Ignas Staškevičius: Sugyvulėti visa žmonija negali

Ignas Staškevičius: Sugyvulėti visa žmonija negali

Kai pasaulyje brangsta auksas ir kai specialistai pranašauja net minties galia valdomas technologijas, vienas garsiausių verslininkų bendrovės „NDX energija“ valdybos pirmininkas Ignas Staškevičius, šiaip jau nestokojantis nei aštraus proto, nei pragmatizmo, elgiasi priešingai, investuodamas į finansiškai nepatrauklią ir, pasak kai kurių kritikų, neperspektyvią sritį - į knygą, kurios pradmenų reikėtų dairytis seniausiose civilizacijose. Pernai jau veikiančią leidyklą „Metodika“ papildė ir Vilniuje atidarytas „Sofoklio“ knygynas.

- Įdomus faktas: 2008-aisiais prasidėjus krizei, jūs leidžiatės į Pietų Ameriką ir į Šiaurės ašigalį. Tampate vienas iš nedaugelio lietuvių, pasiekusių aukščiausią už Azijos ribų Akonkagvos viršūnę, ir turbūt vienintelis iš tautiečių, ašigalio speige bėgusių maratoną (nedaug trūko, kad būtumėte pirmas). Na, o pernai naujos krizės akivaizdoje jūs atidarote knygyną. Kuo tai galima paaiškinti?

- Na, jūs taip sugalvojote. Dėl krizės galima pakalbėti atskirai, nors ji, be abejo, kitokia nei 2008 metais, - čia tema plati, o dėl knygyno... Daugiau kaip prieš metus nusprendžiau investuoti į knygų leidybą. „Investuoti“ verslo prasme skamba kaip užsidirbti, o šiuo atveju galbūt turėtų skambėti taip: aš turėjau galimybių pradėti knygų leidybą ir ją pradėjau; leidykla jau išleido keletą knygelių ir leidžia toliau. Dalį savo asmeninių lėšų skyriau ne pravalgyti, ne kelionėms, ne maratonui, ne naujam automobiliui, o tokiai veiklai. O knygyną atidariau ne aš, ne aš dėliojau knygas ar nustatydavau kainas, nors negaliu neigti - to knygyno akcijos priklauso įmonei, kuri priklauso man. Knygyne ir leidykloje aš nedirbu, mano darbas yra kitur, sakykim, Lenkijoje, Slovakijoje, mes ten perkame ir pertvarkome gamyklas, aš dirbu su keletu įdomių projektų, kurie reikalauja dėmesio ir taip toliau, - visas mano profesinis interesas yra NDX.

- O knygyno pavadinimas nebus dingtelėjęs bėgant maratoną, kaip ir ankstesni - „Akropolis“ ar „Ermitažas“?

- Mmm... teisingai, gaudote iš karto... Manau, kad normali akcininko prievolė ar priedermė - greta kapitalo suteikti ir vardą naujai įmonei ar veiklai, tad prie leidyklos ir knygyno prisidėjau dar ir tuo, bet tai buvo procesas, neapsiėjęs be diskusijų. Aš skyriau pinigų, aš sugalvojau pavadinimus, aš inicijuoju kai kurių knygų leidimą, bet spontaniškai ir nesistemingai - jei pats parašau knygą, be abejo, pasiūlau „Metodikai“, jei mano mama (Dalia Dilytė - žinoma literatūros tyrinėtoja, vertėja - red. past.) turi kokių nors idėjų, ją irgi nukreipiu į „Metodiką“...

- Ar nemanote, kad knygynas yra bėgimas, nesitikint laimėti?

- Jei jūs formuluojate klausimą taip, tada aš klausiu, kas yra „laimėti“. Dar kartą sakau, man laimėjimai yra kitur. Tikra konkurencija, tikri pinigai yra kitur, aš juos uždirbdavau, uždirbu ir ateityje uždirbsiu kitur. Nesitikiu iš šito užsidirbti ar praturtėti. Man knygų leidyba ir prekyba yra ne laimėjimo dalykas, o tikėjimo dalykas. Aš tikiu skaitymu iš esmės.

- Tikite knygos ateitimi, kai nemažai skubančiųjų ją nurašyti?

- Aš pastebiu, kad žmonės mažiau skaito. Kita vertus, labai tikiu skaitymu. Pabandysiu paaiškinti. Manau, kad teksto skaitymas, tai, beje, tinka ir spaudos atžvilgiu, yra ypatingas procesas, per kurį reiškiniai suvokiami kitaip negu klausantis radijo arba žiūrint pro langą. Arba žiūrint televizorių. Arba žiūrint internete filmukus. Dabar vis daugiau žmonių sėdi internete ir žiūri filmukus, jais keičiasi, komentuoja pora žodžių ir taip toliau. Vakar skrisdamas iš Varšuvos turėjau bendrakeleivį, nepažįstamą žmogų, su kuriuo pasikalbėjome šia tema. Ne dėl to, kad ruošiausi šitam pokalbiui, gal iš dalies ir dėl to, nesąmoningai, bet labiausiai dėl to, kad oro uosto darbuotoja, registravusi mane skrydžiui, buvo pasidėjusi poezijos knygą. Paklausiau, ar ji tą knygą skaito dėl malonumo, ar dėl studijų, ji atsakė: dėl malonumo. Keliaudamas matau nemažai žmonių, kurie lėktuve skaito tekstus, bet ten negalima naudotis internetu. Paskutinįsyk, kai atostogavau gana gerame viešbutyje, kur buvo apsistoję daug pasiturinčių žmonių, pastebėjau, kad vis dėlto dauguma tų pasiturinčių žmonių paplūdimių gultuose skaito knygas, popierines paprastas knygas įvairiomis kalbomis. Nors ten yra interneto ryšys, labai nedaug kas naršo internete.

Neseniai skaičiau knygą, kur analizuojama skaitymo istorija - jauno danų rašytojo Mikelio Birkegardo (Mikkel Birkegaard) romaną su detektyvo elementais „Šešėlių biblioteka“ - ir pastebėjau, kad jis neakcentuoja vieno dalyko, kurį man papasakojo mama, literatūros specialistė. Ji pasakojo, kad iki ankstyvųjų viduramžių žmonės skaitydavo garsiai, - antikos laikais iki ankstyvųjų viduramžių niekas tyliai neskaitydavo. Gavus laišką buvo įprasta jį skaityti balsu. Jeigu skaitydavo „Odisėją“ ar kitą veikalą, juos skaitė balsu. Ankstyvaisiais viduramžiais, matyt, tai susiję su vienuolynų kultūra, su tylos įžadais ir susikaupimu, atsirado tylusis skaitymas. Tuomet žmonėms tai buvo keista, nors ir viena, ir kita reikalavo pastangų. Dabar sakyti, kad skaitymas nyksta, gal kiek per stipru, tačiau jis menksta, atsiranda pigių jo pakaitalų. Žmonės apskritai aptingsta skaityti. Jie nenori skaityti net buitinių prietaisų naudojimo instrukcijos, - kaip tuo prietaisu naudotis, turi būti savaime aišku iš paveikslėlių. Žinoma, tai pažangu, tai patogu, tačiau tokia kultūra skatina įprotį, kad viskas turi būti ar savaime suprantama, ar pateikiama vaizdu: užuot skaitęs knygą, žiūri filmuką, kaip ten kažkas mušasi, dainuoja, mylisi ar ką kita daro, užuot skaitęs eilėraštį, žiūri kažkokį vaizdo klipą...

- Kuo, jūsų manymu, gresia tokia pažanga?

- Mano supratimu, žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvūno, kad turi sielą, gebėjimą mąstyti, aukštąją psichinę veiklą, dvasią, - kokį norite terminą galima pritaikyti, - bet žmogus yra kitoks, jis geba skaityti, gyvūnai skaityti nemoka. Jei nori išdresiruoti arklį, šunį arba beždžionę, jam reikia parodyti, ką daryti. Po to, kai jis pakartoja, skatinti bananu, delfiną žuvimi, - bet pirmiausia jam reikia parodyti vienu ar kitu būdu. Žmonija, atsisakydama skaitymo ir eidama į vizualinį vartojimą, artėja prie gyvūno. Mes apie tai su bendrakeleiviu ir diskutavome. Tokių ženklų pastebime visur. Bet kuris darbdavys, ieškantis darbuotojų, pastebi, kad šiandien žmonės nebemoka rašyti. Taisyklingai rašančiųjų mažėja, ką jau kalbėti apie stilių. Komentarams rašyti internete gramatikos nereikia, ir tai plinta visur. Manau, kad laikui bėgant atsiras vis daugiau žmonių, kurie nebemokės ir skaityti, nes instrukcijų skaityti nereikės, telefonas bus toks paprastas ir aiškus, kad net beždžionė juo naudotis mokės. Būtinybės skaityti buityje neliks, ir turbūt kaip šiandien žmonės nelabai moka rašyti, - aš, žinoma, hiperbolizuoju, - rytoj galbūt nemokės skaityti.

- Tai kas jus verčia tikėti skaitymu?

- Negali visa žmonija sugyvulėti, ir manau, kad tie, kurie neatsisakys skaitymo, turės dar didesnį, jei norite, konkurencinį pranašumą prieš tuos, kurie pasiduos bendrai tendencijai. Pasirinkimas lemia daugybę dalykų: gebėjimą mąstyti, gebėjimą bendrauti, visus žmogaus tikslus, prioritetus, požiūrį į pasaulį ir atsakymą į klausimą, dėl ko gyveni; gyvenimas ir yra tikslas. Paprastai kalbant, norėjau pasakyti, kad bus žmonių, kurie nenorės virsti beždžionėmis, ir skaitymas yra viena iš būtinų sąlygų išlikti žmogumi. Ir dėl to aš tikiu skaitymu.

- Jūs ne tik verslininkas, sportininkas, bet ir mediko išsilavinimą turintis žmogus. Kodėl žmonės itin retais atvejais pajunta priklausomybę nuo skaitymo? Savo knygoje „Maratono laukas“ lengva ranka prisipažįstate turintis priklausomybę nuo sporto, o knygos atžvilgiu galėtumėte tvirtinti tą patį?

- Galbūt, bet ne taip stipriai. Manau, kad priklausomybė nuo maratono, nuo judėjimo, bėgimo stipresnė, nes ji turi banalesnį pagrindą, banalesnę priežastį. Tai fiziologija: pajudėjus pagerėja nuotaika dėl daugelio priežasčių, dėl kraujotakos, dėl endorfinų ir kitų dalykų, na, o skaitymas yra daugiau dvasinė sfera. Tai daug sudėtingesnis procesas, ir nuo jo priklausomybė - kaip nuo miesto, kaip nuo gimtinės, kaip nuo meilės, kaip nuo tokių dalykų, kurie nėra tradiciškai suprantami kaip sukeliantys priklausomybę.

- Jei kaupiate, tai kokias knygas?

- Aišku, mano tėvai turi neblogą biblioteką, ir aš pats visada turėjau šiokią tokią biblioteką, bet prieš kurį laiką pradėjau šiek tiek kruopščiau jas atsirinkti. Renku knygas, kurios man patinka skaitymo prasme, nesu apsiribojęs nei laikotarpiu, nei tema, - taip kaupti biblioteką yra maloniausia. Labai mėgstu Viktoro Pelevino kūrybą, skaitau jį originalo kalba, man atrodo, kad tai žmogus, kuris labai gerai jaučia šiuolaikinio pasaulio pulsą ir kartu yra didis menininkas, manau, kad jis kada nors gaus Nobelio premiją, jis jos vertas. Man labai patinka Džonas Bardetas (John Burdett), šių laikų britas, gyvenęs Pietryčių Azijoje ir parašęs seriją romanų, kurių veiksmas vyksta Tailande, mane labai sužavėjo nobelio premijos laureatas Džonas Koetzė (John Maxwell Coetzee), dar liko jo knygų, kurių nesu skaitęs, turiu didelį laukimo malonumą. Dar yra du britai - Matas Hajus (Matt Haigh) ir Markas Hadonas (Mark Haddon)... Ir taip toliau. Marinos Achmedovos knyga „Mirtininkės dienoraštis“ tiesiog pribloškė savo meniškumu, aš perdaviau idėją leidyklai, ir netrukus ši knyga pasirodys lietuvių kalba. Žinau, kad autorė vasario pradžioje atvyks į Vilniaus knygų mugę, dalyvaus jos programoje... Taip pat turiu nemažą knygų rinkinį su dedikacijomis. Tai ypač branginu.

- Kodėl?

- Knyga, kurią jos autorius laikė rankose, yra ypatingas dalykas: jis visų pirma parašė tekstą, leidykla jį išleido, autorius paėmė tą knygą į rankas, pamatė, kaip ji atrodo gyvai, tada paėmė rašiklį ir užrašė savo pavardę. Tai reiškia, kad jis savo parašu užbaigia tos knygos kūrybos aktą. Jeigu jis pridūrė palinkėjimą skaitytojui, dar puikiau, nes tuomet parašą papildo jo santykis su tuo žmogumi. Kai susiduriu su tokiomis knygomis, pajuntu ypatingą palaimą.

- Visada perskaitote jums dedikuotas knygas?

- Ne visada, turiu dedikuotų knygų, kurių nesu skaitęs ir turbūt neperskaitysiu, nes tarp jų yra ir mokslinių, specifinių, bet grožines stengiuosi perskaityti. Aišku, jei iš anksto žinau, kad neskaitysiu to grožinės literatūros veikalo, neapsimetinėsiu prašydamas jo autorių autografo.

- Kada skaitote?

- Skaitau nuolat, tai mano taisyklė. Galiu sau leisti pusvalandį, valandą prieš miegą visada, be to, skaitau laukdamas ko nors, skrisdamas lėktuvu, važiuodamas traukiniu. Tuomet, kai tenka ko nors neplanuotai laukti, labiausiai praverčia knyga. Knygas, kurioms reikia didesnio susikaupimo, skaitau tik namie ir tik savaitgaliais, bet tokių ne tiek daug, - mano supratimu, gera knyga neturi būti sunki ir tai nėra prieštaraujantis vienas kitam dalykas.

- Iš jūsų sužinojau, kad garsus japonų rašytojas Harukis Murakamis taip pat yra bėgikas. Radote kokių nors maratonininkų Murakamio ir Staškevičiaus bendrumų?

- Murakamio istorija, kaip jis pradėjo bėgioti, kaip tęsė, kaip jis dabar bėgioja ir kodėl jis nutarė tai papasakoti, man pasirodė labai artima, bet yra vienas didžiulis skirtumas: Murakamis gali parašyti romaną, o Staškevičius - ne. Tai aiškiai suvokiu.

- Manau, galite. Tai aiškiai suvokiau, skaitydama jūsų knygą.

- Čia reikia ir įkvėpimo, ir sąlygų susikaupti, ir kantrybės bei ištvermės. Dž.Koetzė norėjo truputį geriau materialiai jaustis ir dėl to dėstė universitete. Jis nebuvo prekybininkas ar gamybininkas, bet net dėstydamas universitete jautė graužatį, kad švaistė laiką, nes tuo metu galėjo rašyti. Gal būtų parašęs ir daugiau, ir dar geriau, jei būtų pasiryžęs, bet pagunda ir lieka pagunda: jei negali apmokėti sąskaitų, nukenčia savigarba...

- Jus siutina apibendrinimai, nes kuo platesnis apibendrinimas, tuo labiau nuslydęs nuo tiesos, - skaičiau jūsiškiame „Maratono lauke“, - bet surizikuosiu priminti vieną jų iš paminėtos knygos: „materialinė gerovė yra niekis, palyginti su savigarba“...

- Jis mane iš tiesų siutina, ypač ištrauktas iš konteksto... Skaitytojas, perskaitęs šitą frazę, sakys: bepigu jam kalbėti apie savigarbą, kai yra susitvarkęs materialinę gerovę, - ir jis bus teisus. Bet neatsisakau šitų žodžių, savigarba yra vienas svarbiausių dalykų, per kurį žmogų galima paveikti. Turbūt baisiau yra prarasti garbę negu pinigus, tačiau knygoje, manau, buvo kur kas banalesnis kontekstas. Neatsisakau savo žodžių, nes pats žinau, kas yra nepriteklius, kurį patyriau vaikystėje, žinau, kaip aš siekiau ir kiek pastangų dėjau siekdamas materialinės gerovės. Dėl to manau, kad žmogus negali būti laimingas neturėdamas normalių orių gyvenimo sąlygų. Taip, tai yra aksioma, tai tiesa. Garbė ar gėda gali nustelbti materialinės gerovės aspektus, bet tada reikia suprasti, apie kokį jos lygmenį kalbame.

- Manote, savigarbą versle išsaugoti lengviau negu politikoje?

- Ir ten, ir ten yra daugybė pagundų jos netekti, bet tai nereiškia, kad jos neįmanoma išsaugoti arba kad visi, patekę į verslą ar politiką, privalo susipurvinti. Čia jau būtų visiškai kvailas apibendrinimas.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder