Kas jis - nusikaltėlis garbėtroška, kuris išviešindamas valstybines paslaptis sukėlė pavojų tūkstančiams gyvybių, ar didvyris, kovojantis už laisvę ir teisybę pasaulyje? "Žmonės nesupranta; jie mano, kad mes godžiai vaikėmės turtų arba, pasinėrę į savo niūrias fantazijas, svajojome viešpatauti pasaulyje. [CITATA] Ne. Mes stengėmės suprasti, kaip funkcionuoja pasaulis, kad atliktume savo pareigą, kurią tikriausiai turime kiekvienas", - knygoje "Neoficiali autobiografija" pasakoja pats Julianas Assange'as.
Kilnus melagis
Fragmentai iš knygos "Neoficiali autobiografija" skyriaus "Mano pirmasis kompiuteris".
Kiekvienas "hakeris" turėjo pseudonimą, ir aš pasivadinau Mendaxu pagal Horacijaus "splendide mendax" - "kilnus melagis" arba "puikus apgavikas". Man patiko mintis, kad aš, vaikis iš Melburno, slapstydamasis už netikro vardo, slėpdamas savo įprastą gyvenimą, galėjau bemaž tinkamai atskleisti savo individualumą.
SUIMTI. Dokumentas, kurį laiko policijos pareigūnas, nurodo, kad Assange'as turi būti suimtas bet kokiomis aplinkybėmis, kai tik išeis iš Ekvadoro ambasados centriniame Londone.
Tuomet darbas su kompiuteriu užimdavo didžiąją mano laiko dalį. Man prasidėjo "hakerių" liga: miego trūkumas, beribio smalsumo, atkaklumo ir tikslumo manija. Vėliau, kai jau tapau žinomas, žmonės dažnai su malonumu vardydavo mano ligas: neva Aspergerio sindromas (autistinis sutrikimas, pasireiškiantis bendravimo sunkumais. - Red. past.) ir visi autizmo požymiai akivaizdūs.
Niekam nenoriu sugadinti malonumo, bet leiskite pasakyti: aš, kaip visi programišiai ir, beje, daugelis vyrų esu šiek tiek autistiškas. Bet paauglystės ir jaunystės metais sunkiai galėdavau sukoncentruoti dėmesį į bet ką, ko nesuvokiau kaip didžiulio proveržio. Namų darbai virsdavo kova su likimu, o banalus pokalbis - sunkiu darbu. Bet, rodės, reikia tik spustelti tinkamą mygtuką, ir tučtuojau sumažės triukšmas, kažkur pradings vietiniai orai, o aš liksiu tarptautiniu dažniu.
OPINIJA. Vieni jį laiko pamišusiu garbėtroška, kiti - kovotoju už teisybę.
Mes buvome apsėsti noro perprasti tuos pirmuosius tinklus - tą interneto pirmtaką iki Pasaulinio tinklo epochos. Žinoma, tai buvo priklausomybė - galimybė projektuoti savo protą į pasaulį, kuriame kiekvienas žingsnis gali būti žengtas neprašant leidimo.
Teritorijos užgrobimas
Buvo toks amerikietiškas kompiuterinis tinklas "Arpanet", naudojęs duomenų paketų maršrutizaciją, prie kurio australai galėjo prisijungti tik jeigu dirbo arba mokėsi universitete. Iš pradžių reikėjo įsilaužti į universitetinę sistemą, paskui atsargiai išlįsti iš jos. O atsidūrus viduje buvo galima įsilaužti kur tik nori visame pasaulyje; aš tuo metu dažniausiai darydavau tai su JAV oro pajėgų 8-osios armijos būstinės kompiuteriais Pentagone.
Mes nerdavome į sistemą, perimdavome valdymą ir iš savo suversto miegamojo projektuodavome sąmonę ten, kur norėdavome. Per tą laiką mokėmės suprasti Pentagono sistemą geriau nei žmonės iš Vašingtono. Tarsi būtume teleportavęsi į Pentagono vidų, vaikštinėtume ten ir imtume valdžią; kaip filme. Pribloškiama - štai tinkamiausias žodis. Bet mes greitai atsisakėme tokių fantazijų, kai pamatėme, kad atsiranda dar vienas naujas ateities elementas, su kuriuo žaidžiame. Virtuali realybė, anksčiau buvusi mokslinės fantastikos sritimi, o dabar dalimi mūsų kasdienio gyvenimo, daugeliui iš mūsų gimė tose magistralėse, kuriomis vieni klajodavome naktimis.
Tai buvo teritorijos užgrobimas. Tai buvo intelekto proveržis. Tam reikėjo noro prisijungti prie mąstymo tų žmonių, kurie tiesė kelius. Reikėjo suprasti jų mąstymo struktūrą ir jų darbo prasmę. Visas procesas pasirodė esąs puikus pasiruošimas mano būsimai sąveikai su valdžia: aš mačiau, kaip ji dirba ir ko griebiasi, kad apsaugotų savo interesus. Keistas dalykas: tokioje situacijoje tu nesijauti kažką apiplėšinėjantis, dalyvaujantis nusikaltimuose ar užsiimantis griaunamąja veikla. Veikiau meti iššūkį sau. Žmonės to nesupranta; jie galvoja, kad mes visi godžiai vaikėmės turtų arba, pasinėrę į savo niūrias fantazijas, svajojome viešpatauti pasaulyje. Ne. Mes stengėmės suprasti savo pačių proto mastą ir potencialą, suprasti, kaip funkcionuoja pasaulis, kad atliktume savo pareigą, kurią tikriausiai turime kiekvienas. Mes tik norėjome gyventi šiame pasaulyje pilnakraujį gyvenimą ir padaryti jį kiek įmanoma geresnį.
Iššūkis generolams
Sistemos viduje susidurdavome su savo priešininkais. Tai tas pats, kas tamsią naktį susitikti nepažįstamuosius. Manau, tada pasaulyje gal tik penkiasdešimt žmonių - jie buvo priešai ar bičiuliai? - priklausė elitinei pionierių grupei, dirbusiai aukščiausiu lygiu.
Tipiškas naktinis pokalbis: australų programišius susitinka su italų programišiumi prancūzų atominio komplekso kompiuterinės sistemos viduje. Kai esi jaunas, nuo tokių dalykų tiesiog rauna stogą. Dieną tu eini gatve į prekybos centrą, susitinki pažįstamų, šiaip praeivių, kuriems atrodai priplaukęs paauglys, nors pats žinai, kad šią naktį praleidai NASA šerdyje. Jautiesi metęs iššūkį generolams, įtakingiems lyderiams, tad ilgainiui kai kurie iš mūsų pasijuto taip, tarsi būtų susipažinę su pagrindinėmis politinėmis jėgomis mūsų šalyse.
Čia nebuvo piktų kėslų, kriminalo, mums viskas rodėsi natūralu, juk mes save laikėme kovotojais už žmogaus laisvę. Pagaliau mes net nepretendavome į kokias nors sumas. Vienintelis atlygis buvo įgytos žinios. Tinklas buvo mūsų rankose. Žiūrėjome į Pentagoną arba "Citibank" ir kalbėjome: "Mes juos nulaužėme. Mes įėjome ir perpratome jų sistemą. Dabar dalis jos - mūsų. Mes grąžinome ją bendram naudojimui."
Nė vienas iš mūsų per tuos naktinius landžiojimus niekam niekada nepadarėme skriaudos, bet mes nebuvome tokie naivūs ir nemanėme, kad valdžia sutiks su mūsų nuomone.
Australijos valdžia jau 1988 metais bandė organizuoti keletą parodomųjų procesų, kad pagrįstų priimtą naują įstatymą dėl kompiuterinių nusikaltimų; buvo aišku, kad reikia elgtis atsargiau. Aš savo diskelius dažniausiai slėpdavau bičių avilyje, nes buvau tikras, kad vaikinai iš Kriminalinių nusikaltimų tyrimų agentūros nerizikuos ten kišti rankų.
Tarp mano draugų buvo visai pamišusių programišių: Phoenixas, Traxas ir Prime Suspectas. Du pastarieji kartu su manimi dalyvavo grupėje, kurią pavadinome "Tarptautiniai diversantai". Vykdydavome naktinius reidus į Kanados telekomunikacijų kompanijos "Nortel", NASA, Pentagono tinklus...
Kartą gavau slaptažodžius, prileidžiančius prie Tarptautinių ryšių komisijos sistemos, paskambinęs į jų skyrių Perte ir apsimetęs kolega. Pokalbio metu paleidau specialiai parengtą garso įrašą su padirbtu biuro triukšmu: spausdintuvų burzgimo, klaviatūrų barškėjimo, balsų dudenimo. Slaptažodį man davė akimirksniu. Skamba komiškai, bet taip ir buvo. Kai naujasis įstatymas įsigaliojo, mes nebesijautėme alpinistais tyrinėtojais. Tapome nusikaltėliais, kuriems grėsė dešimt metų kalėjimo. Kai kurie mano draugai įkliuvo, ir aš žinojau, kad man policijos šturmas - tik laiko klausimas.
Taip išėjo, kad juos įleido mano vienuolikmetis brolis. Laimingo atsitiktinumo dėka manęs nebuvo namie. Šiaip ar taip, policija neturėjo jokių įrodymų, ir jų operacija atrodė kaip dirvos zondavimas. Tuo metu sklandė daug gandų apie programišius, apvogusius "Citibank". Visiškas melas. Mums rūpėjo, kur pavogti elektros savo kompiuteriams, taip pat kaip nemokamai skambinti telefonu ir siųsti laiškus, bet pinigai - tikrai ne. Mes visai nesiekėme komercinės naudos, atvirkščiai, stengėmės savo kelyje nieko nesugriauti. Jeigu įeidami nulauždavome sistemą, tai išeidami ją atkurdavome, tik pasilikdavome atsarginį įėjimą ateičiai.
Keleto iš mūsų telefonų ėmė klausytis kiaurą parą. Visa tai atrodė keista ir klaiku, ir ši klaikuma susigėrė į vaikinų charakterius. Tiesą sakant, kai kurie jau ir be to buvo gana keisti, kilę iš nedarnių šeimų, kur ir taip būta žalingų įpročių ir melo. Visa tai nebuvo svetima ir man, tik buvau mažiau apsėstas nei kiti. O, pavyzdžiui, mano draugas Traxas visada buvo ekscentriškas ir sirgo kažkokiu nerimo sutrikimu. Jis nekentė išvykų, retai išeidavo į miestą ir kartą išsitarė, kad lankosi pas psichiatrą. Bet aš dažnai patirdavau, kad patys įdomiausi žmonės šiek tiek keisti; Taxas priklausė abiem kategorijoms.
Maištas prieš valdžią
"Hakerystė" mums buvo būdas bendrauti su kitais vaikinais, kurie nesijautė normų įkaitais. Mes norėjome rasti savo kelią ir kėlėme abejones dėl valdžios veiksmų. Kalbant apie mane - aš jau atėjau į pasaulį su tuo instinktu. Mano karta gimė neribotos laisvės laikais, bet gal būtent todėl kritiškiau į ją ir žiūrėjome, nesižavėjome visu tuo nesuprantamu vapėjimu apie laisvę. Nesižavėjo ja ir mano tėvai, kurie visada laikė hipius siaubingai apolitiškais. Mes nesiruošėme protestuoti prieš valdžios piktnaudžiavimą, mes norėjome ją nuversti.
Jeigu ir darėme kenkėjišką darbą, tai ši diversija buvo iš vidaus. Mūsų mąstymo būdas buvo toks pat, kaip vaikinų, kurie valdė kompiuterių tinklus. Mes mokėjome kalbą ir nulauždavome jų kodus. Maždaug 1988 metais įtikėjome savo veiklos sėkme: atsirado daugybė kompiuterių, atsirado nauja dinamika masinėje kultūroje - tai gimdė atmosferą, kuri vienijo tokius žmones kaip aš, manančius, kad karinės pramonės kompleksas, mėtantis ant žmonių bombas ir vykdantis milžiniškus pirkimus, turi būti nuverstas. Mes greitai paaugome ir buvome pasirengę nemalonumams. Agentūra jau ėmė mus sekti.
Iš savo draugų labiausiai politizuotas turbūt buvau aš. Buvau tikras - visada ir iki šiol, - kad represyvių jėgų galia paaiškinama tuo, kad jos sugeba nuslėpti, kokią turi valdžią. Iš savo darbo su įvairiomis sistemomis patirties aš greitai suvokiau, kad atakuoti jas verta būtent šiose "slaptose zonose". Tą ir pradėjo programišiai. Kilus isterijai dėl mūsų pramogų ir pasirodžius naujiems įstatymams tapo aišku, kad užkabinome kai ką fundamentalaus paslapčių mechanizmuose. Vyriausybės buvo išsigandusios. Vadinasi, mūsų jos bijojo kur kas labiau nei gatvių demonstrantų, statančių barikadas ir mėtančių Molotovo kokteilius. Internetas mums suteikė griaunamosios veiklos modelį, kuris leido paviešinti pašvinkusios valdžios planus naudojantis vien moksliniais metodais. Todėl mes galėjome sakyti: "Jūs daugiau mūsų nevaldysite, daugiau mums neprimetinėsite, ką turėtume apie jus galvoti."
Vieno Australijos laikraščio antraštė 1990 metais skelbė: "Dalintis disku taip pat pavojinga, kaip ir dalintis adata". Išeitų, kad informacijos platinimas tolygus AIDS platinimui; ir vėliau mes nuolat susidurdavome su tokio lygio kritika. Mes buvome plėšikai kaip Nedas Kelly (airių ir australų pasipriešinimo Britanijos valdžiai simbolis, dėl bankų plėšimo ir trijų policininkų nužudymo 1880 m. pakartas senajame Melburno kalėjime. - Red. past.) ir Robinas Hoodas, net blogiau - mes buvome mongolų orda. O iš tiesų mes likome jauni žmonės, dar nepasiekę dvidešimties, bet bandantys suprasti, kodėl pasaulis gyvena pagal tokį laikrodį, ir klausiantys, kas gi derina šį laikrodžio mechanizmą.
Galingi tampa kerštingi
Mes laikėme ranką ant naujųjų technologijų pulso, ir kai atsirado galimybė, panorome pasinaudoti savo žiniomis kovoje už teisybę ir orumą. Tačiau daugelis žmonių to nenorėjo, o daugelis valdžios atstovų mūsų nekentė. Tai svarbi mano gyvenimo istorijos dalis: užrakinkite jį, priverskite jį tylėti.
Tik dabar, praėjus dvidešimčiai metų, aš suprantu, kiek daug eikvojau nervinės energijos. Maniau, jog aukštas kraujo spaudimas - įprastas dalykas jaunam žmogui, juk nuo tada, kai man sukako dešimt, man nebuvo lemti ilgi ramybės periodai. Mūsų atakų mastai varė man drebulį. Mes buvome vaikai, išdrįsę užmegzti kontaktą su tokiomis grėsmingomis ir galingomis jėgomis, kad kiekvienam iš mūsų ateidavo į galvą mintis: mus ne tik medžios, mus apjuodins visam gyvenimui.
Galijotai užpildė mūsų pasaulį, o mes buvome pažeidžiami. Laikas ir mano patirtis mane išmokė: galingi žmonės, kai juos įvarai į kampą, tampa labai kerštingi ir nesibodi pilti ant tavęs pamazgų. Tu mokaisi laikyti poziciją, taisyti klaidas, kur įmanoma, nenukabinti nosies ir niekada nepamiršti, kad žmones, pasisakiusius prieš didžiuosius melagius, visada vaizduodavo piktadariais.
Šiaip ar taip, šie purvini difamacijos bandymai pasirodydavo kone komiški, tačiau jaunystėje, kai dar nesi visai pasiruošęs antrankiams, man buvo sunku išsaugoti dvasios tvirtybę.
Po kratos mano mamos namuose pajutau, kad tamsiosios jėgos vis arčiau. Ištryniau visus įrašus diske, sunaikinau disketes, sudeginau spausdinius ir su savo mergina pabėgau iš priemiesčio į miestą, ten radome kažkokią skylę tuščiame name. Bėglio gyvenimas ėmė suktis kita, sudėtingesne spirale, ir tikriausiai tai niekada nesibaigs...
J. Assange citatos iš įvairių interviu
- Kai keturiolikmetis turi valdžią ne tik savo šuniui, bet ir dar kam nors, - tai stiprus jausmas. Visi nori valdžios. Tapti stipresniam už realybę, įveikti ją, patikrinti, kiek ji tau paklūsta, - tai ir yra gundymas valdžia.
- Aš sužinojau, kaip veikia teismų sistema: ji neveikia. Supratau, kaip organizuotos valstybinės institucijos ir kuo vadovaujasi juos apgulusi biurokratija: mintimis apie karjerą ir savisaugos instinktu.
- Nepaisant kultūrinių skirtumų, egzistuoja natūralus, intuityvus teisingumo supratimas. Nušauti vaiką - neteisinga. Jeigu vyriausybė svarsto, ar verta pražudyti tūkstantį žmonių, kad išgelbėtų naciją, mes turime teisę tai žinoti. Ir tai, ką ji galiausiai pasirinks. Tiesiog nereikia mūsų mulkinti.
- Nė vieno konkretaus atvejo, kai mūsų informacija padarė žalos, Pentagonas taip ir nenurodė. Nors šioje įstaigoje sukurta speciali kovos su mumis struktūra: 120 žmonių pluša 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę.
- Taip, ir internete žmogus dažnai negali rasti patikimos informacijos, o internetas naudojamas ne tik informacijos, bet ir propagandos tikslais , tačiau palyginti su televizijos era, internetas - didžiulis progresas. Bent jau todėl, kad didžioji dalis mus pasiekiančios informacijos iš interneto - tai tekstas. Tekstu, kitaip nei paveiksliukais, mes nepasitikime. Taip jau susiklostė evoliuciškai: žodžiai - tai istorija, kurią mums pasakoja pokalbininkas. Mes intuityviai linkstame nepasitikėti ir patikrinti ją. O štai netikėti savo akimis evoliucija mūsų neišmokė, todėl vaizdai tiesiogiai atakuoja mūsų pasąmonę bei vaizduotę.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą