Rašytojui Janui Martelui birželio 26 d. sukanka 51 metai.
Dosjė
Janas Martelas (Yann Martel) gimė 1963 m. birželio 26 d. Salamankoje, Ispanijoje, Nikolės Peron (Nicole Perron) ir Emilio Martelo (Emile Martel) šeimoje. Jano tėvai yra kilę iš Kvebeko - daugiausiai prancūzakalbių gyventojų turinčios Kanados provincijos.
Būsimojo rašytojo tėvas E. Martelas buvo paskirtas Kanados Vyriausybės pasiuntiniu tais pačiais metais, kai gimė Janas, tad beniukas vaikystę leido įvairiose šalyse - nuo Kolumbijos iki Prancūzijos. Šeima gyveno ir Aliaskos valstijoje, ir Britanijos Kolumbijoje, ir Kosta Rikoje, ir Meksikoje... Dėl tėvų darbo specifikos Janas susipažino su daugybe skirtingų kultūrų. Suaugęs keliavo ir pats - po Iraną, Turkiją, Indiją.
Paauglystėje Janas mokėsi vidurinėje mokykloje "Trinity College", vėliau studijavo filosofiją Trento universitete (Kanada, Ontarijas).
Ilgą laiką J. Martelas nerado savo pašaukimo, todėl per dešimtmetį pakeitė daugybę profesijų. Rašyti pradėjo 27-erių metų, o sulaukęs trisdešimties išleido pirmą savo kūrinį - "Septynios istorijos". Šis apsakymų rinkinys nesukėlė didelio atgarsio.
1996 m. pateikė skaitytojams visavertį romaną "Aš". Kritikų atsiliepimai buvo nevienareikšmiški, tačiau daug žadančiu rašytoju jo niekas nevadino.
2002 m. knyga "Pi gyvenimas" buvo apdovanota Bukerio premija ("Booker Prize"). Tai viena svarbiausių angliškai kalbančių pasaulio šalių literatūrinė premija. Šis apdovanojimas J. Martelui tapo dideliu laimėjimu, nes ne kiekvienas net ir išgarsėjęs rašytojas būna taip įvertinamas.
Pasaulyje parduota daugiau nei 9 milijonai knygos kopijų.
Kai kurių kritikų manymu, J. Martelas "Pi gyvenimą" parašė įkvėptas brazilų rašytojo Mosairo Skliaro (Moacyr Jaime Scliar) kūrybos bei jo 1981 m. išleistos knygos "Maksas ir katės" ("Max e os Felinos"), kuri skaitytojų liko beveik nepastebėta. Pasirodžius "Pi gyvenimui", M. Skliaras apkaltino J. Martelą plagijavimu. "Bet kuris autorius yra veikiamas kitų rašytojų, tačiau M. Skliaro knygos aš nebuvau skaitęs. Kas perskaitys abi knygas, pamatys, kad jos visiškai skirtingos. Šiaip ar taip, po skandalo ir Skliaro knygą išspausdino dar septyniose šalyse", - taip į kaltinimus atsakė populiaraus romano autorius.
2002 m. kino studija "20th Century Fox" įsigijo teises ekranizuoti kūrinį.
Po garsiojo romano pasirodymo kūrybinis J. Martelo gyvenimas nurimo. Tik 2004 m. jis išleido vieną apsakymą. Tačiau J. Martelas buvo pakviestas įsitraukti į "Pi gyvenimo" ekranizaciją, kurią įgyvendinti ėmėsi vienas geriausių nūdienos režisierių iš Taivano kilęs Engas Li (Ang Lee). 2013 m. filmas buvo apdovanotas keturiais "Oskarais": už geriausią kinematografiją, režisūrą, filmo garso takelį, specialiuosius efektus.
2010 m. J. Martelas išleido romaną "Beatričė ir Vergilijus".
2012 m. išleido literatūros kūrinį "101 laiškas ministrui pirmininkui".
Šiuo metu gyvena Saskatūno mieste, Kanadoje. Su žmona Elis Kuiper (Alice Kuipers) augina penkerių metų sūnų. Iš Didžiosios Britanijos kilusi E. Kuiper taip pat yra rašytoja ir taip pat pasižymi klajoklės dvasia. Būdama 18 m. ji viena iškeliavo pasižvalgyti po pasaulį: nuvyko į Kuko salas, JAV, Australiją, Kambodžą, Vietnamą...
Nors J. Martelo gimtoji kalba yra prancūzų, jis rašo angliškai. "Anglų yra ta kalba, kuria galima geriausiai išreikšti gyvenimo subtilybes, bet turiu pasakyti, kad prancūzų man arčiau širdies. Dėl tos pačios priežasties anglų suteikia man pakankamą atstumą, reikalingą rašyti", - sako J. Martelas.
FILMAS. "Pi gyvenimas" pernai pelnė net 4 "Oskarus". Kaip ir knyga, filmas paremtas kontrastu tarp realybės ir fikcijos, tikėjimo ir abejonių, meilės ir baimės, vilties ir maldos. Pagrindinis herojus - indų berniukas, likęs vienas valtyje su Bengalijos tigru...
Citatos
Kas mane inspiravo parašyti "Pi gyvenimą"? Du dalykai. Indija ir šiek tiek knygos apžvalga, kurią perskaičiau prieš dešimtmetį "NY Times". Tai buvo brazilų novelė apie žydą, kuris 1933 m. atsidūrė gelbėjimosi valtyje su juodąja pantera.
"Pi gyvenimas" - knyga apie tai, kaip mes suvokiame realybę. Aš siūlau skaitytojui dvi istorijas: vieną su gyvūnu, kitą - be, ir jis pats sprendžia, kuri iš jų geresnė.
Mes visi esame skirtingi, turime skirtingus įgimtus troškimus ir bruožus. Priklausomai nuo jų skirtingai suvokiame pasaulį. Skirtingai suvokdami knygoje aprašytus įvykius, mes iš dalies tampame jos bendraautoriais.
Dėl to, kad knyga tapo tokia populiari, jaučiu tikrą ekstazę. Tačiau negaliu pakęsti, kai mane verčia jaustis žirgu lenktynėse su kitais rašytojais.
Mano dalyvavimas filme apsiribojo tuo, kad keletą kartų perskaičiau scenarijų. Pasiūliau keletą korekcijų. Tačiau buvau tvirtai nusprendęs nekišti nosies į filmavimo aikštelę ir neerzinti režisieriaus savo pastabomis. Aš pasitikėjau Engu Li, man patinka jo "Kuprotas kalnas", "Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas", "Protas ir jausmai". Svarsčiau taip: jeigu filmas bus genialus, sakysiu: "Tai mano knyga!" O jeigu prasidės pretenzijos, tai bus Engo Li filmas.
Kinas yra vizualinis menas. Čia tiki ne žodžiu, o vaizdu. Jeigu rodo, kaip niekšas virėjas valtyje vidury jūros užmuša Pi motiną... tuo neįmanoma nepatikėti. Tas tikėjimas būtų sugriovęs antrąją pasakojimo versiją.
Taip jau mes sukurti. Labiau tikime žmogaus piktavališkumu nei jo gerumu.
Pi motina miršta, ir mums labai sunku. Ji miršta abiejose istorijos variantuose, bet aš vis tiek norėjau, kad skaitytojai pasirinktų pirmąjį.
Po filmo pasirodymo į mano pašto dėžutę atėjo daugybė nuostabių ir keistų prisipažinimų. Vienas skaitytojas, sergantis vėžiu, įsivaizdavo ligą kaip Ričardą Parkerį. Merginai, kurią pagrobė ir išžagino taksistas, jis irgi buvo Ričardas Parkeris... Stulbina tai, kaip noriai visiškai išgalvotą istoriją žmonės pritaiko savo gyvenimui.
Laivo nuskendimas man simbolizuoja dalykus, kurie mums nutinka gyvenime ir kurių negalime paaiškinti.
Magiškasis realizmas reiškia, kad skaitytojas yra veikiamas knygos išmonės. Mano uždavinys - kad skaitytojas patikėtų, jog berniukas plaukė vienoje valtyje su tigru. "Pi gyvenimas" yra religinė alegorija su nuotykių istorijos kauke. Filosofinis turinys, atskleidžiamas per veiksmą. Man patinka misticizmas, bet ne šarlatanizmas. Mistika yra gili, nonsensas - paviršutiniškas. Todėl mano romanas netelpa į mistikos rėmus, čia vyksta dialogas tarp skirtingų religijų: induizmo, krikščionybės, islamo.
Aš pasirinkau vardą Pi, nes tai iracionalu. Pi yra iracionalusis skaičius, naudojamas matematikoje ir fizikoje. Man religija yra kai kas panašaus. Iracionaliu būdu mes bandome suprasti visatą.
Naujasis amžius pavojingas tuo, kad, užuot stengęsi pamiršti savo ego, žmonės jį išpučia. Tai tokia "kavinės" religija: ateik ir pasirink, ką nori.
Aš augau nereligingoje aplinkoje. Kai pradėjau dirbti su romanu, kaip tik tuo metu domėjausi tikėjimo fenomenu. Buvau tikras, kad parašysiu gerą knygą, kurios niekas neskaitys.
Aš tikintis plačiąja prasme, bet turiu abejonių dėl to, kas išlaiko tikėjimą gyvą. Einu į katalikų bažnyčią kiekvieną sekmadienį, bet man patinka lankytis ir mečetėse. Musulmonai labai gražiai meldžiasi.
Premija yra loterija. Viskas priklauso nuo vertinimo komisijos. Pavyzdžiui, nuo to, ką jos nariai valgė pusryčiams finalinio posėdžio dieną.
Būtent dabar, 21 a. pradžioje, rašytojai tapo visiškais individualistais. Menininkas niekam neatsiskaitinėja: nei Kofiui Ananui, nei Kanados ministrui pirmininkui. Kai aš rašau, Kanados vėliava priešais mane neplevėsuoja ir himnas neskamba.
Aš jau baigiu rašyti naują knygą.
"Tiesa retai mums suteikia ramybės"
Filmo "Pi gyvenimas" režisierius Engas Li (Ang Lee)
Aš perskaičiau Jano Martelo romaną iškart, kai tik jis pasirodė. Ir man iškart kilo mintis, kad toks daugiasluoksnis kūrinys tiesiog prašosi ekranizavimo. Kai perskaičiau romaną dar kartą, supratau, kad tai beveik neįmanoma, tiksliau - labai sudėtinga. Po kurio laiko kompanijos "Fox 2000 Pictures" prezidentė man pasakė, kad "nėra nieko neįmanomo", ir ši mintis tapo filmo kūrimo devizu.
Jeigu atitrūksime nuo minties, kad žiūrime filmą, ir susimąstysime apie savo gyvenimą, suprasime, kad kiekvienas iš mūsų kovojame už išlikimą. Ieškome, kuo prasimaitinti, stengiamės išvengti žmonių su grobuoniškais ketinimais. Tačiau didžiausi savo priešininkai esame mes patys, su savo baimėmis, abejonėmis, iliuzijomis.
Tai ne vaikiška pasaka apie Mauglį, kurioje žmogus draugauja su laukiniais žvėrimis. Plėšrūnas visada liks plėšrus, jis gi laukinės gamtos atstovas. Jis negali dalytis su žmogumi savo erdvės. Juo labiau būdamas alkanas.
Taip, kiekviename iš mūsų snaudžia žvėris - neprijaukintas, spontaniškas, kartais žiaurus. Bet netgi žvėris gali būti gailestingas. Tai svarbu. Mes žinome daugybę pavyzdžių.
Tiesa retai mums suteikia ramybės, idėjos - štai kas ledžia išsilaikyti paviršiuje. Pasaulis remiasi daugybe idėjų, kai kurios jų gerai žinomos, pavyzdžiui, religija arba tikėjimas, kad grožis išgelbės pasaulį, tikėjimas dvasiniu žmogaus pagrindu, jo gerumu ir gailestingumu. Mes piešiame paveikslus, kuriame muziką, filmus, nes be to seniai būtume išėję iš proto, nusivylę. Bengalijos tigras - filmo dominantė - gali egzistuoti ir kaip tigras, ir kaip paties herojaus žvėriškasis įsikūnijimas. Mes visi gauname tai, kuo tikime.
Pi įveikė rūstų išbandymą, tekusį jo daliai. Iš spąstų, kuriuos jam atsiuntė likimas, jis išėjo kaip nugalėtojas. Ir tai ne iliuzija.
Parengė Aras MASIULIS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą