloškė ši mintis - jo lūpomis kalbėjo egzistencinės beprasmybės jausmas. Jam trūko to "numirti dėl" - nes kaip mėgautis vaisiais pergalės, dėl kurios žuvo kiti? Ko verta mūsų dabartinė laisvė? Kuo pasireiškia mano laisvė, mano kartos žmonių laisvė? Laisve gauti ravioli trečią valandą nakties?
Kas, be tablečių, jums padeda įveikti panašią būseną?
Boksas. Vaikai. Ir Hausas. Neseniai pradėjau boksuotis. Beveik niekad su kriauše. Su partneriu. Tai skausminga, bet tu tampi jėgos kamuoliu, kuris nejaučia skausmo. Boksuojuosi kiekvieną rytą. Kaip reikiant - kai galiu sau leisti mėlynę po akim arba prakirstą antakį. Dažniausiai - treniruotės režimu. Dėl "Hauso" filmavimo tikrajame bokse tenka daryti pertraukas. Bet Hausas irgi padeda. Jo neveikia socialumas, jis gali sklandyti virš tų gero elgesio, politkorektiškumo, paviršutiniško takto kanonų. Jis - socialinės gravitacijos paneigimas. Ir aš taip norėčiau. Bet tik važinėjuosi motociklu. Tai irgi skrydis. Skrydžio surogatas, žinoma. Bet panašu. Aš turiu vaikų. Aš juos myliu. Jie svarbiausi mano gyvenime. Taigi neklauskite manęs to buko, bet tradicinio klausimo "Kas jus sieja su Hausu?" Kas nors, žinoma, gal ir sietų, jeigu aš neturėčiau ko mylėti. Bet aš turiu. O tai, beje, panašu į laimę. Tik kas pasakė, kad mūsų egzistavimo prasmė yra pasiekti laimę? Abejoju.
Argi tokio pobūdžio abejonės jūsų nesieja su herojumi?
Man jame patinka visai kas kita. "Žvaigždžių keliuose" (amerikiečių TV serialas. - Aut. past.) yra toks epizodas. Kapitonas Kirkas žiūri į atvirą kosmosą per liuką ir sako: "Kažkur ten kažkas dabar taria tris žodžius, kurie yra bet kurioje kalboje." Tu manai, jis turi galvoje "Aš tave myliu." Bet štai kapitonas patikslina: "Prašau padėkite man". Jis turėjo galvoje pagalbos prašymą. Ir buvo teisus. Šiuose žodžiuose - absoliutus grožis, nes tai natūralus ir kilnus žmogiškųjų būtybių kontaktas. Štai kas man patinka "Hause" - ten visur pagalbos prašymas, jis eina iš visų herojų, o iš Hauso bene labiausiai.
Ar ne tokia jūsų laimės versija?
Galbūt. Bet svarbu ir išbandymo laimė. 40-mečio proga žmona man padovanojo šuolį su parašiutu. Aš ėjau į treniruotes, o paskui turėjau šokti. Bet X dieną, kai mes pakilome aukštyn, paaiškėjo, kad vėjas pernelyg stiprus ir tokiems lepšiams kaip mes šokti negalima. Grįžome ant žemės. Įdomi detalė: moterys iš mūsų grupės buvo nusiminusios, o vyrai visi kaip vienas - aš irgi ne išimtis - lengviau atsiduso.
Šiaip ar taip, mes visi atsidūrėme ten, kad išbandytume save. Kad sužinotume, ar galėsiu šokti į niekur, kai aukštybėse instruktorius atidarys duris ir pasakys: "Varyk!" Išeitų, kad aš taip ir nesugebėjau: tada šuolis neįvyko, paskui buvo atidėtas, o paskui jau buvo ne tas galvoj. Vadinasi, bijau kristi. Galimas daiktas, dėl tuštybės. Gal dėl vitalinės energijos deficito. Visa tai kartu paėmus daro mane tuščiagarbiu pesimistu.
Idėja apie išbandymus kaip egzistavimo prasmę skamba labai britiškai - užkariautojiškai, kolonistiškai. Be to, jūs vaidinote Bertie Wooster ir kitus anglų aristokratus. Kiek jumyse yra anglo su visu tuo nacionaliniu komplektu: ironija, snobizmu, kruopščiai slepiama "auksine širdimi", aistra užkariauti naujas erdves, troškimu nugalėti, atkaklumu ir džentelmeniškumu?
Kiek man būdingas angliškumas? Žinot, man kažkuo simpatingi britų futbolo sirgaliai. Žinia, pikčiausi iš visų. Todėl, kad jie paneigia tą jūsų mitą apie anglą kolonizatorių su šalmu. Aš netikiu nacionaliniu charakteriu šiuolaikiniame pasaulyje. Aš tikiu tik akcentu. Kad tapčiau absoliučiu amerikiečiu Hausu - su visu istorinių bei kultūrinių nusivylimų bagažu (jis, šiaip ar taip, gyvena politkorektiškoje ir postklasinėje epochoje), man reikėjo apgauti... liežuvį.
Bet jūs gavote visiškai britišką išsilavinimą: presbiterionistinio asketizmo vertybės šeimoje, paskui prestižinis Itonas, paskui Kembridžas...
Man regis, svarbu kas kita. Aš užaugau gydytojo ir sportininko šeimoje. Mano tėvas buvo nepaprastai delikatus, nepaprastai išauklėtas žmogus, gydytojas, visiškai atsidavęs savo pacientams, tikras atletas - jis gi laimėjo olimpinį auksą irklavimo varžybose Londone 1948 m. Ir aš norėjau būti panašus į jį, ir taip pat gana rimtai irklavau. Mano jaunystės draugė Emma Thompson neseniai pasakė: "Klausyk, prisimenu tave tuometinį ir savo akimis netikiu - tu buvai didžiulis." Taip, irklavimas - jėgos sportas. Aš buvau didžiulis. Iš dalies todėl mane ir į Kembridžą priėmė: sportinė forma įspūdinga. Bet aš norėjau būti panašus į tėvą ir tuo pat metu jį neigiau - ir jo taktą, ir jo sąžiningumą. Buvau blogas paauglys, bjaurus vaikėzas... Bet mes visi pasmerkti būti blogesne savo tėvų versija... Ir štai kuo baigėsi: apsimesdamas daktaru Hausu, aš uždirbu dešimt kartų daugiau negu uždirbtų jis, jeigu būtų gyvas.
Žurnalistai klausia, ar man negaila, kad tėvas numirė dar iki "Hauso". Ne, negaila - galbūt man būtų gėda dėl šito apsimetinėjimo. Bet man gaila, kad tėvo nebėra tarp gyvųjų. Aš taip ir nesusitaikiau su jo mirtimi, ilgiuosi jo - ir to jo delikatumo, ir švarumo, ir ištikimybės. Prieš jo mirtį išvykau į JAV, filmuotis "Stiuarte Litlyje", regis. Žinojau, kad jis jaučiasi blogai, bet nutariau nevažiuoti pas jį ir neatsisveikinti. Ir padariau tai visiškai sąmoningai: aš nenorėjau jo... paleisti, nenorėjau jam duoti leidimo išeiti. Aš "pakabinau" jam šį reikalą - susitikti su manimi. Neatsisveikinau. Dabar gailiuosi. Bet nesakau, kad nepadaryčiau to paties, jeigu situacija pasikartotų.
Ar gyvenime apskritai verta palikti darbus neužbaigtus? Ar atviri finalai prasmingi?
Gyvenimas pats palieka finalus atvirus. Akivaizdus pavyzdys - mano motina. Ją kamavo nuotaikų svyravimai, ji turėjo keistenybių - pavyzdžiui, mano manymu, pirmoji Europoje pradėjo realiai įgyvendinti žaliųjų idėjas: rinkdavo makulatūrą iš kaimynų... Ji smerkė idėją, kad gyventi reikia dėl laimės, kad jos būtina siekti. Ji niekino žodį "komfortas". Priešiškai vertino sentimentus, švelnumo proveržius, ašarų tiesiog nepakentė. Reaguodama į mūsų vaikiškas ašaras galėjo pasakyti: "Nešlapink namų!"
Mūsų santykiai buvo keisti: man rodės, ji per daug iš manęs tikisi, įsivaizduoja mane kaip kažką, kuo aš niekada negalėsiu tapti. O aš nieko kito neveikiau, kaip tik nuolat daužiau idealaus savęs paveikslą: mokykloje melavau ir rimtai mokytis groti fortepijonu atsisakiau. Tapau savamoksliu aktoriumi, o ne gydytoju kaip tėvas, - kaip ji norėjo... Mūsų santykiai nebuvo šviesūs, ir man rodėsi, kad iš esmės aš ją nuvyliau. Bet po mamos mirties brolis papasakojo, kad aš, pasirodo, buvau jos numylėtinis, kad ji didžiavosi mano scenine veikla... Bet jos jau nėra, aš neturiu kam pasakyti tai, ką dabar norėčiau. Finalas liko atviras.
Kai išvykote į JAV, netapote mažiau pesimistas? Vis dėlto manoma, kad Amerika - optimistų entuziastų šalis.
Klausykit, kai aš uždarau paskui save duris Anglijoje, aš įžengiu į savo tvirtovę. Į solidžią akmeninę gyvenimo pagrindų buveinę. O kai trinkteliu durimis Los Andžele, sudreba sienos! Čia viskas kreta, viskas laikina, niekas nė negalvoja apie pastovumą. Čia statoma bet kaip, kad būtų patogu dabar. Apskritai man patinka tas amerikietiškas gyvenimo principas - fast &easy (greitai ir lengvai. - Vert. past.). Nėra ko skelbti pasauliui apie save kaip apie kažką nepraeinamą!
Kaip, turėdamas polinkį į depresiją, tiek metų vaidinote komedijas ir pats rašėte joms scenarijus, kitaip sakant, linksminote žmones?
Tai aš tik depresyvus tipas, o ne mizantropas. Man patinka žmonės. Ir jie tai žino - niekas apie mane blogo žodžio nepasakys. Todėl blogai apie save kalbu pats.
* Presbiterionizmas - protestantizmo kryptis, nuosaikiausia Anglijos puritonų srovė.
Šaltinis: Psychologies
Rašyti komentarą