Dr. Algimantas Bučys: Lietuvių karaliai Lietuvos istorijoje - faktai prieš mitus (trečia dalis)
11. Lingvistinės šaltinių klasifikacijos būtinybė
Seniausių žinių apie lietuvių valdovų titulus randame daugelyje savarankiškų, tarpusavy nesusijusių istorinių šaltinių. Kaip orientuotis tokioje margoje gausybėje?
Istoriniai šaltiniai, kuriuose minima ir aprašoma Lietuva, buvo rašomi įvairiomis artimų bei tolimesnių senovės kaimynų kalbomis.
Turime nemaža tekstų rašytų senąja slavų (bulgarų) bažnytine kalba ir su ja sumišusia pasaulietine kalba, kuriomis rašė Rusios metraštininkai nuo IX a. Išliko nemaža vokiečių kronikų ir dokumentų, rašytų senosios vokiečių kalbos tarmėmis.
Turime keletą tekstų apie senovės baltus senąja anglų kalba. Bene daugiausia žinių turime lotynų kalba, kuri viduramžiais buvo savotiška tarptautinė kalba, naudota Romos Bažnyčios raštuose ir katalikiškuose kraštuose, kol ten nebuvo raštų gimtąja kalba, pavyzdžiui, Lenkijoje, kur pirmieji tekstai gimtąja kalba atsirado tik XIV a. antroje pusėje, kaip šventųjų gyvenimų, psalmių, maldų ir pamokslų vertimai iš lotynų kalbos (Chrzanovskis 1924: 10-11).
Ar tikrai visi tie įvairiakalbiai šaltiniai liudija Lietuvių valdovų titulų chaosą?
Jau kaupiant medžiagą knygai, buvo aišku, kad literatūrologiniam tyrimui būtina pirmiausia suskirstyti svarbiausius istorinius šaltinius kalbiniu atžvilgiu.
Neatsižvelgdami į sisteminę įvairiakalbių istorinių šaltinių literatūrologinę analizę mes visados liksime atsitiktinės faktografijos lygmenyje, lesiodami iš senųjų tekstų paskirus faktus pagal savo išankstinį nusistatymą ar kokios fixe idea poreikį.
Tarkim, reikės pagrįsti lietuvių valdovų vadinimą kniaziais (kunigaikščiais), ir žmogus prirankios dešimtis pavyzdžių Rytų slavų šaltiniuose, kur lietuvių valdovai vadinami kniaziais, o vertimuos į anglų kalbą – „princais“ ar „djukais“.
Paimsime, tarkim, nepriklausomos Lietuvos monarchijos klestėjimo laikotarpį ( 1317- 1385 m.) ir įvairų kalbų rašytiniuose šaltiniuose galėsime rasti „kunigaikštiškus“ titulus: Lietuvos valdovai Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir Vytautas tituluojami rusiškai „князь великий“, arba lotyniškai „dux magnus“, arba vokiškai „ obirstir hercoge“ ir pan.
Kijevo-Pečiorsko vienuolyne surašytame Sinodike (iš graikų kalbos συνοδικός – sąvadas, kur vardinami mirusieji paminėjimui maldose ar apeigose, miręs Algirdas įrašytas , kaip „kniazius didysis Algirdas («кн. великий Ольгерд“).
Deja, pavieniai pavyzdžiai neturi jokios įrodomosios galios. Juk lygiai taip pat nesunku iš to paties laikmečio ( nuo 1317 m. iki 1385 m.) įvairiakalbių rašytinių šaltinių prirankioti ir pacituoti dešimtis atvejų, kai tie patys Lietuvos valdovai Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir Vytautas yra pavadinti karaliais ( rex, ir didžiaisiais karaliais magnus rex ).
Vinricho fon Kniprodės portretas. Litografija ( 1838). Autorius nežinomas.
Didžiojo magistro Kniprodės lotyniškai rašytame laiške Vokiečių ordino kardinolui-protektoriui (Kardinal Protector), pranešdamas apie 1377 m. žygį į Lietuvą ir vokiečių atėjimą prie Vilniaus, Kniprodė pateikia Algirdo titulą: „Invento ibi magno rege Algerd tocius regni domino cum uxore sua regina et liberis suis et multitudine armatorum civitatem regiam metropolim, que est capud regni (Sužinota ten esant didžiajam karaliui Algirdui, visos karalystės valdovui kartu su savo žmona karaliene ir savo vaikais, ir daugybe ginkluotų karių centriniame karalystės mieste, kuris yra karalystės sostinė).
Tiek archyviniuose, tiek publikuotuose dokumentuose kiekvienas žmogus gali rasti atvejų patvirtinančių jam artimesnį ar brangesnį įsitikinimą, kaip „dera tituluoti“ ikikrikščioniškos Lietuvos valdovus.
Kitaip sakant , liekama aklavietėje: viena suiteresuota nuomonė - prieš kitą suintersuotą numonę.
Visi einame uždaru ratu vis į tą pačią banalią žinutę, kad buvo vartojami ir vienokie, ir kitokie terminai.
Kita vertus, titulų chaoso neįmanoma sutvarkyti ir net aptvarkyti, atrinkinėjant vienus „mums tinkamus“ ir atmetant kitus – „mums netinkamus“.
Beprasmiška būtų pasirinktinai naudoti istorinius šaltinius, neatliekant jų kritinės sisteminės analizės, vietoje jos dėstant įvairias širdžiai mielesnes ar asmeninio išsilavinimo padiktuotas patriotines spėliones ar nuomones ( Bučys 2018/2019: 40).
Dėl to savo knygoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė ...“ iš principo atsisakiau atsitiktinės arba pasirinktinės duomenų atrankos, kuri neturi ir negali turėti lemiamos įrodomosios galios sprendžiant principinę ikikriokščioniškų Lietuvos valdovų ir Lietuvos valstybės statusų problemą.
Visas mano tyrimas sukoncentruotas į titulų vartojimo tradiciją skirtinguose lingvistiniuose kanonuose, kuriuos sudaro įvairiakalbiai ( lotynų, senovės vokiečių, anglų, rusų, lenkų ir kt. kalbų rašytiniai šaltiniai (iki XV a.).
Tyrimas pareikalavo gerų ketverių metų darbo ir būtų pareikalavęs dvigubai daugiau, jeigu tektų dirbti prieš interneto atsiradimą ir išplitimą.
XXI a. įvairių valstybių mokslo įstaigos tiesiog lenktyniauja skelbdamos interneto erdvėje savo istorinius rašytinius šaltinius, tad nėra būtino reikalo važinėti ir ieškoti šaltinių tekstų Krokuvos, Berlyno, Varšuvos, Maskvos ar Peterburgo archyvuose.
Visi mano surinkti rašytiniai šaltiniai, pateikiantys vienokius ar kitokius senovės Lietuvos ( iki XV a.) valdovų titulus, pirmiausia buvo suklasifikuoti kalbiniu atžvilgiu.
Po to kiekvienam lingvistiniam kanonui buvo atliktas atskiras valdovų titulatūros terminų ir jų istorinio vartojimo tyrimas.
Kokios gi tyrimo išvados?
12. Dvi titulų sistemos Lietuvos valdovų titulatūroje
Mano išskirtame šaltinių masyve (iki XV a.) gausiausias istorinių šaltinių kanonas yra senąja vokiečių kalba (įvairiomis tarmėmis) bei lotyniškai rašyti tekstai, kurių analizei valdovų titulų vartojimo kontekste paskyriau tris knygos dalis, kurias galima atskirai paskaitytii : antroji ( psl. 53- 67), penktoji ( psl. 179 – 225) ir šeštoji ( psl. 231 – 275).
Mažesnį tekstų masyvą sudarė slavų – rusų ir lenkų – kalbomis rašyti tekstai , kuriuos teko istoriškai detaliai analizuoti, nagrinėjant valdovų titulų - “kniazj, velikiji kniazj, dux, rex, vėliau lenk. król, ksiąžę - gavimo, įteisinimo, vartojimo šaltiniuose bei literatūroje tradicijas Rusioje ir viduramžių Lenkijoje (plačiau sk. knygos III dalį „Lietuvių valdovų titulai Rytų slavų ( rusinų ir rusų) šaltiniuose“ ( psl.79 – 133) ir IV dalį „Lietuvių valdovų titulai vakarų slavų ( lenkų) šaltiniuose“, nors lenkiškoje dalyje ( psl.133-171) lingvistiniu požiūriu galima buvo nagrinėti tiktai lotyniškus tekstus, kadangi Lenkijoje visos pirmosios kronikos buvo surašytos lotyniškai, o pirmieji tekstai gimtąja kalba ėmė rastis tiktai XIV a. antroje pusėje.
Panaši situacija, beje, buvo ir Lietuvoje, kur ilgą laiką kronikiniai tekstai ir valdovų dokumentai buvo rašomi viduramžių tarptautine lotynų kalba bei senąja bažnytine slavų kalba.
Kiekvienos iš minėtų dalių pradžioje trumpai aptarta lingvistinio kanono kilmė, charakteristika ir dabartinė jo publikacijų būklė, tačiau tyrimas vienakryptis, sukoncentruotas į valdovų titulų vartojimo tradiciją kiekviename lingvistiniame kanone.
Apibendrinant lingvistinių kanonų tyrimą galima konstatuoti, kad vienalaikiuose (XII – XIV a.) pirminiuose šaltiniuose vartojami Lietuvos valdovų titulai dalinasi į dvi grupes:
1) Vakarų ir Šiaurės Europos šaltiniuose lotynų, sen vokiečių ir sen. anglų rašytiniuose šaltiniuose iki XV a. pradžios lietuvių valdovams, kaip taisyklė, taikomi karališko rango titulai, o
2) slaviškuose ( rusų ir lenkų ) šaltiniuose lietuvių valdovams , kaip taisyklė, taikomi slaviški titulai žemesnio rango nei karalius, imperatorius ar caras.
Išvada: Rytų Europos šaltiniuose akivaizdus taikytų Lietuvos valdovams titulų neatitikimas ir net prieštaravimas ( vartojant žemesnio rango titulus) vienalaikiams Vakarų ir Šiaurės Europos šaltiniams.
Jau vien tas faktas, mano įsitikinimu, reikalauja Lietuvos istorikų atidesnio dėmesio tiek šaltinių vertimuose, tiek iš viso kritiškesnio požiūrio į slaviškų titulų taikymą senovės Lietuvos valdovams, kai beatodairiškai pasikliaujama XIX – XX a. istoriografine slavų titulatūra, prieštaraujančia vienalaikiams Vakarų Europos šaltiniams.
13. Geopolitinis slaviškos tradicijos pamatas
Karaliaus titulas visame pasaulyje nuo seno buvo ir yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos (suverenios) valstybės simbolis.
Lietuvos istorijoje, kaip kiekvienos tautos istorijoje, buvo ne tik valstybinės nepriklausomybės laikotarpiai.
Visais laikais, kol Lietuvos valstybė pagal įvairias sutartis daugiau ar mažiau priklausė nuo svetimų valstybių valdovų – nuo Lenkijos karalių (1386–1795), nuo Rusijos carų (1795–1918), nuo SSRS kompartijos vadų Kremliuje (1940–1990) – visados tarp daugelio nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausioji buvo Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema.
Tai būdavo savotiškas tabu Lietuvos istorikams, kurie privalėjo laikytis slaviškos valdovų titulatūros, vadinant senosios Lietuvos valdovus lenkiškai – ksionžent/ais arba rusiškai kniaz/iais, o lietuviškai – kunigaikščiais, bet jokiu būdu ne karaliais.
Neigiant arba nutylint senovės ikikrikščioniškos Lietuvos karalystės istorinę egzistenciją nuo XIII pradžios iki XV a. pirmųjų dešimtmečių ( formaliai iki 1413 m.), visais minėtais personalinių ir valstybinių unijų, inkorporacijų bei okupacijų laikais būdavo oficialiai platinamas mitas, esą per visą Lietuvos istoriją yra buvęs vienas vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas.
Atseit, visais kitais lietuvių tautos gyvavimo laikais kraštą bei valstybę valdė tiktai didieji kunigaikščiai (rus.великие князья).
Vienintelio lietuvių karaliaus mitas Lietuvos istoriografijoje buvo oficialiai palaikomas ir diegiamas apie šešetą šimtmečių, pradedant nuo XV a. lenkų kronikų (Jano Dlugošo bei jo pasekėjų XV – XVII a. kronikose) ir pirmųjų Rusijos imperijos istorikų veikalų ( XVIII – XIX a.) apie senovės Lietuvą.
Iš mito išdygo dogmatinė atšaka, esą Lietuvos karalystė egzistavo tik dešimtį metų (1253–1263), kol valdė Mindaugas, o visais kitais laikais lietuvių valstybę būtina vadinti slaviškos kilmės terminais Великое княжество Литовское (rus. variantas) arba Wielkie Księstwo Litewskie (lenk. variantas).
Verčiant į lietuvių kalbą buvo įteisintas terminas Didžioji Lietuvos kunigaikštystė (kitas variantas – Didžioji Lietuvos kunigaikštija) arba dirbtinė santrumpa LDK.
Ir būtent šis terminas buvo pritaikytas visai Lietuvos valstybės istorijai nuo pat jos susidarymo XIII a. iki XVIII a. pabaigos.
Mitas įgavo oficialios istoriografijos statusą XIX amžiaus pradžioje, kai Lietuva pateko XVIII a. pabaigoje į Rusijos imperijos valdomą teritoriją, o vėliau ( 1945 – 1990) atsidūrė Tarybų Sąjungos sudėtyje, kuomet slaviškos kilmės titulai kniazj ir velikij kniazj galutinai pavirto per 50 komunistinės Maskvos valdymo metų savotiška „šventa“ tradicija.
Ji buvo itin naudinga rusinimo politikai, labai patogi istorinio Rusios ir Lietuvos „panašumo bei bendro likimo“ propagandai.
Carinės Rusijos istoriko Maskvos universiteto dėstytojo, istorijos mokslų daktaro (nuo 1901 ) ir Tarybų Sąjungos mokslų akademijos akademiko (nuo 1929 ) M.K Liubavskio veikalo „Lietuvių-rusų valstybės iki Liublino unijos istorija“ ( 1910, 1915) naujausio leidimo ( 2012 ) viršelis.
Istorinę Lietuvos valstybę M.K.Liubavskis vienas iš pirmųjų pavadino „Litovsko- ruskoje gosudarstvo“ ir neatsitiktinai naujausias jo veikalas išleistas Minske, kur nuo seno puoselėjamas istorinis vadinamojo litvinizmo naratyvas apie baltarusių protėvių tariamai sukurtą „Baltarusišką valstybę Lietuvos Didžioji kunigaikštystė‘(Міко́ла Іва́навіч Ермало́віч „Беларуская дзяржава Вялікае Княства Літоўскае“, 2000,2003), apie baltarusiškos Polocko kniazių dinastijos atstovą Lietuvoje kniazių Mindaugą / Mendogą ir baltarusių istorines teises į jų sukurtos baltarusiškos didžiosios kunigaikštystės sostinę Vilnių (Даўняя сталіца беларусаў Вільня).
Lietuva atgavo 1990 m. valstybinę nepriklausomybę, tačiau senasis slaviškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, neva egzistavusios nuo 13 iki 18 amžiaus , mitas liko nepaklibintas ir toliau klesti visoje oficialioje Lietuvos istoriografijoje, mokyklų programose, vadovėliuose, enciklopediniuose leidiniuose ir t. t.
Slaviškos valdovų titulatūros taikymas senovės Lietuvos valstybės valdovams ilgainiui tapo istoriografine dogma, kurios iki šiolei laikosi rusų, lenkų ir lietuvių istorikai, rašydami apie senovės Lietuvą iki 1412 m.
Būtent jais, o ne sunkiai prieinamais pirminiais istoriniais šaltiniais ,deja, dažniausiai remiasi šiuolaikinė švietėjiška informacija Rytų ir Vakarų pasaulyje.
Slaviškoji tradicija bei terminija senovės Lietuvos atžvilgiu nuolatos plinta didžiosiomis pasaulio kalbomis, pirmiausia - anglų kalba, kuri pagrįstai vadinama tarptautinio bendravimo ir globalinio internetinio tinklo pagrindine kalba.
Neslaviškuose kraštuose automatiškai, be istorinio pagrindo senovės Lietuvos valdovams pritaikomi vakarietiški žemesnio rango negu karalius ( lot. rex) , o būtent – kunigaikščių titulai: ang. grand prince, great duke; vok. Herzog, Großfürst; pranc. Grand-prince ; šved. Storfurste; dan. storfyrste ; ispan. gran príncipe ir pan.).
Akivaizdus prieštaravimas tarp Vakarų Europos istorinių šaltinių teikiamos medžiagos ir daug vėlesnės istoriografinės tradicijos iki šiolei dažniausiai išsprendžiamas ne pirminių istorinių šaltinių, o vėlesnės tradicijos naudai, kartais sulaukiant absurdiškų padarinių.
14. Kas nulėmė slaviškos titulų įsigalėjimą Lietuvos istorikų veikaluose
Pirmiausia tenka minėti istorinę kaimyninių geopolitinių centrų įtaką.
Norime to ar nenorime, Lietuvos istorijoje galime išskirti tiktai tris valstybinės nepriklausomybės laikotarpius, kada Lietuvą valdė lietuviai nepriklausomai nuo kaimyninių valstybių politikos.
Visagalės dominuojančios valdžios centrai tuomet buvo Kernavė, Voruta, Trakai, Vilnius (1251 – 1386), po to - Kaunas (1918 – 1940) ir pagaliau Vilnius (nuo 1990 iki 2004).
Visais kitais istorijos laikotarpiais Lietuvos valstybė daugiau mažiau priklausė nuo svetimšalių geopolitinių centrų - nuo vienokios ar kitokios unijos su Lenkija (1386 – 1795), nuo carinės Rusijos imperijos (1795 – 1918), nuo okupacinės valdžios Tarybų Sąjungos sudėtyje (1940 – 1990) ar nuo savanoriškai pasirinktos valstybių sąjungos (Europos Sąjungoje nuo 2004) su atitinkamais valdžios centrais Krokuvoje ir Varšuvoje (1386 - 1795), Sankt Peterburge (1795 – 1918), Maskvoje (1940 – 1990), Briuselyje ir Vašingtone (po 2004).
Įvairių okupacijų ir globalinių sąjungų laikais užsienio centrai ne tik diktavo Lietuvos istorikams savų valdovų titulus, bet ir savo valdomai „lietuviškai periferijai“ taikė savus pavadinimus ir statusus.
Žinoma, kiekvienas centras išgalvodavo savą administracinį Lietuvos pavadinimą.
Vieni vadindavo Lietuvą lenkiškos karalystės „provincija“, kiti - rusiškos imperijos „gubernija, kartais – šiaurės vakarų kraštas, pakraštys, paribys (lenk. kresy), kiti atkakliai diegė santrumpas, kurios jau nieko nebesako eiliniam šiuolaikinės Lietuvos gyventojui, pvz., WKL, LDK, RZ, ATR, SZK, VG, LTSR ir kt.
Bet visiems nelietuviškiems centrams bendra nerašyta nuostata būdavo ir, atrodo, tebėra dažniausiai vienoda: neminėti jokių lietuvių karalių, išskyrus vienintelį Mindaugą, kuris valdė vos dešimtmetį ( 1253-1263) egzistavusią Lietuvos karalystę ir kuo rečiau vartoti Lietuvos valstybės titulą – „Lietuvos karalystė“.
Vietoje jo peršama visados visur rašyti „Lietuvos Didžioji kunigaikštystė“ nuo pat XIII a. iki XVIII a. pabaigos.
Kodėl?
Todėl, kad karaliaus titulas, kaip jau sakyta, yra savarankiškos tautos ir nepriklausomos valstybės simbolis.
Turbūt geriausiai per ištisus amžius šią tiesą suvokė ir šiandien giliausiai suvokia Britanijos gyventojai – jie ir XXI a. išdidžiai kiekviena proga (karališkos sutuoktuvės, įvairūs dinastijos jubiliejai ir pan.) demonstruoja visam pasauliui karaliaus ir karalienės titulų Majestotą – didybę ir aukštybę.
Britanijos valdovai dar XX a. ramiai atsisakė Britų Imperijos termino, tačiau paliko nepajudintą daugiaamžį Britanijos valdovų titulą King (karalius) ir savo valstybės tradicinį pavadinimą – Kingdom (karalystė).
Jungtinės Karalystės valdžiai ir pilietinei visuomenei ilgaamžis karalystės statusas yra brangintinas tarptautinės reikšmės dalykas, o karališkųjų dinastijų sąrašas ir pagarbus jo sergėjimas seniai tapo ryškiu ir stipriu tautinės valstybės tęstinumo įrodymu bei patikimumo ženklu kiekvienam šalies piliečiui, gerbiančiam savo tautą ir kraštą.
Giliai įsišaknijęs Britanijos praeityje ir dabartyje žodis Majesty reiškia tiek didybę, tiek (titulo prasme) – Didenybę, kreipiantis į karalių ar karalienę (Your M.).
Karalių karūnavimo kėdė (The Coronation Chair) Londono Šv. Jurgio koplyčioje yra vienas brangiausių ir žinomiausių baldų pasaulyje.
Tai Anglijos karalių karūnavimo sostas, naudotas pasak legendos daugiau nei 700 metų karūnavimo ceremonijoje anaiptol ne tik katalikišku ceremonialu. Berods, tik katalikė Marija I jo nenaudojo karūnavimui, nes manė, kad jį galėjo „užteršti“ jos pirmtakas protestantas Edvardas, sūnus garsiojo Henrikas VIII, atskirusio Anglijos bažnyčią nuo Romos katalikų bažnyčios.
Po kėde matomas legendinis „likimo akmuo“ (152 kg) iš Skuno vienuolyno Škotijoje, iš kur jis buvo atvežtas Jungtinės karalystės karalių karūnavimui, kai Škotija susijungė su Anglija 1707 m.
Ant jo, pasak legendos, buvo karūnuojami Škotijos karaliai, tad akmuo buvo grąžintas škotams. Į Londoną jis atvežamas tik naujo Jungtinės karalystės karaliaus karūnavimui.
Paskutinį kartą akmuo buvo laikinai atvežtas į Londoną ir simboliškai padėtas po karūnavimo sostu 2023 metais karūnuojant Jungtinės karalystės monarchu Karolį III, kuris tapo karaliumi mirus jo motinai karalienei Elžbietai II (1926-2022).
Archajiškas, dar Britanijos prancūzmečio epochos (1066-1072), užkariavus Angliją normandų hercogams iš Prancūzijos, žodis Majesty atitinka žodį Royalty, kilusį iš senosios prancūzų kalbos žodžio Roial, kuris savo ruožtu kilo iš lotyniško būdvardžio regalis (karališkas) nuo daiktavardžio rex (karalius). Ir abu žodžiai nuo seno reiškė ir tebereiškia ne šiaip sau valdovo didybę, orumą bei kilnumą – abu jie žymi valdovo aukščiausiąją galią jo valdomame krašte.
Jais nurodoma, kad šalis neturi nei viduje, nei išorėje jokio aukštesnės galios valdovo arba autoriteto – kraštą teisėtai valdo savarankiškas karalius arba karalienė...
Kaip matysime, lygiai tokį statusą iki pat XV a. pradžios turėjo ir Lietuvos valdovai.
Istoriografinis paradoksas šiuo atveju toks, kad vėlesnieji, ne vieną šimtmetį valdę Lietuvą geopolitiniai centrai įdiegė švietimo sistemoje slaviškos kilmės terminiją ir minėtą dogmatinę tradiciją: neminėti jokių lietuvių karalių, išskyrus Mindaugą, ir kuo rečiau vartoti senovės Lietuvos valstybės ( iki 1413 m.) titulą – „Lietuvos karalystė“, vietoje jo visados visur rašyti „Lietuvos Didžioji kunigaikštystė“.
15. Lemtingi tikybos skirtumų padariniai
Didžiųjų kunigaikščių titulo nuolatinį taikymą Lietuvos karalystės XIII –XIV valdovams lėmė ir tikybinis faktorius.
Rusia su visomis savo kunigaištystėmis ir Lenkija jau nuo X amžiaus buvo krikščioniškos valstybės, nors Rusia priklausė graikų apeigų pravoslaviškajai Konstantinopolio krikščionių Bažnyčiai, o Lenkija – katalikiškajai Romos Bažnyčiai.
Bet ir tai nepadėjo sustabdyti krikščionių Bažnyčios skilimo į Rytų ortodoksiją ir Vakarų katalikiją su kiekvienai būdingomis skirtingų kultūrų – Rytų ir Vakarų etnosų – tradicijomis.
Priklausymas skirtingoms krikščionių bažnyčioms dramatiškai pagilėjo po principinio skilimo (schizmos), prasidėjusio 867 m. ir pasibaigusio 1054 m. Vakarų Bažnyčios atsiskyrimu nuo Rytų Bažnyčios.
Bet ir vadinamosios lotynų tikybos atsiskyrimas nuo vadinamosios graikų tikybos vis dėl to netrukdė rusų ir lenkų metraštininkams, kronikų autoriams ir senosios istoriografijos atstovams( paleoistorikams) laikytis vieningo įsitikinimo, kad nebūna karalių be Romos katalikų popiežiaus palaiminimo.
Tad neverta stebėtis, kad nei rusų metraščiai, nei lenkų kronikos nemini jokių ikikrikščioniškos Lietuvos karalių.
Jų autoriai buvo šventai įsitikinę, jog „nekrikštų“ šalyse negali būti tikrų karalių.
Antai rusų metraščiai niekur nemini net karaliaus Mindaugo. Tai ypač įdomu ir įsidėmėtina, kadangi metraščius rašė artimiausieji Lietuvos kaimynai.
Jeigu, pavyzdžiui , imsime garsųjį Haličo-Voluinės metraštį (Галицко-Волынская летопись), susidaro įspūdis, kad jo autoriai iš viso nepažįsta ir nepripažįsta karaliaus Mindaugo, nors tekstas liudija, kad jie įdėmiai nuolatos stebėjo įvykius Lietuvoje ir puikiai išdėstė net slapčiausias Mindaugo diplomatijos detales.
Lietuvos kaimynas metraštininkas smulkmeniškai aiškino, kaip ir už kiek nusipirkęs Mindaugas Livonijos ordino magistro paramą, nusiųsdamas jam brangius aukso, sidabro indus ir puikius žirgus...
Dar daugiau – metraštininkas pranešė mums, kad Mindaugas, net priėmęs katalikišką lotynų krikštą, toliau slapta aukoja aukas pagonių dievams ir net išvardino tuos dievus pagoniškais vardais, padarydamas, beje, neįkainojamą paslaugą lietuvių mitologijos tyrėjams...
O čia tyla – nė žodžio apie Mindaugo karūnavimą, nė karto Lietuvos valdovas nepavadinamas karaliumi...
Nors Lietuvos kaimynas rusinų valdovas Danilas Romanovičius , beveik vienu metu su Mindaugu gavęs karaliaus vainiką iš to paties Romos popiežiaus, tame pačiame metraštyje mielai ir nuolatos vadinamas karaliumi.
Vienintelį kartą Mindaugui pritaikomas slaviškas titulas velikyj kniazj tiktai pranešime apie jo žūtį (убить бысть великий князь литовьский Миньдовгъ), bet vėlgi ir šiuo atveju mums būtina žinoti Rusios metraštinę tradiciją.
O tradicija liudija, kad mirties atveju beveik visados velioniui būdavo pritaikomas pagarbus terminas velikyj kniazj, nepriklausomai nuo to, ar velionis tikrai valdė vyriausiąją Kijevo sostavietę.
Svarstant rusų metraščių titulus neverta išleisti iš akių ir būdingos jiems tradicijos savais rusiškais titulais tituluoti bet kokios šalies valdovus.
Šv.Nestoras metraštininkas. Rusų istorinės ir folklorininės tapybos meistro Viktoro Vasnecovo (1848 – 1926) akvarelinis eskizas (1885 m.) freskai Kijevo Vladimiro sobore.
Nestoras ( ~ 1056-1114) yra tradiciškai laikomas vienu iš garsiojo metraščio « Būtųjų laikų pasakojimas“ (Повести временных лет) sudarytojų.
Tiek „Būtųjų laikų pasakojimo“, tiek kitų metraščių sudarytojai ir perrašinėtojai dažnai pritaiko kniaziaus titulą ne tik Kijevo, bet ir visos Rusios smulkesniems provincijų valdovams.
To negana – kniaz‘iaus titulas dažnai pritaikomas kitataučiams genčių vadams, tarp jų - klajoklių pečenegų vadams (Въ лето 6501. [...] И приеха князь печенескы“).
Toks nediferencijuotas universalus titulo kniazius vartojimas metraščiuose akivaizdžiai rodo metraštininkų ribotą kitataučių valdovų titulų išmanymą.
Dažnai matome, kad kniaz‘iaus titulas „Būtųjų laikų pasakojime“ vartojams visiškai neatsižvelgiant į „kniaziaus“ statuso reikšmę ir vertę.
Tarp 996 m. žinių skaitome, kad Vladimiras „ gyveno taikoje su aplinkiniais kniaziais: su Boleslavų Lenkiškuoju, su Steponu Vengriškuoju ir su Androniku Čekiškuoju (Въ лето 6504.И бе живя с князи околными его миромъ: с Болеславомъ Лядьскымъ, и сь Стефаномъ Угорьскымъ и съ Ондроникомъ Чьшьскымъ).
Akivaizdu, kad čia minimi skirtingų tautų valdovai skirtingais titulais: lenkų karalius Boleslovas I Narsusis ( 992 – 1025), vengrų karalius Steponas Ištvanas ( 997 – 1038) ir čekų kniazius (Český kníže) Oldrichas ( ~ 1012 – 1034). Senovės Rusios metraštyje visi jie pavirto „kniaziais“...
Deja, mes šiandien atsiduriame gana keblioje padėtyje, kada pabandome taikyti Lietuvos valdovams kniaz/ių ir kięžęt/ų titulus jau ne uždaroje „Šventos tradicijos“ erdvėje, o platesniame pasaulyje.
(Bus daugiau)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą