LRT.lt publikuoja straipsnių ciklą „Ištremtieji“, skirtą Gedulo ir vilties dienai paminėti. Jame pasakosime apie tremtinius, tremtyje gimusius vaikus, istorikus kalbinsime apie Lietuvos piliečių išgyvenimus Sibire, istorinį to meto kontekstą. Masinis Lietuvos piliečių trėmimas prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. ir tęsėsi iki pat 1953 m.
„1941-ųjų trėmimuose vyrus atskirdavo nuo šeimų, nes keliaudavo į lagerius. Jie formaliai laikyti liaudies priešais, kaip žmonės, kurie turi būti suimti, kalinami ir perauklėjami. O šeimos būdavo ištremiamos, pašalinamos iš terpės, kurioje gyveno“, – pasakojo istorikas M. Ėmužis.
Kaip pasakojo istorikas, praleidę jiems numatytą laiką lageriuose, vyrai galėdavo tikėtis vykti ten, kur buvo ištremtos jų šeimos. Tačiau, kol jie būdavo kalinami, šeimos susidurdavo su didžiuliais sunkumais – mamoms, likusioms vienoms su vaikais, pragyventi buvo žymiai sunkiau.
Melavo, kad išskiria tik laikinai
Apie tai, kaip tremtis išskyrė artimuosius, portalui LRT.lt pasakojo europarlamentarė Rasa Juknevičienė. Politikė pasakojo, kad jos seneliai buvo mokytojai, dirbo Panevėžio krašte, Raguvoje, tačiau 1941-ųjų birželio 14-ąją jie, kartu su dviem vaikais – tuomet devynerių metų R. Juknevičienės mama ir vos pusantrų metukų mamos broliu – buvo ištremti.
„Jie pakliuvo į tuos sąrašus (tremtinių sąrašus – LRT.lt), nes atėję sovietai kaip tik ėmėsi mokytojų, bendruomenių lyderių. Atvažiavo rytą. Mamai buvo devyneri, o mamos brolis buvo pusantrų. Susodino į sunkvežimius ir išvežė. Juos atskyrė jau Panevėžyje, vyrus susodino į atskirus vagonus, moteris su vaikais – į kitus. Melavo, sakė, kad čia tik laikinai. Kai kurios moterys vyrams atidavė vaikų drabužėlius lagamine, netikėdamos, kad atskirs“, – pasakojo R. Juknevičienė.
Nuo šeimų atskirti vyrai buvo išvežti į Rešotus, gyvenvietę Krasnojarsko krašte, o moteris su vaikais išgabeno į Altajaus kraštą. Iš ištremtos šeimos išgyveno dviese – R. Juknevičienės močiutė ir mama. Į lagerį išsiųstas senelis ten žuvo pirmąją žiemą, kaip kalbėjo R. Juknevičienė, jis buvo iškankintas bado ir sunkių darbų. Tą pirmąją žiemą susirgęs mirė ir R. Juknevičienės mamos broliukas.
„O paskui, kai rusai grįžo atgal į Lietuvą, atsidarė siena, tai tada buvo baisi betvarkė, suirutė. Mamą su babyte perkėlė arčiau geležinkelio. Pradėjo bėgti žmonės. Kai kurios moterys parašė laišką, sakė „nebūkit kvailos, bėkit“.
Atvažiavo iš Lietuvos tokia grupė, pasivadinusi Raudonojo Kryžiaus, tuos vaikus, kurie neturėjo tėvų, surinkti. Babytė primokė mamą, kad ji našlaite prisistatytų, jai buvo 13-14 metų. Ją paėmė tie lietuviai, vežė per Maskvą, parodė, beje, Leniną. Paskui apgyvendino vaikų namuose Vilniuje ir po kokio mėnesio ar kelių savaičių pasiėmė giminės iš Pasvalio krašto, ten, kur babytė buvo gimusi.
O babytė pabėgo. Taip, kad turėjo šiek tiek pinigų užsidirbę, davė kyšį tiems, kurie geležinkelyje dirbo, jie nupirko bilietą su savo pasais ir taip jos parvažiavo į Vilnių dviese su kita mokytoja, taip pat nuo Panevėžio krašto“, – portalui LRT.lt kalbėjo R. Juknevičienė. Grįžusi jos mama įsikūrė Tiltagaliuose, kur iki šiol yra jos namai.
Didelis netikėtumas R. Juknevičienės šeimoje nutiko 2019-aisiais. Internetiniame aukcione politikė su artimaisiais rado senelio pasą, kuris iš jo buvo atimtas bolševikų, kur jo kaina, prasidėjusi nuo 1 euro, buvo šoktelėjusi iki 31 euro. Artimieji suskubo įsigyti kolekcionieriams skirtame aukcione parduodamą dokumentą ir jis grįžo pas 1942-aisiais miruso R. Juknevičienės senelio artimuosius.
Už bulvės vagystę pridėdavo metų
M. Ėmužis kalbėjo, lageris yra kalėjimas ir net Sovietų Sąjungoje kalėjime sėdėti tekdavo tiek, kiek metų buvo skirta. Pokario metais, kai buvo panaikinta mirties bausmė, didžiausia skiriama bausmė galėjo siekti 25 metus. Tiesa, nebuvo „sudėtinga“, kad prie jau turimos bausmės būtų pridėta dar daugiau metų lagerio.
„Galėdavo nuteisti už kažkokius tariamus ar tikrus nusikaltimus, tarkime, pavogei bulvę ir galėjai dar papildomai gauti lagerio metų. Tais metais tikrai švaistydavosi. Skirti papildomus dešimt metų jiems nebuvo jokių problemų“, – sakė M. Ėmužis.
Suimami vyrai būdavo pagal tuomet galiojusį sovietinį baudžiamąjį kodeksą. Jiems būdavo pritaikomi įvairūs kodekso straipsniai, tačiau dažniausiai pasitaikęs buvo – tėvynės išdavimas: „Reiškia tai, kad negyvendamas toje tėvynėje, toje Rusijoje, tu ją neva išdavei.“
Tėvynės išdavikais buvo laikomi Šaulių sąjungos, politinių partijų, ypač tautininkų, nariai. Taip pat aukštesnes pareigas ėję valdininkai, ministrai ar net tuomečiai premjerai.
„Nemažai ministrų iš po tarpukario buvo išremti, prezidentas Aleksandras Stulginskis ir kiti taip pat atsidūrė tremtyje. Už tuos dalykus jie buvo atskiriamo nuo šeimos, keliaudavo į lagerį. O šeimą, kaip liaudies priešo šeimą, ištremdavo“, – pasakojo VU istorikas.
Šeimai galėdavo tapti našta
Anot istoriko, jei lageryje įkalintas vyras išgyvendavo ir negaudavo papildomų bausmės metų, atkalėjęs jam skirtą laiką, jis būdavo paleidžiamas. Tačiau grįžti į Lietuvą nebuvo leidžiama ir vyrai, kurių šeimos būdavo ištremtos, keliaudavo ten, kur buvo įsikūrę artimieji.
„Tačiau, jei žinome, kad tremtyje būdavo sudėtingos sąlygos, tai lageriuose buvo ypatingai sunku. Visų pirma, tai buvo priverstinis, labai sunkus darbas – šachtos, kanalų tiesimas ir t.t.“, – kalbėjo istorikas.
Jis pasakojo, kad darbas šachtose ar kitas itin alinantis darbas, taip išsekindavo kalinamus žmones, palauždavo jų sveikatą, kad net juos paleidus ir išsiuntus pas šeimą į tremtį, jie artimiesiems tapdavo našta – dažnai ir sunkiai sirgdavo, juos reikėdavo slaugyti, gydyti.
„Tai būdavo dar viena burna, kurią reikia maitinti, bet kuri negali padėti toje sunkoje buityje. Tai yra skaudus šeimų atskyrimo, jų likimo aspektas“, – sakė M. Ėmužis.
Tie, kurie tapo 1941 metų tremtiniais, dažniausiai būdavo atskiriami nuo šeimos, tačiau situacija kiek gerėjo vėlesniais metais. Kaip pasakojo M. Ėmužis, vėlesniais metais, pavyzdžiui, 1948-aisiais, jau pasitaikydavo, kad visą šeimą ištremdavo kartu.
„Dauguma šeimų iškeliaudavo kartu, nebent, pavyzdžiui, vyro tuo metu nebuvo namuose, jis gal buvo kur nors išvykęs ir jo neištremdavo. Tačiau dažniausiai tokiais atvejais vyrus surasdavo vėliau ir vis tiek ištremdavo“, – sakė M. Ėmužis.
Be to, pasitaikydavo ir atvejų, kai ištremdavo ir vieną žmogų, be šeimos. Kaip kalbėjo M. Ėmužis, vyko ne dideli, masiniai trėmimai, bet ir mažesni. Jų metu galėdavo būti ištremti pavieniai asmenys. Po vieną taip pat galėjo tremti ir partizanų rėmėjus, kurių nenuteisdavo kalėjimui lageryje.
„Visgi dažniausiai ištremdavo visą šeimą, nes ji buvo matoma kaip pavojingas elementas“, – portalui LRT.lt sakė VU istorikas M. Ėmužis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą