Į užsienį išvykusi jauna medikė gėdijosi pasakoti apie lietuviškus atlyginimus

Į užsienį išvykusi jauna medikė gėdijosi pasakoti apie lietuviškus atlyginimus

„Norėdama tapti gydytoja, kokia aš noriu būti, – empatiška pacientams ir daranti kažkokį pokytį, o ne tiesiog besistengianti išgyventi dar vieną dieną, – turiu mokytis iš žmonių, kurie tokioje sistemoje nedirba ir turi kitokį požiūrį į pacientą, į mediciną ir į visą sistemą“, – portalui LRT.lt sako neseniai į Didžiąją Britaniją išvykusi chirurgė rezidentė Urtė Builytė.

Išvykti planavo seniai

Trys savaitės – tiek laiko U. Builytė dirba Oksforde įsikūrusioje Johno Radcliffo klinikoje. Kraujagyslių chirurgijoje besispecializuojanti lietuvė čia ketina praleisti ketvirtuosius rezidentūros metus. Pastaruosius pusantrų metų ji dirbo Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, anksčiau patirtį kaupė ir Santaros klinikose.

U. Builytė buvo viena iš jaunų medikų, aktyviai dalyvavusių pernai vykusiuose protestuose, kuriais buvo siekiama atkreipti dėmesį į per didelius darbo krūvius, per mažus atlyginimus ir dėl esamų sąlygų augančią jaunų gydytojų emigraciją.

Būtent ji anuomet savo „Facebooko“ paskyroje paviešino, kokius žodžius susitikime su premjeru Sauliumi Skverneliu išgirdo klausimus dėl ateities perspektyvų keliantys gydytojai. „Tai ir važiuokite“, – tada sakė ministras pirmininkas.

Jauna medikė pripažįsta, kad tokia premjero replika nustebino ir net šokiravo, tačiau sprendimas išvykti iš Lietuvos brendo jau kurį laiką: „Tas pasakymas kažkokio stimulo man išvažiuoti nedavė. Tikriausiai nereikėtų kreipti dėmesio į tokius nelabai taktiškus, nelabai logiškus ir nelabai protingus pasakymus.“

Anot pašnekovės, dėl valdžios atstovų požiūrio į gydytojų darbą jau seniai nekyla klausimų: „Kad mes, medikai, neišskiriant atskirai gydytojų, slaugytojų ar kito personalo, valdžios atstovams esame nelabai įdomūs, iš jų bendravimo pakankamai aišku nuo pat pradžių.

Kai buvo keliamos problemos, nereikalaujant kažkokių neįmanomų dalykų ar išpučiant iš musės dramblį“, – mintimis dalijasi U. Builytė.

Jos teigimu, visos viltys, puoselėtos pernai organizuotų protestų metu, jau sudužusios, o žinia apie jauno traumatologo savižudybę atvėrė dar daugiau žaizdų.

„Jauni žmonės gali kurį laiką taikstytis su sunkiomis sąlygomis. Rezidentūra nėra lengvas laikotarpis, jis iš dalies ir negali būti lengvas, nes turi pasiruošti savarankiškam darbui, turi būti išbandytas ir tikras dėl savo žinių bei sugebėjimų.

Turi užsigrūdinti ir taip yra visose šalyse. Bet kyla klausimas, kokią tu turi perspektyvą, kokiomis sąlygomis dirbsi, ar turėsi, kur dirbti, ir kiek uždirbsi?“ – dėsto pašnekovė.

Apie gydytojų darbą bei atlyginimus Lietuvoje U. Builytės jau spėjo pasiteirauti ir kolegos iš Oksfordo: „Man buvo nuoširdžiai gėda pasakyti tuos skaičius. Jaučiausi kaip iš kokios nors trečiojo pasaulio šalies, lyg būčiau kažkokia prastesnė ar nesugebanti. Britai taktiški žmonės, palinksėjo ir nekomentavo. O ką čia pakomentuosi.“

Įspūdį paliko tarpusavio santykiai

Kad šiandien galėtų žinias gilinti Didžiojoje Britanijoje, pašnekovė sako turėjusi įdėti nemažai pastangų. Iš pradžių su ligonine buvo susitarta dėl dviejų mėnesių stažuotės, tačiau susipažinę su lietuvės darbo patirtimi, atsižvelgę į rekomendacijas, pasiūlė jai atvykti metams.

„Pasidomėjau, kad ši ligoninė tikrai aukšto lygio, daro daug sudėtingų operacijų būtent kraujagyslių chirurgijos srityje, todėl tokį siūlymą priėmiau tikrai su dideliu džiaugsmu. Išvykau pasitobulinti ir, kas labai svarbu, susipažinti su kitokia bendravimo kultūra“, – pasakoja U. Builytė.

Chirurgė rezidentė teigia, kad ir Anglijos sveikatos apsaugos sistema nėra tobula, tačiau per prabėgusias savaites ji spėjo pastebėti tam tikrų ryškių skirčių tarp medikų bei pacientų kasdienybės Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje.

„Pirmas man labiausiai įstrigęs dalykas – bendravimas su ligoniu. Paciento yra klausomasi, jis dalyvauja savo gydymo procese, yra išsamiai informuojamas apie jo ligas, galimas išeitis ir baigtis. Lietuvoje ligonis yra asmeninė tavo atsakomybė, o čia, sakyčiau, komandos atsakomybė ir komanda labai vertina ligonio poreikius.

Pas mus už ligoninės durų ligonis tarsi išnyksta, o čia žiūrima ir kaip jam seksis namuose, ar jam reikės kokios nors pagalbos, ar jis turės kaip nuvykti perrišti žaizdų ir panašiai“, – komentuoja pašnekovė.

Pasak U. Builytės, teigiamą įspūdį jai palieka ir gydytojų tarpusavio santykiai: „Aš čia esu visiška prašalaitė, žengiu šioje sistemoje pirmus žingsnius, bet tikrai labai gerbiami ir garsūs profesoriai pasisodina ir tiesiog paklausia, kur gyveni, kaip tau sekasi ar kada tavęs aplankyti atvažiuos tėvai.

Tikrai nėra taip, kad labiausiai patyrę gydytojai yra laikomi dievais. Čia tave kantriai moko, čia niekas nepasakys, kad esi kvailas ar prastesnis. Žinoma, jei jokio progreso nedarysi, tai niekas toliau nevargs, bet čia suprantama, kad rezidentas atvyksta mokytis ir tobulėti.“

Lietuvoje matė neteisybę

Jauna medikė sako, kad Lietuvoje teko pažinti kitokią realybę ir skauduliai, apie kuriuos plačiau kalbėti imta po praėjusią savaitę įvykusios jauno traumatologo savižudybės, jai nesvetimi. Pradedant pervargimu ir baigiant spaudimu ar žeminimu, patiriamu iš vyresnių gydytojų.

„Tas reiškinys mūsų sistemoje yra gajus ir tai labai liūdina. Nežinau, ar čia iš sovietinio palikimo, ar iš ko, bet mūsų santykiai yra labai iškreipti.

Visi supranta, kad šiokia tokia hierarchija medicinoje egzistuoja, kad tas, kuris yra labiau patyręs, turi daugiau žinių, priima galutinius sprendimus ir panašiai. Bet tai nesuteikia galimybės priekabiauti ar žeminti kitą“, – kalba U. Builytė.

Ji pabrėžia, kad svarbu situacijos neabsoliutinti, mat yra daugybė pagarbos vertų gydytojų. Medikė sako galinti tik pasidžiaugti dėl kolektyvo, su kuriuo Lietuvoje dirbo pastaruosius keletą metų. Vis dėlto, pasakoja, rezidentūros pradžioje nemalonių momentų būta.

Pavyzdžiui, dėl neteisingai išrašyto siuntimo jauna medikė buvo nubausta – kurį laiką negalėjo tobulinti savo chirurginių įgūdžių, nes jai buvo apribotos galimybės operuoti.

„Teko susidurti su požiūriu, kad tu atėjęs po universiteto jau turi viską žinoti. Ir tokie pasakymai „kas čia iš tavęs išeis“ pirmomis savaitėmis ar mėnesiais jaunam žmogui, jaunam specialistui yra tikrai skaudūs“, – prisipažįsta mergina.

U. Builytė atskleidžia, kad jai žinomi ir tam tikri priekabiavimo atvejai, dėl kurių nebuvo imtasi jokių priemonių. „Kadangi nėra užfiksuota kokiais nors garso ar vaizdo įrašais, tai niekas dažniausiai nesiruošia nieko daryti. Ypač jei tai įvelia įtakingesnius gydytojus. Tokių neliečiamųjų pas mus yra daug“, – dėsto ji.

Anot pašnekovės, su tokiomis situacijomis jauniems medikams tenka tvarkytis savo jėgomis: „Nesu girdėjusi, kur būtų galima kreiptis, jeigu susiduri su sunkumais, mobingu ar seksualiniu priekabiavimu. Efektyvių procedūrų nėra.“

Ji įsitikinusi, kad problemos gilėja ir dėl gydytojų bei politikų ryšių. Esą vis dar netrūksta atvejų, kai į gydytoją kreipiamasi kone asmeniškai: „Kol įtakingi žmonės gali gauti kažkokias geresnes ar greitesnes paslaugas, jie niekada nesupras, kokioje padėtyje yra mūsų sveikatos sistema ir su kuo kiekvieną dieną turi susidurti pacientai ir paprasti medikai.

Didžiausi cinizmo pavyzdžiai, kai kažkoks žymus žmogus suserga ir ta sritis staiga gauna didesnį finansavimą. Smagu, kad bent kažkurios sritys gauna daugiau lėšų, bet klausimas, kokia kaina, kas tada to finansavimo negauna ir kaip tie sprendimai yra priimami“, – komentuoja U. Builytė.

Tikisi, kad kalbas pakeis veiksmai

Daugiau dėmesio, pašnekovės nuomone, būtina skirti ne tik psichologinei medikų būsenai, bet ir profesiniam tobulėjimui. Po keleto Anglijoje praleistų savaičių ji sako supratusi, jog Lietuvoje daug lėšų skiriama naujausiems įrenginiams, tačiau jie naudojami neefektyviai:

„Turime tiek daug technikos, kad turėtume kone stebuklus daryti, bet pas mus ta technika neįdarbinta arba ja tiesiog nemokame naudotis. Jeigu daugiau investuotume į žmones, mums reikėtų mažiau technikos, bet su ja pasiektume geresnių rezultatų.“

Jauna chirurgė viliasi, kad sujudimas, kilęs po jauno traumatologo netekties, atneš apčiuopiamų rezultatų. „Dabar politikai gali gauti dėmesio eskaluodami šią problemą, bet man įdomu, kiek iš to atsiras racionalių siūlymų ir veiksmų.

Labai tikiuosi, kad kalbos neliks vien kalbomis, nes jau anksčiau buvo daug kalbėta apie algų kėlimą, sąlygų gerinimą, krūvių reguliavimą, bet jokio veiksmo nesulaukėme“, – sako pašnekovė.

Vis dėlto Anglijoje įsikūrusi jauna medikė, paklausta apie ateities planus, mini sugrįžimą į tėvynę: „Mano šeima, mano artimi žmonės man yra labai svarbūs ir Lietuvoje gyventi man patinka, nepaisant jos politikų bei kitų keistų dalykų.

Tikrai noriu grįžti. Jei manęs nereikės kaip gydytojos, galbūt ieškočiau alternatyvų, bet, aišku, norėtųsi dirbti tą darbą, kurį išmanau.“

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder