Į viršukalnę - atrasdama pasaulį ir save

Į viršukalnę - atrasdama pasaulį ir save

Vai­da Bu­tau­tai­tė, ne­re­gė nuo gi­mi­mo, se­mia gy­ve­ni­mą pil­no­mis rieš­ku­tė­mis. Luo­kė­je (Tel­šių r.) gi­mu­si ir užau­gu­si, mo­kė­si Šiau­lių kon­ser­va­to­ri­jo­je, šiuo me­tu krem­ta moks­lus Vil­niaus uni­ver­si­te­te, ke­liau­ja, ra­šo pro­jek­tus, pa­de­da ne tik to pa­ties li­ki­mo žmo­nėms, bet ir re­gin­tiems. Pa­ti­ki­na, ne­re­gys­tė užau­gi­no sto­rą odą.

Pas tė­ve­lius – ge­riau­sia

Vai­da Bu­tau­tai­tė nu­si­juo­kia, jog yra tik­ra že­mai­tė, o gim­ti­nė – pa­ti ge­riau­sia vie­ta pasau­ly­je, kur gy­ve­na pa­tys my­li­miau­si žmo­nės – jos tė­ve­liai.

Ta­čiau na­muo­se ji yra re­ta vieš­nia. Stu­di­jos, pro­jek­tai, ke­lio­nės, ki­ta veik­la įsu­ku­si mergi­ną į ne­sus­to­jan­tį ra­tą.

Šiau­liai jai ne sve­ti­mas mies­tas. Čia prieš ke­le­tą me­tų mo­kė­si kon­ser­va­to­ri­jo­je dai­navimo. Li­ko drau­gai, pa­žįs­ta­mi, dės­ty­to­jai.

Pas­ta­rą­jį kar­tą į Šiau­lius at­vy­ko pa­gal pa­čios pa­ruoš­tą pro­jek­tą su sa­va­no­riais mo­ky­ti ne­re­gius bei jų re­gin­čiuo­sius ar­ti­muo­sius ge­riau su­pras­ti vie­ni ki­tus.

„No­riu ir ga­liu bū­ti nau­din­ga. Daug tu­riu veik­los, kar­tais per pa­rą mie­gu vi­so la­bo tris va­lan­das. Stu­di­juo­ju mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je, ra­šau du pro­jek­tus, lan­kau va­do­va­vi­mo pro­jek­tams mo­ky­mus, pra­de­du dirb­ti vie­no­je vers­lo or­ga­ni­za­ci­jo­je, spe­cia­ly­bė yra mu­zi­ki­nė, tai ir gro­ji­mo kank­lė­mis bei pia­ni­nu, di­ri­ga­vi­mo įgū­džius rei­kia nuo­lat to­bu­lin­ti“, – var­di­jo sa­vo veik­los sri­tis mer­gi­na.

Ne­ti­kė­ta ži­nia tė­vams

Prieš dvi­de­šimt tre­jus me­tus Vai­dos atė­ji­mas į šį pa­sau­lį bu­vo ne­ti­kė­tas ir tė­vams, ir me­di­kams: mer­gai­tė gi­mė šeš­tą­jį nėš­tu­mo mė­ne­sį. Per­ne­lyg anks­ti gi­mu­sios nau­ja­gi­mės kvė­pa­vi­mo sis­te­ma dar ne­bu­vo pa­si­ren­gu­si funk­cio­nuo­ti, tad plau­čiai bu­vo dirb­ti­nai ven­ti­liuo­ja­mi de­guo­ni­mi.

Prieš ke­lis de­šimt­me­čius dėl šios pro­ce­dū­ros ne­bu­vo ga­li­my­bių neiš­ne­šio­tiems kū­di­kiams iš­sau­go­ti re­gė­ji­mo.

„Jei rink­tis mir­ti ar gy­ven­ti, tai - tik gy­ven­ti. Pa­žiū­rė­ki­te, ko­kia išau­gau iš 900 gra­mų. Gy­dy­to­jai, kai jau bu­vau „iš­leis­ta“ iš in­ku­ba­to­riaus, tė­vus pa­ti­ki­no, kad man vis­kas yra ge­rai“, – pri­si­me­na tė­ve­lių pa­sa­ko­ji­mus Vai­da.

Kad „kaž­kas“ ne­ge­rai ma­ža­jai Vai­du­tei tė­vai ėmė pa­ste­bė­ti, kai ji ne­su­rea­guo­da­vo į pa­duo­da­mus ar ro­do­mus žais­liu­kus.

Nus­ku­bė­jo pas me­di­kus, ku­rie pa­tvir­ti­no nuo­gąs­ta­vi­mus – mer­gai­tė nie­ko ne­ma­to.

„Ta­da pra­si­dė­jo va­ži­nė­ji­mai­si pas gy­dy­to­jus: Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je, Ru­si­jo­je me­di­kai tvir­ti­no vie­na – nie­kuo pa­dė­ti ne­re­gin­čiai mer­gai­tei ne­ga­li. Nie­ko ki­to ne­li­ko, tik gy­ven­ti to­liau“, – pri­si­mi­nė tė­vų pa­sa­ko­ji­mus Vai­da.

Sir­go grau­žia­ma na­mų il­ge­sio

„Ma­ne au­gi­no kaip nor­ma­lų vai­ką. Il­gai ne­sup­ra­tau, kad esu ki­to­kia. Man bu­vo lei­džia­ma vis­kas, žo­džio „ne­ga­li­ma“ ne­ži­no­jau. Bu­vau my­li­ma ir iš­le­pin­ta“, – pri­si­me­na Vai­da.

Gy­ve­ni­mas pa­si­kei­tė, kai te­ko iš gim­tų­jų na­mų iš­va­žiuo­ti mo­ky­tis į Kau­no Pra­no Dau­nio ak­lų­jų ir silp­na­re­gių ug­dy­mo cent­rą.

Pra­si­dė­jo il­ge­sio die­nos, nu­lais­ty­tos aša­ro­mis. Mo­ky­to­jai bu­vo nuo­sta­būs, ta­čiau na­mų il­ge­sys neap­leis­da­vo nė mi­nu­tei.

„No­rė­jau na­mo pas tė­ve­lius taip, kad ne­ga­lė­jau su­sto­ti ver­ku­si. Įsi­vaiz­duo­kit mer­gai­tę, ku­ri li­gą ma­to, kaip vie­nin­te­lę ga­li­my­bę grįž­ti na­mo, to­dėl da­riau vis­ką, kad tik susirgčiau, su­čiul­piau ne vie­ną var­vek­lį“, – pri­si­me­na skau­dų at­skir­ties nuo na­mų mo­men­tą.

Tė­vai pa­tei­kė ul­ti­ma­tu­mą

Tė­vai par­si­ve­žė duk­te­rį mo­ky­tis į Luo­kę, ta­čiau bu­vo iš­kel­ta są­ly­gą: jei ji ne­si­mo­kys ge­rai, bus su­grą­žin­ta at­gal į Kau­ną.

Spe­cia­lio­jo­je mo­kyk­lo­je ne­bu­vo nei mo­ty­va­ci­jos, nei sti­mu­lo mo­ky­tis, tad ir pa­žy­miai bu­vo ne pa­tys ge­riau­si.

Grį­žusi į Luo­kę su­pra­to, kad tė­vų są­ly­gą iš­pil­dy­ti leng­va ne­bus.

Nu­si­juo­kia, kad bran­gin­da­ma na­mus bei tė­vų dė­me­sį kny­gų iš ran­kų neiš­leis­da­vo pa­ro­mis.

„Sa­vo pa­sie­kiau, te­bū­nie sun­kiai, bet pa­si­vi­jau bend­ra­moks­lius, o mo­kyk­lą bai­giau pui­kiais pa­žy­miais. Sup­ra­tau, kad man rei­kia dau­giau veik­los, tad įsto­jau mo­ky­tis į Šiau­lių kon­ser­va­to­ri­ją dai­na­vi­mo“, – pa­sa­ko­ja Vai­da.

Po dve­jų me­tų rei­kė­jo rink­tis, kur stu­di­juo­ti to­liau. Veik­li mer­gi­na me­tė iš­šū­kį li­ki­mui – pa­da­vė pra­šy­mą mo­ky­tis Vil­niaus mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je vo­ka­lo, ta­čiau pri­trū­ko sėk­mės. Į šią spe­cia­ly­bę neįs­to­jo.

Pa­me­na, jog ta­da lie­jo aša­rų upes ir gal­vo­jo, kad jos gy­ve­ni­mas su­sto­jo ir da­bar jos sva­jo­nės su­du­žo. Ant­ruo­ju nu­me­riu sto­ji­mo pra­šy­me bu­vo pa­si­rin­ku­si mu­zi­kos pe­da­go­gi­kos stu­di­jas – įsto­jo.

„Ma­nau, kad ne pa­sau­lį rei­kia keis­ti, o pir­miau­sia – sa­ve. Ta­da ir su­pran­ti, kad ir pe­da­go­gi­nis nė­ra toks blo­gas, ir pa­skai­tos įdo­mios, ir dės­ty­to­jai pui­kūs“.

Dai­na ma­mai

Mer­gi­na įsi­su­ku­si į dar­bų vir­ti­nę kar­tais pa­si­jun­ta per­var­gu­si ir pa­ti sau pa­sa­ko, jog vis­kas „už­kni­so“.

Ta­da ži­no, jog vėl ener­gin­gai ir en­tu­zias­tin­gai ga­lės sa­ve rea­li­zuo­ti įvai­rio­se sri­ty­se tik ge­rai iš­si­mie­go­ju­si.

„Jei sie­ki tiks­lo, ir tik­rai la­bai to no­ri, nė­ra svar­bu esi re­gin­tis ar ne­re­gin­tis. Jei la­bai la­bai no­ri ir da­rai vis­ką, kad įgy­ven­din­tum no­rus, tik­rai pa­vyks. Nuo kū­no tai ne­prik­lau­so, jei sė­dė­si ir verk­si, kad esi ak­las, tai nie­ko ge­ro iš to ir ne­bus. Mes daž­nai pa­tys sau pri­si­ku­ria­me kliū­čių“, – įsi­ti­ki­nu­si mer­gi­na.

Vai­da ne­se­niai pra­dė­jo kur­ti ei­les. Di­džiau­sias džiaugs­mas, kai ga­li at­si­jung­ti nuo kas­die­nių dar­bų ir pa­nir­ti į kū­ry­bą.

Iš­lei­do sa­vo ei­lių kny­ge­lę, ji ta­po staig­me­na bei do­va­na jos ar­ti­mie­siems.

„Sa­vo ma­mai su­kū­riau dai­ną, ku­rią įra­šiau įra­šų stu­di­jo­je ir per Mo­ti­nos die­ną pa­do­va­no­jau. Kas ma­tė, sa­kė, kad ji ver­kė. Ma­nau, jai pa­ti­ko“, – šyp­so­jo­si Vai­da.

Bend­ra­vi­mas ir in­ter­ne­tu

„Yra kal­ban­ti mik­ro­ban­gė, bet kam man ji, jei aš pui­kiai ži­nau, kaip vei­kia ma­no­ji. Rei­kia pri­si­tai­ky­ti pa­čiam, jei la­bai do­mi­na kaž­koks daik­tas, ga­li­ma su­si­ras­ti in­ter­ne­te ir su­si­ži­no­jus dau­giau, jį par­si­siųs­ti“, – pa­sa­ko­jo Vai­da.

At­si­ran­dan­tys iš­ma­nie­ji bui­ti­niai prie­tai­sai, pri­tai­ky­ti pa­leng­vin­ti bui­čiai, kai ku­riems ne­re­giams ne­bū­ti­ni, nes pri­si­tai­kę prie na­mų ap­lin­kos pui­kiai su­si­tvar­ko su mais­to ga­my­ba, na­mų ruo­ša bei ki­tais dar­bais.

Vai­da dir­ba kom­piu­te­riu ir nau­do­ja­si in­ter­ne­tu, su­si­ra­ši­nė­ja. Kom­piu­te­ris jai įgar­si­na vi­sus jos at­lie­ka­mus veiks­mus, in­ter­ne­te su­si­ran­da rei­kia­mos in­for­ma­ci­jos, ja nau­do­ja­si.

„Vis­kas yra pa­sie­kia­ma, te­rei­kia siek­ti. Ga­li ras­ti ir dar­bą, ir drau­gų, ko tik no­ri. Bent jau aš taip ma­nau. Gal ki­ta ne­re­gė jums sa­kys, ko­kia yra ne­lai­min­ga, kaip nie­kas ne­no­ri drau­gau­ti. Bet tai, žmo­gau, jau yra ta­vo pro­ble­ma, ver­ta su­si­mąs­ty­ti ir im­ti keis­ti kaž­ką sa­vo gy­ve­ni­me.

Bu­vo lai­kas, kai ir aš py­kau, ko­dėl ne­ma­tau, ko­kia ne­tei­sy­bė man nu­ti­ko, bet kiek taip ga­li­ma verk­ti?“, – kal­bė­jo mer­gi­na.

Vai­da pri­si­pa­žįs­ta, kad ne tik sken­di dar­buo­se, bet ir su drau­gų bei pa­žįs­ta­mų kom­pa­ni­ja pui­kiai lei­džia lais­va­lai­kį: po­rą kar­tų lan­kė­si Sankt Pe­ter­bur­ge (Ru­si­ja), kar­tą ke­lia­vo dvi­ra­čiais po Vo­kie­ti­ją, nu­ka­ko į Lat­vi­ją, Len­ki­ją, pui­kų įspū­dį jai pa­li­ko Pra­ha, Vie­na, Bu­da­peš­tas.

„Sva­jo­ju nu­ke­liau­ti į Dis­nei­len­dą. Da­bar te­li­ko su­si­ras­ti žmo­gų, ku­ris no­rės su ma­ni­mi ke­liau­ti ir su­si­tau­py­ti pi­ni­gų, už ką ke­liau­ti. Taip pat no­riu iš­mok­ti gro­ti gi­ta­ra. Tu­riu sva­jo­nių ir ti­kiu, kad jos iš­si­pil­dys“, – šyp­so­jo­si Vai­da.

Pagal "Šiaulių kraštą"

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder