„Naktimis tikrai nesapnuoju aukų palaikų ar sudarkytų kūnų avarijose. Manau, kad nervai dar nėra pašliję“, - „TV publikai“ pasakoja J. Matonis.
- Kaip prasidėjo jūsų kelias į žurnalistiką?
- Baigęs žurnalistikos studijas, pradėjau dirbti Lietuvos televizijos jaunimo redakcijoje. Vėliau vedžiau muzikinę informacinę laidą jaunimui „Labirintas”. Teko trumpai pasidarbuoti laidoje „Nakviša”. Kai pradėjau dirbti LNK, su politikos apžvalgininku Algimantu Žuku rengėme laidą „Monitorius“. Visada siekiau dirbti „Žiniose”, nes esu tikras, kad tai yra tikroji žurnalistika.
- Esate anksčiau minėjęs, kad kriminalinių naujienų reporteriu tapote atsitiktinai. Kaip tai nutiko?
- Tuo metu, kai pasiūlė darbą Žinių tarnyboje, turėjau kitą projektą. Šalia jo parengiau kriminalinę apžvalgą, kuri ėjo kartą per savaitę. Tuomet pabandžiau ir dirbu iki šiol. Net darbo metus nustojau skaičiuoti.
- Kas jus taip užkabino, kad tiek laiko dirbate ir net metų nebeskaičiuojate?
- Man patinka mano darbas ir mano profesija. Tik įstojęs į žurnalistikos studijas, džiaugiausi šia sritimi. Vėliau, pradėjus dirbti televizijoje, dar labiau patiko. O kai įsidarbinau Žinių tarnyboje, be galo buvau patenkintas. Dabar tiesiog dirbu ir mėgaujuosi. Kalbant apie kriminalinę sritį, patinka domėtis nusikaltimais, stebėti, kaip jie yra išpainiojami, arba sekti įvykius nuo nusikaltimo iki pat bausmės.
- Dirbate daugybę metų, ar jums nepabosta? Galbūt norėtumėte išbandyti kitą sritį?
- Tai yra dažniausiai man užduodamas klausimas. (Šypsosi.) Mane stebina, kodėl to neklausia žmonių, kurie dirba kino ar literatūros kritikais, rašo knygų recenzijas. Taip pat neklausia ir sporto žurnalistų. Jie nesulaukia klausimų, ar jiems nenusibosta tiek laiko žiūrėti varžybas ir vis stebėti rezultatus. Manau, mano darbas kur kas dinamiškesnis ir įdomesnis nei daugelio kitų žmonių. Kai žmogus jaučia pasitenkinimą, tai gali save visiškai realizuoti darbe, jam ir darbas nenusibosta.
- Kokie nusikaltimai buvo anksčiau ir kokie dabar?
- Darbo pradžioje Lietuvoje buvo daug rezonansinių įvykių - sprogdinimų, susišaudymų, gaujų karų, pagrobimų, užsakomųjų žmogžudysčių. Tuo metu buvo labai daug darbo. Mes dirbome trise tiek dieną, tiek naktį. Buvo labai neramus laikotarpis, tačiau įdomus metas darbo prasme. O šiais laikais situacija gerokai nurimusi ir seniai nebėra tokių nusikaltimų. Šiuo metu mafiozai užsiima ne tokia brutalia veikla. Jie daugiau nusikalsta atlikdami finansų machinacijas. Nebėra grobiami bankininkai, už kuriuos vėliau prašomos išpirkos. Tačiau keičiantis nusikaltimams, reikia ieškoti ir naujų raiškos formų, kad būtų galima vaizdžiai ir įdomiai pateikti informaciją. Dabar neužtenka parodyti vien liepsnojančią mašiną, reikia kapstyti giliau. O tai neleidžia užmigti.
- Dažnai žmonės, ypač vyresni, mėgsta paburnoti, kad šiais laikais nusikaltimai yra itin žiaurūs. Kaip jūs vertinate tai?
- Visais laikais buvo tų žiaurių nusikaltimų. Anksčiau siautėjo „tulpinių“, „gaidjurginių“, „daktarų“ ir visokios kitokios gaujos, kurios viską degino ir žiauriai žudė žmones. Savo aukoms jie tikrai nebuvo švelnūs. Dabar vykstančios žmogžudystės, tokios, kaip Šiauliuose pasitaikęs kraupus gimnazisčių susidorojimas su savo bendramoksle ar norvego Anderso Beringo Breiviko (Anders Behring Breivik) šaudynės, yra vienetiniai atvejai. Negalima apibendrinti, kad visa visuomenė yra tokia žiauri.
- Ar darbas jums padėjo surasti įtakingų pažįstamų ar draugų teisinėje sferoje?
- Per mano darbo metus labai daug pasikeitė ministrų, generalinių prokurorų, komisarų ir kitų pareigūnų. Ir kai tik atsiranda bent kiek draugiškesni santykiai, tai tie pareigūnai jau išeina į pensiją ar iš tos sistemos, todėl ryšiai nutrūksta. Pareigūnai keičiasi, o žurnalistai toliau dirba savo darbą, tad didelių draugysčių negali būti.
- Ar mokate lengvai atsiriboti nuo tų „juodžiausių“ žinių?
- Specialiai savęs netreniruoju. Darbe patirti įvykiai manęs nevargina ir nejaudina man esant namie. Naktimis tikrai nesapnuoju aukų palaikų ar sudarkytų kūnų avarijose. Manau, kad nervai dar nėra pašliję.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą