Tarkime, ši naujoji planeta, atrasta prancūzų ir lenkų astronomų, dirbusių Čilėje su didele 73-ų žmonių komanda iš dvylikos šalių, apsisuka aplink savo žvaigždę kartą per 10 metų. Ir kadangi joje labai šalta, nėra skysto vandens, gyvybė ten negalėjo užsimegzti. Mes tos žvaigždės negalime fotografuoti, stebėti - tik užfiksavome, kad šalia jos yra planeta - netgi patikrinti negalime, ar tai tiesa, nes negalime antrą kartą pakartoti to eksperimento.
Kokių dar atradimų paskutiniuoju metu padaryta kosmose?
Pernai atrasta dešimtoji Saulės sistemos planeta, didesnė negu Plutonas, bet panašios cheminės sudėties. Ji turi laikiną pavadinimą - Ksena; amerikiečių astronomai dar nesugalvojo jai vardo. Ji įdomi tuo, jog turi palydovus, panašiai kaip mūsų Mėnulis.
Kad būtų aiškiau, pasakysiu, kad astronomai skiria keturias Žemės tipo planetas ir keturias milžines. Iš viso aštuonios klasikinės planetos Saulės sistemoje, o tokių kaip Plutonas ar panašių į jį ledinių kūnų gali būti atrasta dar daugiau. Šiuo metu jų atrasta 500. Ksena - didžiausia, ir manoma, jog už kelių metų bus atrasta daugiau tokio dydžio planetų - žengiame vis toliau.
Kūnai, priklausantys vadinamajam Koiperio žiedui, arba transneptūniniams objektams, skiriasi nuo tų klasikinių mūsų aštuonių planetų. Ateityje keisis ir samprata apie Saulės sistemą. Nors Plutonas turi dvigubą statusą: viena vertus, tai devintoji planeta, antra - tai vienas iš didžiausių Koiperio žiedo kūnų.
Ar didieji astrooptimistai dar neprarado vilties, jog bus atrasta gyvybė kosmose? Kokios vyksta kosminės ekspedicijos?
Na, yra daug optimistų, ieškančių gyvybės Marse, Jupiterio palydovuose, itin įdomiame Saturno palydove - Titane, tačiau kol kas nėra jokio fakto, įrodymo ar signalo apie gyvybės užuomazgą.
Kosminiai zondai aktyviai keliauja po visą kosmosą. Japonų zondas aplankė asteroidą, kuris gali būti grėsmingas mūsų Žemei. Taip pat link kometų pernai buvo paleista didžiulė varinė kulka (maždaug 400 kg masės). Šis mažiukas zondas trenkė kometai į branduolį. Buvo užfiksuotas sprogimas, apskaičiuota, kiek energijos išsiskyrė, koks tos kometos branduolio patvarumas (ar gali ji subyrėti į gabalus, nes neaišku, iš ko sudaryta, tarkim, iš puraus sniego ar kokių dalių). Pasirodė, kad ji yra kietesnė nei manyta, ir po sprogimo teliko nedidelis krateris.
Neseniai vienas interneto leidinys paskelbė, neva link Žemės artinais kažkoks darinys, tarsi debesis, paversiąs mūsų planetą šlapia vieta. Ar iš tiesų yra tos grėsmės iš dangaus?
Viskas labai paprasta. Tarp Marso ir Jupiterio yra asteroidų žiedas: daugybė meteroidų, asteroidų ir visokių kosminių uolų (susidariusių iš ledo, akmens po katastrofų, įvykusių labai seniai, kai susidūrė dideli kosminiai kūnai, liekanų). Jupiteris yra toks masyvus, kad neleido susidaryti šalia jokiai planetai; jeigu vietoje jo stūgsotų mažesnis kūnas, galimas dalykas, už Marso turėtume dar vieną planetą. Ir tos liekanos - asteroidai, arba mažosios planetos, skraido aplink Saulę, ir dalis tų planetėlių keičia savo orbitas, artėdamos prie Žemės, ir kerta jos orbitą. Pavojingomis laikomos 500 planetėlių, ir kartkartėmis tikrinama, ar gali įvykti susidūrimų.
Iki šiol jų nelaukiama, asteroidai sėkmingai prasilenkia su Žeme, tik vienas iš artimiausių suartėjimų numatomas 2029 metais; arčiau Žemės skries vienas asteroidas. Reikia žinoti, jog tai vyksta kas tūkstantmetį. Mažesni akmenys, arba meteoroidai, į Žemės atmosferą krinta kasmet. Toks reiškinys kaip Tunguskos meteoritas pasitaiko kas keli šimtmečiai. Mūsų Žemės atmosfera kaip oro pagalvė apsaugo mus nuo susidūrimų katastrofos, o, pavydžiui, Mėnulis ir kitos planetos neturi tokios apsaugos. Tad matome Merkurijų, visą nusėtą krateriais, skylėtą, ir "subombarduotą" Mėnulį.
Visa tai vyksta milijonus metų. Nieko čia keista. Aišku, žmones domina, ar Žemė saugi, tad ir mes Molėtų observatorijoje stebime asteroidus, atrandame naujus ir sekame situaciją. Jeigu reikia stebėti kokį asteroidą, kurio orbita dar nėra žinoma, neaiški, tai mes stebime, išmatuojame jo koordinates, apskaičiuojame ir patiksliname jo orbitą. Užsienyje yra išleisti labai dideli pinigai specialiems teleskopams, kurie turėtų atrasti kuo daugiau galinčių sukelti grėsmę Žemei asteroidų. Toks darbas bus vykdomas artimiausius dešimt metų.
Kaip pakomentuotumėte kalbas apie pasaulio pabaigą, ypač dabar, kai siautėja "apokaliptiniai" cunamiai?
Tai, kas vyksta danguje, nesusiję su ekologija Žemėje. Ten vyksta susidūrimai, žvaigždžių sprogimai, žybsniai, ir mes labai mažai tai juntame. Bet štai nuo Saulės "nuotaikos" tikrai priklauso mūsų gyvenimo sąlygos. Nes jeigu Saulė labai aktyvi, tai siunčia labai daug elektringų dalelių į mūsų atmosferą, ir dalis žmonių gali jausti diskomfortą, sapnuoti košmarus. Statistiškai padaugėja avarijų, infarktų. Tie ryšiai jau pastebėti: kas vienuolika metų, cikliškai, Saulė yra aktyvi, tuomet ir padaugėja susirgimų. Bet epidemijos, biologiniai dalykai yra kas kita. Žinau, jog kosminiams laivams, radijo ryšiams, navigacijai, aviacijai Saulės aktyvumas turi reikšmės, nes tos elektringosios dalelės veikia mūsų main_2006_02eratūrą, ne tik mūsų organizmą (juo teka silpna elektros srovelė). Kai kurie žmonės, beje, nejaučia absoliučiai nieko, kitiems skauda galvą.
O cunamiai, potvyniai vyko visada, ir prieš du šimtus metų buvo toks pat Mėnulio poveikis. Milijardai metų Mėnulis sukasi aplink mūsų Žemę... Jaučiamas Mėnulio poveikis augalams, pagal jį skaičiuojame mėnesius. O tuo, ką kalba astrologai, mokslininkai netiki.
O ką vadinsime pasaulio pabaiga, dėl to dar reikia susitarti. Kol kas nematau jokio pavojaus iš kosminių kūnų: jeigu koks didelis asteroidas nukristų į Žemę, išties būtų didelis sprogimas, katastrofa, bet abejoju, ar išnyktų gyvybė. Poveikis greičiausiai būtų kaip bombos, lokalizuotųsi viename kontinente. Visiškai sunaikinti mūsų Žemei reikėtų labai didelio kūno, o tokia tikimybė gali pasitaikyti kartą per šimtą milijonų metų. Na, kaip dinozaurai išnyko; viena versijų, kad išties nukrito vienas iš asteroidų, bet matote, gyvybė neišnyko. Tik pasikeitė sąlygos kai kuriems gyvūnams. Yra kur kas didesnis pavojus, kad pati žmonija gali sau pakenkti.
Astronomai sutinka su tuo, jog ateityje, už penkių milijardų metų, mūsų Saulės energija gali išsekti. Dėl to įvyktų pokyčių.
Girdėjau, Jūs pats atradote ne vieną kometą...
Turėdami gerą aparatūrą Molėtų observatorijoje jau esame atradę nemažai (120) naujų asteroidų, jie pažymėti pasauliniuose astronomų kataloguose. Pagal tradiciją mes turime teisę suteikti asteroidui vardą, ir jau turime "Kauno", "Straizio" asteroidus, planuoju pasiūlyti "Klaipėdą"...
Aš pirmąją kometą atradau 1980 metais; dar buvau studentas. Po to atradau antrą ir trečią - iš viso 25-ias. Dabar, kai jau atrasta aibė kometų, tai nebėra unikalu. Pirmąją atrasti naują kosminį kūną buvo vidinis sukrėtimas, mokslo laimėjimas, nes prieš keletą dešimtmečių jų per metus pasaulyje buvo atrandama vos keletas. Dabar naudojamos naujos technologijos, kosminis teleskopas, ir amerikiečiai bei europiečiai dažniau sušunka: "Eureka!", ir tai nebėra sensacija. Aš, tarkime, nemažai kometų atradau naudodamasis parsisiųstomis iš interneto nuotraukomis ir jas analizuodamas. Anuomet, kol atradau pirmąją kometą, septynetą metų pratūnojau naktimis prie teleskopo. Ir tada išvykau ekspedicijon į Uzbekiją, Maidanako kaimą, astronomų bazę. Mes dirbome dviese su astronomu Jovaru Petrausku, pasidaliję dangaus sritimis, skenavome didelius plotus, reikėjo žinoti galaktikų išsidėstymą, kaip juda kometos, o dieną statėme observatoriją.
Atrastoji kometa buvo pavadinta mūsų abiejų pavardėmis. Bet kol tą kometą patvirtino, jaudinomės visą mėnesį: mes ją matome, o amerikiečiai, japonai kolegos - nieko. Vienu metu mūsų atradimą buvo net anuliavę, tai mums kainavo daug nervų. Išgelbėjo šveicarų astronomas, nufotografavęs tą sklypą nuo Šveicarijos kalnų, ir tuomet mūsų kometą pastebėjo visas pasaulis.
Mūsų kometa turėjo anomalinę uodegą - nukreiptą į Saulės pusę; dažniausiai, kai nuo Saulės pučia vėjas, kometos uodega pasisuka į priešingą nuo jos pusę. Net mūsų observatorijos profesorius Straižys iš pradžių negalėjo patikėti tokia reta anomalija. Nuo Žemės ji buvo nutolusi maždaug 80 mln. kilometrų, bet kurį laiką ją galėjai matyti ir pro žiūroną. Tačiau Černio - Petrausko kometa buvo neperiodinė, t.y. praskridusi netoli Saulės, negrįžtama. Mes jos, turinčios parabolinę orbitą, nebematysim. O, pavyzdžiui, asteroidai kas ketverius metus grįžta atgal.
O toje 25-ių kometų kolekcijoje yra tokių kometų, apie kurias galėtume kalbėti be galo be krašto...
Kuo kometa skiriasi nuo asteroido?
Kometa yra ledinis kūnas, o asteroidas - iš akmens; būna jų iš geležies. Jei Saulė jį kaitina, asteroidas neturi atmosferos, o kometoidas, kai šviečia Saulė, įkaitina tą sniegą, ledą, ir tuomet garuoja vanduo, atsiranda atmosfera. Todėl kometos įdomesnės, jos turi "galvą", kai kurios - "uodegą", ir tie lediniai kūnai atrodo labai įspūdingi, kai priartėja prie Žemės. Kaip Halio, didžiulė Heilo -Bopo kometos (voekiečių atrasta 1930m.) - kas tik norėjo, matė jas plika akim.
O kada artimiausiu metu pamatysime ryškią kometą?
Matot, tos ryškios kometos, dažniausiai turinčios parabolinę orbitą, pasirodo nelauktai, - todėl mes jų ir ieškom. Kas pirmas pamatys - tas ir "krikštatėvis". Tai mokslinis darbas, už kurį honoraras nemokamas, kaip ir už straipsnį moksliniame leidinyje. Bet noriu pasakyti tai, jog šių metų gegužę prie mūsų Žemės priartės tokia įdomi Švachmano - Vachnamo kometa (vokiečių atrasta prieš 30 metų), ir tai bus tikra šventė astronomams. Ši kometa skilo į dalis, ir mes matysime iš karto keletą kometų su uodegom, ir mes galėsime ją stebėti iš arti, "iš savo kiemo". Nežinome, koks bus jos ryškis; galimas dalykas, matysite ją su žiūronais. Šiaip kas dešimt metų atsiranda tokia ryški kometa.
Koks Jūsų atradimas yra reikšmingiausias?
Man labai įdomi buvo 1983 metų kometa, nes joje pirmą kartą buvo atrastas vanduo! Tuo metu nebuvo jokių kosminių skrydžių į kometas, ir ši rekordinio dydžio - 60-ies km skersmens, kometa kosminiais teleskopais stebima iki šiol. Ji, tiesa, beuodegė. Tai ši, pavadinta Černio vardu, įeina į unikaliausių kometų, atrastų per visą žmonijos istoriją, sąrašą.
Ką dar tikitės atrasti?
Aš ieškau asteroido, turinčio įdomią orbitą, unikalią cheminę sudėtį, netgi grėsmingą - tai būtų mano indėlis į mokslo istoriją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą