Interviu su Šopenhaueriu

Filosofo, mąstytojo, mizantropo, vieno garsiausių iracionalistų kūryba jam gyvam esant nesulaukė daug dėmesio. Deramai Didysis Pesimistas buvo įvertintas tik po mirties, kurios 150-ąsias metines pasaulis ir minėjo šių metų rugsėjo 21 dieną.

Pone Šopenhaueri, kas yra gyvenimas?

"<...> pakalbėkime egzistencine tema. Sakykite, kas yra gyvenimas? - Kiekvieno žmogaus gyvenimas, apskritai paėmus, yra tragedija, tačiau atskiros jo detalės turi komedijos bruožų. - Vadinasi, visa mūsų kova dėl aukštų tikslų yra juokinga? - Pasaulis yra pragaras, kuriame žmonės, viena vertus, - kenčiančios sielos, o kita vertus - demonai. - Nejau viskas taip blogai? - Žmogus iš esmės yra siaubingas laukinis žvėris. Mes jį pažįstame tik supaprastintos ir prijaukintos formos, kuri vadinasi civilizacija."

Filosofas mirė prieš 150 metų rugsėjo 21 dieną sulaukęs 72-ejų.

Štai toks yra vieno žurnalisto dialogas su Šopenhaueriu. Šis pokalbis įrašytas į audioknygą, kurią neseniai išleido Miuncheno filosofas Andreas Belwe. Žurnalistas - išgalvotas. Atsakydamas į klausimus, Belwe tiesiog cituoja filosofą. 

"Manote, žmogus niekada nepasikeis? - Žmogus žiaurus ir negailestingas, jis nenusileidžia jokiam tigrui ir jokiai hienai.  - Galimas dalykas, jog taip ir yra. Kai atsigręži istorijon ir matai, ką gali žmogus, prarandi bet kokį pasitikėjimą juo... - Galime prieiti ir iki to, jog tūlam, galimas daiktas, o ypač apimtam hipochondrijos, pasaulis regėsis estetiniu požiūriu nelyg karikatūrų muziejus, intelektualiniu - geltonais namais*, o moraliniu - sukčių irštva."

"Mūsų išsigelbėjimas - gebėjimas užjausti"

Pagal Šopenhauerį, gyvenimas panašus į švytuoklę, kuri linguoja nuo kančios iki tingulio. Vienu iš būdų gelbėtis nuo skausmo filosofas laiko gebėjimą užjausti kitus, beje, ne tik žmones, bet ir augalus, gyvūnus. Šopenhauerio žodžiais,  "užuojauta gyvūnams taip glaudžiai susijusi su geraširdiškumu, jog galima tvirtinti, kad negali būti geras tas žmogus, kuris žiaurus gyvūnams."

Šopenhaueris su pudeliu. Wilhelm Busch karikatūra.

Su moksliniais eksperimentais, atliekamais su gyvūnais, jis ėmė kovoti dar būdamas studentas. Beje, jau tuomet, studijų metais, beveik visur pasirodydavo lydimas pudelio. Jo paskutinis šuo (irgi pudelis) buvo vardu Bucas.

Šopenhaueris taip jį mylėjo, kad testamentu paskyrė gana didelę sumą pinigų jam prižiūrėti.

Filosofas buvo įsitikinęs, kad tik atjauta gali įveikti egoizmą, kad būtent ji - bet kokios etikos pagrindas. Šia prasme jo gyvenimiškoji filosofija artima budizmui.  Jį netgi dažnai vadindavo "Frankfurto Buda".

Asketizmas pagal Šopenhauerį

Tiesą sakant, Šopenhaueris dažnai prieštaraudavo pats sau. Jis propagavo asketizmą ir vegetarizmą, tačiau leido sau valgyti mėsą ir labai mėgo vyną. 

Didysis Pesimistas smerkiamai atsiliepdavo apie moteris. "Vienintelis vyras, kuris negali išgyventi be moterų, yra ginekologas", - mėgdavo sakyti. Filosofas, beje, niekada nebuvo vedęs. Visgi papildydamas savo testamentą (likus pusantrų metų iki mirties) Šopenhaueris nurodė, kad penkis tūkstančius talerių, tai yra šeštadalį savo turto (tuo metu tai buvo gana didelė suma), jis palieka tokiai poniai Karolinai Medon (Caroline Medon).

Su Karolina Medon Šopenhaueris susipažino 1830 metais Berlyne. Ji jau buvo spėjusi kartą ištekėti ir turėjo du sūnus. Karolina dainavo Berlyno operos chore. Šopenhaueris netgi pagalvodavo apie vedybas, bet kai įtarė mylimąją buvus neištikimą, nutraukė su  ja santykius. Ryšys atsinaujino tik po daugelio metų. 

Karolina buvo garsiausia, bet ne vienintelė moteris Šopenhauerio gyvenime.  Jo biografai mini ir kitus ryšius, taip pat ir su gražuole Flora Weiß, vieno berlyniečio skulptoriaus dukra. Mergina buvo 22 metais jaunesnė už Šopenhauerį.

Ko jau ko, bet malonumo keliauti Šopenhaueris iš savęs neatimdavo niekada. Jis klajojo po įvairiausias šalis ir mėgavosi menu. Dievino tapybą ir muziką. Dievino grožį.

Namas, kuriame gimė Šopenhaueris.

Didžiojo Pesimisto kelias

Asketas Šopenhaueris galėjo daug sau leisti. Jis gimė 1788 metų vasario 22-ąją Dancige (dabar Gdanskas) turtingo komersanto šeimoje ir niekuomet nestigo pinigų.  Šopenhauerio tėvas buvo disciplinuotas pedantas, labai išsilavinęs žmogus ir aistringas meno vertintojas. Motina - kupina gyvenimo džiaugsmo, dievinanti meną ir talentinga poetė bei rašytoja.  Jos salonas visuomet būdavo pilnas įdomių žmonių. Ten mėgo užeiti ir didysis Gėtė.

Būdamas 15 metų, Artūras Šopenhaueris  įstojo į privačią komercinės pakraipos gimnaziją. Vėliau pradėjo mokslus Getingeno universiteto medicinos fakultete, tačiau po kelerių metų perėjo į Jėnos universitetą studijuoti filosofijos.  Baigęs studijas, dėstė filosofiją Berlyne, Frankfurte prie Maino. Jis tobulai mokėjo lotynų, anglų, prancūzų, italų bei ispanų kalbas. 

Pagrindinis Šopenhauerio filosofinis veikalas - Pasaulis kaip valia ir vaizdinys (Die Welt als Wille und Vorstellung). Filosofas jį komentavo iki savo gyvenimo galo.

Šopenhaueris mirė 1860 m. rugsėjo 21 d.  Frankfurte prie Maino. Po devynerių metų vienas iš jo aistringų sekėjų rusų rašytojas Levas Tolstojus parašė: "Skaitydamas jį, niekaip nesuvokiu, kaipgi gali jo vardas likti nežinomas. Paaiškinimas tik vienas - tas pats, kurį jis pats dažnai kartodavo: be idiotų, pasaulyje beveik nieko nėra."

Šopenhauerio kapas Frankfurte prie Maino

*Geltonieji namai - šnekamosios kalbos terminas, reiškiantis psichiatrijos ligoninę. Tokių įstaigų sienos dažnai būdavo dažomos geltonai.

Šopenhauerio mintys

- Reikia nugyventi ilgą gyvenimą ir pasenti, kad suprastum, koks jis trumpas.

- Polinkis bendrauti yra maždaug priešingai proporcingas intelekto vertei.

- Minia turi akis ir ausis, ir nedaug ką daugiau.

- <….> pasaulis blogas: laukiniai ėda, o civilizuotieji apgaudinėja vienas kitą – ir tai vadinama pasaulio tvarka. Ar valstybės su visomis savo dirbtinėmis, į išorę ir į vidų nukreiptomis mašinerijomis bei prievartos institucijomis nėra tik priemonė neribotam žmonių neteisingumui apriboti?

- Meilė gyvenimui yra mirties baimė.

- Tai, ką žmonės vadina likimu, dažniausiai yra kvailystės, padarytos jų pačių.

- Vienatvė - visų didžių žmonių likimas: nors kai kada ji slegia, bet visuomet pasirenkama kaip mažesnė iš dviejų blogybių.

- Mes dažnai plušame dėl dalykų, kurie pasirodo esą nebereikalingi, kai tik juos pagaliau pasiekiame.

- Kas atėjo į pasaulį, norėdamas jį rimtai pamokyti svarbiausių dalykų, tas galės pasakyti esąs laimingas, jei išneš sveiką kailį.

Parengė A. Milinienė