Vokiečiai jūsų profesijos žmones vadina "Schausteller", išvertus į lietuvių kalbą tai būtų "eksponentė". Ne tiek daug žmonių dirba tokį egzotišką darbą ir namelyje ant ratų praleidžia daugiau laiko negu namuose. Kodėl tai darote?
Mano seneliai dirbo su karuselėmis, vėliau ir tėvai Marlies ir Helmutas, ir nors mano mamai jau 66 metai, ji vis dar entuziastingai dirba savajame atrakcionų parke. Jais pasiekėme aš ir brolis, jo vaikai, tikiuosi, mano dukra Franziska kada nors užsiims šiuo verslu. Labai norėčiau, kad ji būtų kartu su manimi Palangoje, bet jai reikia baigti mokyklą. Netrukus keturioms dienoms skrisiu namo, kad atšvęstume dukros devynioliktąjį gimtadienį. Mums labai svarbu, kad Franziska įsigytų gerą profesiją. Jos studijas rems "Mersedes" gamykla, kurioje mergaitė keletą metų dirbs automobilių pardavėja. Taip Vokietijoje įprasta, jog stipendiją norinčiam studijuoti jaunuoliui moka kokia nors stambi įmonė, ir nuo dešimtos klasės jie ten atlieka praktiką. Ji ten išmoks anglų kalbą, kaip tvarkyti buhalteriją, komercijos paslapčių. Bet vis tiek paskui dirbs su mumis. O dėl namelio ant ratų - aš čia viską turiu. Kai nugriuvo Berlyno siena, močiutė atgavo namą, tačiau pastato renovacijai reikėjo daug pinigų, todėl jį pardavė ir nupirko man šį namelį su visais patogumais. Be abejo, čia nesilanko tiek daug svečių, kaip erdviuose namuose Rostoke.
Kokias karuseles prisimenate iš savo vaikystės?
Aišku, tais laikais jos nebuvo tiek daug šviesos, technikos ir šiuolaikės įrangos, karuselės nebuvo tokios galingos, bet ir senosios, kukliosios, su besisukančiais arkliukais džiugindavo minias vaikų ir suaugusiųjų. Mano karuselė kadaise priklausė seneliams, tik dabar ji yra patobulinta.
Nuo pat vaikystės su broliu padėjome tėvams, pardavinėjome bilietus, prižiūrėjome karuseles vos grįžę iš mokyklos. Tačiau šeimos verslas buvo ir didžiulė pramoga, nes aplinkui nuolat skambėjo juokas, džiaugsmingai bendravome su žmonėmis. Ir dabar mes dirbame su aistra, aišku, ir dėl pinigų, nes turime pasiėmę paskolas, draudimus, darbuotojams turime mokėti algas.
Jūsų atrakcionai keliauja per Europą. Ką veikiate laisvalaikiu Palangoje?
O, taip, per penkerius metus, kai įgijome apžvalgos ratą, aplankėme Daniją, Olandiją, Lenkiją, Kaliningradą, Rygą, Palangą ir aišku, Vokietijos miestus. Be manęs ir vyro Alfredo, kartu keliauja dar keturi darbininkai. Mes patys nestatome atrakcionų, atvyksta už jų kokybę atsakingos firmos ir surenka arba išmontuoja. Mums pramogauti nėra kada, atrakcionai atsidaro dvyliktą valandą, tad aš dar nė karto nebuvau paplūdimyje, nors labai mėgstu plaukioti - juk Rostokas irgi yra miestas prie jūros, ir pas močiutę nuolat plaukiojau ežere. Dirbame iki 2-3 valandos nakties, kol viską apeiname, sužiūrime, o paskui ne taip lengva užmigti. Vyras vis ką lakuoja, kalinėja, meistrauja, renovuoja. O man dar tenka kalną drabužių lyginti. Iš profesijos esu siuvėja, vaikui siūdavau drabužėlius, o dabar turiu laiko tik suplyšusią drapaną pataisyti, suadyti, ir tai tik tada, kai lyja.
Gerai sutariate su vyru jau daugelį metų. Kaip tai pavyksta?
Mano vyro tėvai turi marionečių teatrą, o Alfredas yra "schausteleris" kaip ir aš. Ir susipažinome atrakcionų parke, aš buvau atvežusi kamuolių, jis - karuselę. Mus sieja ne tik santuoka, esame ir verslo partneriai. Kartais baramės dėl mūsų darbo, bet mokame tai atskirti nuo asmeninio gyvenimo. Romantikos nebūna per daug; jeigu klausiate, ar dviese su vyru sukomės apžvalgos ratu, tai to kol kas nedarėme.
Ką veikiate žiemą?
Pernai pasibaigus vasarai iš Palangos išvažiavome tiesiai į Rygą. Paskui Rostoke surengėme kalėdinę mugę su atrakcionais, pastatėme trobelę, kur lankytojams buvo galima išgerti karšto vyno, punšo, kavos su pyragais. Tuomet man padėjo dukra. Nuo lapkričio iki kovo galo vėl dirbome Rygoje.
Kokių nuotykių pasitaikė?
Jei tai galima pavadinti nuotykiu, kartą ketvirtą ryto vairuodama automobilį užmigau ir rėžiausi į pakelės medį. O šiaip visas mūsų gyvenimas - nesibaigiantis nuotykis, įvairios pažintys, pasakojimai, keičiasi miestai, ir sunku būtų ką išskirti. Tie nuotykiai yra mūsų kasdienybė, kiekviena kelionė ir diena atneša jaudulio, naujų išgyvenimų.
Ar skiriasi žmonės įvairiose šalyse?
Man atrodo, kad lietuvės merginos labiau prisižiūri, joms svarbu, kaip atrodo, ir todėl mažai valgo. Kitose šalyse driekiasi eilės prie mūsų saldumynų vagonėlio, kai tik užsidaro atrakcionai. Lietuvaitės vengia šios pagundos. Palangoje vasarą matau internacionalinį miestą: skandinavų, britų, estų, rusų, ir žinoma, vokiečių. Kartą du jauni vyrukai, su kuriais kalbėjausi angliškai, sugrįžo pasisukti apžvalgos ratu ir vakare, ir paprašė nuolaidos, tada apsidžiaugė, kai paaiškėjo, jog esame tautiečiai, ir juokėmės, kad laužėme liežuvį.
Kokios kompanijos sukasi apžvalgos ratu - gal kareiviai, jūreiviai ar visas vaikų darželis?
Kaliningrade labai dažnai sukasi vestuvininkų būrys. Ten įprasta bernvakarius ir mergvakarius leisti smaginantis atrakcionų parke, tai jau tradicija. Aš juos fotografuoju. Žmonėms tai kai kas ypatingo - žiūrėti į savo miestą iš aukštai. Kai kuriuose miestuose atrakcionus atidaro merai, pasako kalbą ir pirmąjį ratą apsuka jie. Nes atrakcionas - ne tik tuštybė, jis padeda svečiams susipažinti su miestu. Jūs klausėte, ar mano amatas netaps istorija, ar naujosios technologijos nepaverš lankytojų. Manau, kad karuselės niekada nepasens. Juk daug senų gerų reiškinių neišnyko, tad aš nesitikiu tapti muziejaus eksponatu. Žmonės nežino, kokia sunki mūsų duona, į darbą įdedame daug sielos ir kraujo. Manau, kad ir mano dukra tai patirs.
Kokios žmonių reakcijos?
Labai daug žmonių ateina pasisukti ratu vakarais - ir susižavėję fotografuoja saulėlydį.
Sakėte, kad svarbiausia jums yra laikytis šeimos tradicijų, esate labai artimi ir didžiausia laimė būti visiems drauge. Kokias vertybes jums perteikė tėvai?
Man tėvai labai daug davė, kad ir kur būtume keliavę. Jų dėka tapau tuo, kas esu dabar. Man daug kas galėtų pavydėti vaikystės. Tėvai man suteikė jėgų, pasitikėjimo savimi, išmokė, kas yra gera ir kas yra bloga. Išmokė, kaip iš baimės gali atsirasti drąsa, per jų meilę aš tapau stipri ir gyvenimo kelią paveldėjau iš jų. Kai kurias tėvų mintis, pasakojimus surašiau į knygą, jeigu kartais pamirščiau. Mes nuolat galvojame vieni apie kitus, palaikome vieni kitų sumanymus. Tikra gili meilė pagimdo ir didelę pagarbą artimiesiems, jų darbams.
Kas jus daro laimingą?
Tai, kad esame sveiki, gyvename visavertį gyvenimą, turime svajonių. Viena didžiausių svajonių buvo nusipirkti apžvalgos ratą. Jie gaminami Olandijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Man buvo smagu rato papėdėje pasodinti vazonuose gėlių, surikiuoti žaislines gulbes ir kasos būdelę išpaišyti įvairiais mielais gyvūnėliais.
Kur keliausite, kai baigsite darbą Palangoje?
Į gražiąją Rygą, o paskui, kaip įprasta, ruošimės kalėdinei mugei Rostoke.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą