- Ruošiatės birželio 11 d. Šv.Kotrynos bažnyčioje vyksiančiam soliniam koncertui. Prieš tai kurį laiką koncertavote su savo vyru Vidu Bareikiu, ar be jo bus sunkiau, ar lengviau?
- Nebus lengviau, bet atėjo tam laikas. Su Vidu apvažiavome labai daug miestelių, sugrojome daug koncertų, galiausiai nusprendėme, kad laikas šiek tiek atsiskirti. Vienas iš kito gavome labai daug. Aš iš jo - žaismingumą scenoje, atvirumą. Nebebijau. Anksčiau nerimaudavau dėl savo sprendimų, kuriuos kūrinius dainuoti, kaip jie turėtų skambėti. Kartais net pagalvodavau, ar man išvis to reikia, ar reikia lipti į sceną, gal geriau kojines namuose megzti. Dabar tokių dvejonių nebėra. Gal kai kuriems gali atrodyti, kad toks stiprus mūsų su Vidu duetas turėtų tęstis ir tęstis, bet aš nenoriu, kad jis išsikvėptų, norėjome jį užbaigti tokia aukšta gaida. Kadangi Vidas mane paliko, susirinkau naują komandą - gražius, jaunus, kūrybingus vaikinus. Labai laukiu koncerto su jais.
- Ar kūrybinėje plotmėje Vidas atsiskleidė jums kokiomis nors kitomis spalvomis?
- Mes su juo visada dirbome kūrybos plotmėje, tad nieko naujo negalėčiau pasakyti. Nemažai jo priimtų sprendimų yra mano inspiruoti, o mano kelios dainos yra jo sukurtos. Mes sukamės tuose pačiuose namuose, tai jaučiasi ir kūryboje.
- Nesunku ir namuose, ir darbe būti kartu?
- Jei tampa sunku, atsiranda koks nors spektaklis, ir Vidas dingsta kokiam mėnesiui su aktoriais. Tada viskas greitai stoja į savo vietas. Sunkiau, kai visą laiką trinamės kartu. Tokiais atvejais pasidalijame vaidmenimis - lyderio ir to, kuris klausys. Be to, viską į savo vietas sustato ir sūnus. Jis turi labai tikslų grafiką, pagal kurį mes gyvename.
- Esate ir dainininkė, ir aktore, ir mama, ir žmona. Kaip sudėliojate savo gyvenimo prioritetus?
- Kuo visko daugiau, tuo man tik geriau. Kitados tarp mūsų su Vidu kilo tokia aštri diskusija - kai dar nebuvau bandžiusi aktorystės, pasakiau jam, kad labai noriu vaidinti. Jis atsakė: "Tai tu pasirink - ar tu dainininkė, ar tu aktorė". O aš to padaryti negaliu. Mano vidus plėšosi per pusę. Apskritai manau, kad šiais laikais visos meno formos yra labai glaudžiai susijusios, - jei tu verdi tik vienoje, imi į ją šiek tiek fanatiškai žiūrėti. Manau, kad aktoriui vienas iš svarbiausių dalykų turėti kokią nors savo sferą. Tai gali būti bet kas - nuo medžio drožimo iki muzikos.
- Ar pabandžius aktorystės duonos pasiteisino turėtos vizijos apie šią profesiją?
- Niekas nepasiteisino, bet man labai patiko. Nebuvo nė vieno sunkaus momento. Nors dirbome nuo ryto iki vakaro, sugebėjau net pasveikti nuo savo bronchito. Nurovė stogą ir buvo labai gerai. Dar atradau tokį šitos profesijos išskirtinumą, kad tuo metu, kai dirbi, būni egoistiškai vienas. Kita vertus, kai turi šeimą ir dar esi moteris, turinti tam tikrų užprogramuotų dalykų, jauti pareigą padaryti tą ir aną, ir dar to nepamiršti, retas atvejis, kai turi laiko būti su savimi.
- Tai ar pavyksta atrasti laiko sau, vienatvę, būtiną kūrybai, kai ir vyras, ir vaikas reikalauja dėmesio?
- Vyras to dėmesio nelabai ir reikalauja, mes panašiai žiūrime į kūrybą. Kai reikia laiko, pavyzdžiui, kurti naują albumą, pasakau Vidui, kad kasdien po pusdienį dirbsiu. Susidėliojame grafiką ir viskas puikiausiai veikia. Jei būčiau viena, nežinau, kaip susitvarkyčiau. Mama yra toks žmogus - jei vaikas šalia, negali koncentruotis į ką nors kitą nepriklausomai nuo vaiko amžiaus. Turi išmokti laiku jį paleisti, kad paskui nebūtų taip, kad pradedi aiškinti, ką ir kaip jam daryti, o jis tau atsako: „Mama, juk man jau 20“.
- Ar jums galioja tas posakis, kad didžiausi šedevrai gimsta iš skausmo?
- Man pati kūryba atneša skausmą ir dideles kančias. Kai reikia parašyti dainos žodžius, susiduriu su dilema - ar parašyti taip, kad kiekvienam jonui būtų aišku, ar taip, kad pasakytum esminius dalykus. Antras variantas man labiau patinka. Kitas dalykas, mano ankstyvoji kūryba buvo pilna visokių metaforų, aš ir pati dabar nebelabai žinau, ką kai kurie dalykai reiškia. Dabar pastebiu, kad iš vidaus ateina toks paprastumas, santykis su žmogumi. Norisi sukurti tokį kūrinį, kurio pasiklausęs žmogus pajustų palengvėjimą.
- O santykis su publika irgi pasikeitė?
- Ne. Atėjau į sceną, nes norėjau kalbėtis su publika. Paauglystėje buvau labai užsisklendusi. Man nepavykdavo susišnekėti su žmonėmis, nes daug negalvodama sakydavau viską, kas ant liežuvio, prišnekėdavau nesąmonių, paskui labai grauždavausi. Man reikėjo surasti kitą būdą, kaip kalbėtis. Daina yra puiki išeitis, nes į ją sudedi jau gerai apgalvotus žodžius, koncentruotą mintį.
- Išbandėte jėgas aktorystėje, vaidinote savo vyro spektaklyje „Nematomi monstrai“, pagrindinį vaidmenį atlikote siaubo filme „Rūsys“. Kaip ten patekote?
- Išbandžiusi teatrą supratau, kad man dar kažko trūksta, kad iki galo suprasčiau vaidybos meną. Visada norėjau išbandyti save kine. Pradėjau apie tai šnekėti. Po kelių mėnesių atėjo pirmi pasiūlymai. Vienas buvo vaidinti tokiame jau labai populiariame filme, bet nesinorėjo nuo jo pradėti. Į siaubo filmą patekau netikėtai. Mane pakvietė į atranką, ten sužinojau, kad šį filmą režisuoja Ričardas Matačius, su kuriuo kūrėme kelis vaizdo klipus. Mane prigąsdino, kad vaidmuo bus labai sunkus, o man tik pasakyk, kad bus sunku, iškart susidomėsiu ir dar sunkiau paprašysiu. Apskritai džiaugiuosi, kad šiandien lietuviškas kinas išvešėjo, nors kartais užkliūva tokie lyg ir iki galo nesužiūrėti dalykai. Gerai, kad mums buvo leista tekstą keisti pagal save, todėl jis tapo labiau artimas einantis iš vidaus.
- O neigiamų emocijų nepaliko?
- Ne. Kažkodėl kiti įsivaizduoja, kad vaidinti siaubo filme yra taip pat baisu kaip ir jį žiūrėti, bet taip nėra. Vaidinti siaubo filme greičiau yra juokinga negu baisu, nes matai, kaip viskas padaryta, matai, kad dėl tam tikrų siaubų yra kaltas vienas žmogus. Kur kas sunkiau pagauti reikiamą psichologinę būseną ir ją išlaikyti. Esu dėkinga kūrybinei komandai už išankstinį pasiruošimą - eidama vaidinti pirmą sceną beveik neturėjau klausimų dėl savo personažo. Dabar filmavimas baigtas, galvosime apie muziką. Mielai prisidėsiu prie jos kūrimo.
- O Vidas dažnai ką nors pataria ar kritikuoja dėl aktorystės?
- Jis man negali pasakyti pastabos ne kaip vyras. Todėl kai repetuojame kokį nors jo darbą, aš išjungiu Jurgą, tampu niekuo - moterimi be savybių, klausau jo nurodymų. Kitiems tai padaryti būna sunku, reikia perlipti per save, o man tik duok. Labai mėgstu būti nepriklausomai nuo savo kompleksų, su kuriais gyvenu kasdien, mielai juos palieku prie teatro durų. Man tai labai smagus žaidimas, o dar kai jį žaidi su savo žmogumi - išvis malonumas.
- Kaip sūnus žvelgia į jūsų kūrybinę veiklą? Ar pats rodo potraukį menams, muzikai?
- O taip, jis yra labai muzikalus, dabar visi namai skamba nuo „Žvaigždžių karų“ muzikos. (Šypsosi.) Jis lanko breiką, karatė ir bando savo jėgas spektakliuose. Bet mes stengiamės ir stengsimės nedaryti įtakos jo sprendimams, kurią sritį pasirinkti. Norėčiau, kad išbandytų savo jėgas muzikoje, nes man atrodo, kad kiekvienas turi bent jau pamėginti kuo nors pagroti ar padainuoti tam, kad atrištų savo jautriąją pusę. Jautrumas gyvenime, ypač kai jis yra toks greitas ir nenuspėjamas, yra būtinas. Muzika yra tiesioginis kelias to link. Džiaugiuosi, kad Adas neturi jokios scenos baimės. Jis atsikelia iš ryto ir ant galvos stojasi - toks yra mūsų vaikas.
- Koncertavote Latvijoje per atrankas į „Euroviziją“. Ar nekilo minčių dalyvauti atrankoje į šį konkursą?
- Noriu būti nuoširdi sau ir žmonėms. Kol nėra kūrinio, tol neisiu. O per naktį ką nors specialiai kurti nemoku ir negaliu. Be to, nemėgstu konkursų, nuo pat vaikystės iš baimės negalėdavau susikaupti, kai reikėdavo kam nors atsiskaityti. Manau, kad pats šio konkurso principas yra keistas. Prieš „Euroviziją“ Viliją visi gyrė, po to, kai ji nepateko į finalą, persigalvojo ir ėmė peikti. Žmonės negali taip keisti savo nuomonės priklausomai nuo vėjo krypties ar išvis neaišku nuo ko.
- Kaip apskritai vertinate šiandienę lietuvišką muzikinę sceną ir tai, kas joje vyksta?
- Labai gerai. Anksčiau būdavo taip, kad kokio nors įdomesnio projekto ar atlikėjo reikėdavo laukti, o jei išgirsdavai, jis grodavo užsidaręs kokiam nors savo rūsyje. Dabar yra taip, kad daugelį tų įdomių žmonių aš asmeniškai pažįstu, jie nėra kur nors pasislėpę, jų kūryboje juntama laisvė. Pasigendu tik daugiau unikalesnių balsų, nes labai juntama iš Vakarų einanti įtaka - visos agileros, bijonsės ir pan.
- Vasarą daug koncertuosite, kada bus laikas atostogoms?
- Turėsiu savaitę, per kurią su vaiku važiuosiu į „Telebimbam“ stovyklą. Praėjusiais metais ten buvome koncertuoti ir nutiko tokia juokinga istorija. Grojau lauke, kur skraidė pulkai tokių mažų musyčių. Aš tik išsižiojau dainuoti, jos man ir suskrido į burną, kad net užspringau. Tada man kažkas atnešė tokią kepurę su tinkleliu, užsidėjau ją, bet jos ir per tą tinklą pralįsdavo, tad kas kelias dainas tekdavo ją nusiimti, iškratyti ir toliau dainuoti. Reikia tikėtis, šiemet taip nebus.
DOSJĖ
Gimė 1980 m. vasario 10 d. Klaipėdoje
Vilniaus universitete įgijo žurnalistikos bakalauro ir ryšių su visuomene magistro diplomus
2002 m. su merginų roko grupe „Muscat“ pradėjo muzikinę karjerą
2005 m. Jurgos sceniniu vardu pradėjo solinę muzikinę karjerą, tais pačiais metais išleido pirmą albumą „Aukso pieva“
2007 m. lapkričio 1 d. Jurga sulaukė pripažinimo Miunchene vykusiuose „MTV Europe Music Awards 2007“ apdovanojimuose. Iš Džastino Timberleiko (Justin Timberlake) rankų gavo MTV apdovanojimą „Best Baltic Act“ nominacijoje
2008 m. rugpjūčio 28 d. su savo draugu aktoriumi ir dainininku Vidu Bareikiu susilaukė sūnaus Ado. Po metų jiedu susituokė
Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą