Ingmaras Bergmanas, kino poetas

"Jis man sakė, kad bijo numirti labai saulėtą dieną, ir aš tikiuosi, jog ta diena buvo apniukusi", - kalbėdamas apie praėjusį pirmadienį mirusį draugą Ingmarą Bergmaną, sakė Vudis Alenas.

Vienas įtakingiausių pasaulio kino istorijoje režisierių I. Bergmanas paskutinį, 89-ąjį, savo gimtadienį jis minėjo liepos 14 d.

Bergmano įtaką savo kūrybai pripažino ne tik Vudis Alenas, kuris švedų režisierių yra pavadinęs "didžiausiu kino meistru plačiąja šio žodžio prasme nuo pat kino kameros išradimo momento", bet ir Andrejus Tarkovskis, Robertas Oltmanas bei kiti.

Nuoširdūs režisieriaus santykiai su aktoriaus dažnai virsdavo meilės romanais. Filme "Persona" debiutavusi aktorė Liv Ulman (dešinėje) tapo vienos iš jo dukterų Lin Ulman motina. Bergmanas buvo vedęs penkis kartus, ir daugelis jo filmų pasakoja apie vedybinių santykių problemas

Devyniskart "Oskaro" premijai nominuotas ir triskart ja apdovanotas I. Bergmanas interviu švedų televizijos kanalui SVT kartą yra sakęs, jog "sugebėjo išstumti už normalumo ribų tiek kiną, tiek ir patį save". Tačiau nuo to laiko, kai gavo pagrindinį prizą Kanuose už "Šypsenas vasaros naktį" (1956 m.), šlovė, jo žodžiais, reiškė, kad "niekas jau negalėjo jo kritikuoti sąžiningai."

1982 m. Bergmanas paskelbė paliekąs kiną ir visiškai atsiduodantis teatrui. "Aš visiems laikams palikau šį purviną reikalą, - sakė jis, būdamas 83 metų, tačiau vis dėlto 2003 m. pastatęs dramą "Sarabanda".

Prisiminimus iš vaikystės, kai disciplina buvo viena didžiausių auklėjimo dorybių, Bergmanas perkėlė į filmą "Fani ir Aleksandas". Teatras ir kinas visada jam buvo būdas pabėgti nuo realybės į gelbstintį fantazijos pasaulį. Knygoje "Bergmanas apie Bergmaną" jis rašė, kad liovėsi tikėti Dievą sulaukęs devynerių ir visada jautėsi esąs nepageidaujamas vaikas

"Teatras panašus į ištikimą žmoną. Kinas - tai grandiozinis nuotykis, kaip brangi ir reikli meilužė", - sakė kino meistras.

Bergmanas nelaikė savęs režisieriumi diktatoriumi, primetančiu aktoriui personažo charakterio viziją. Jis dažnai suteikdavo aktoriui galimybę improvizuoti filmavimo aikštelėje. Vėlesniems savo filmams rašė ne scenarijus, o tik idėjų apmatus, leisdamas vaidmenų atlikėjams patiems kurti dialogus.

I. Bergmano knygas "Intymūs pokalbiai", "Geri ketinimai", "Neištikimoji", "Laterna magica" į lietuvių kalbą išvertusi Zita Mažeikaitė prieš keletą metų "Literatūroje ir mene" rašė, jog Bergmanas per šešis dešimtmečius Švedijoje tapo "sugeriamuojuoju popieriumi, seismografu, savotišku aiškiaregiu", kino politikoje jo įtaka didžiulė, kai kurie režisieriai tebejaučia nuoskaudą, kad devintame dešimtmetyje jiems buvo neįmanoma prasimušti - visus gožė Bergmanas.

"Vienintelis Bergmano trūkumas, kad jis tebėra gyvas", yra pasakęs danų kino režisieriaus Larsas von Trieras. Dabar ši frazė įgavo dar didesnę prasmę.

"Jeigu pažvelgsime į menininkų veidus, pamatysime, kad daugelis iš jų panašūs į suaugusius vaikus, paslaptingu būdu paaugusius vaikus. Pažvelkite, pavyzdžiui, į Pikaso, jo veidas vaikiškas, arba į Stravinskį, Orsoną Velsą, Hindemitą. Arba jeigu įsižiūrėtume į Mocartą - tiesa, mes tiksliai nežinome, kaip atrodė Mocartas, - bet manau, kad ir jam tai būdinga, o apie Bethoveną galima sakyti, kad jo veidas - įpykusio naujagimio. Kai aš ateinu į studiją ir mane apsupa žmonės, man norisi pasakyti - taip, dabar pradėsime mūsų žaidimą. Aš gerai atsimenu, kaip viskas buvo, kai buvau mažas ir imdavau iš spintos žaislus. Panašiai jaučiu ir dabar."

Parengė Vilma Skiotienė