Ryškiausi iš vaikystės prisiminimai Kaziui Bobeliui liko iš Kauno laikų. Lankė Jono Jablonskio pradžios mokyklą, vėliau - "Aušros" berniukų gimnaziją. Priklausė buriuotojų klubui, žaidė futbolą, krepšinį, dalyvavo kanadiečio pulkininko Gransuti įsteigtos taurės varžybose.
"Ryškiausiai atmintyje išliko laikas, kai į Kauną įžengė bolševikai. Mus, jau vaikinus, išėjus iš gimnazijos ir pamačiusius miesto gatvėmis važiuojant rusų tankus, apėmė šokas. Kareiviams vieni teikė gėles, kiti su išgąsčiu žiūrėjo į svetimos kariuomenės pasirodymą. Rusai šoko, dainavo, grojo balalaikomis.
Grįžę namo radome sunerimusius tėvelius. Tėvas tuoj pat liepė krautis daiktus, planavome naktį arba rytą palikti Kauną ir vykti į Vokietiją. Kadangi tėvelis buvo Kauno karo komendantas pulkininkas, jam reikėjo trauktis. Su broliu ir seserimi pradėjome pakuotis daiktus, aš net susidėjau visus pašto ženklus, kuriuos kolekcionavau. Baigiant ruoštis, į svečius užėjo geras tėvo draugas, kaimynas pulkininkas Dulksnys - Lietuvos kariuomenės štabo antro skyriaus viršininkas. Pamatęs mūsų lagaminus, paklausė: "Gal jums protas susimaišė, kurgi susiruošėte? Niekur nebėkite, nes tik valdžia pasikeis ir vėl viskas stos į savas vietas."
Tėvas patikėjo, vėl išsipakavome daiktus ir likome namuose. Po paros pulkininką Dulksnį suėmė, o po savaitės - sušaudė. Tai buvo pirmasis Lietuvos karininkas, kuriam įvykdyta mirties bausmė. Netrukus mano tėvą atleido iš pareigų, išsiuntė į Vilnių, vėliau į Maskvą, į Frunzės akademiją. Ten drauge su kitais karininkais jis buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Spalio mėnesį atsisveikinę su tėvu iki pat birželio nežinojome, koks likimas jį ištiko. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, rusai susprogdino Rygos kalėjimą, kuriame buvo tėvas. Jam pavyko išsigelbėti. Tėvas turėjo rusų karininko uniformą, todėl niekam neužkliuvo ir traukiniu sugebėjo grįžti iki Šiaulių. Iki Kauno jis parkeliavo pėsčias.
Gyvenome Lietuvoje iki 1943-ųjų, kol vokiečiai paskelbė visų jaunuolių nuo septyniolikos metų mobilizaciją. Tada aš išvažiavau studijuoti į Austriją. Paskui ir tėveliai pabėgo."
Ponas Kazys pasakojo, jog santykiai jų šeimoje buvo itin šilti ir artimi. "Mama yra mama, ji visada gera. O su tėvu mūsų santykiai buvo ypatingi, niekada neužmiršiu jo pasakojimų ir mokymų mylėti Lietuvą. Kai tik turėdavo laiko, tėvas susisodindavo vaikus ir ilgas valandas pasakodavo apie savo praeitį, patirtus išgyvenimus. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis buvo sužeistas, dalyvavo Žiemos rūmų užėmime. Bolševikai, suėmę tėvą, žiauriai tyčiojosi ir kankino: ant nugaros jam peiliu buvo išpjauti penki dryžiai. Pats būdamas aktyvus lietuvininkas, tėvas sugebėjo nuo mažumės įskiepyti meilę Lietuvai.
Kai tėvas gulėjo mirties patale, pasišaukė mane ir brolį Jurgį. Tada jau mes gyvenome Čikagoje. Tokie paskutiniai buvo jo žodžiai: "Jeigu kada nors Lietuva bus laisva ir jeigu bus galimybė - grįžkite į gimtąją šalį ir padėkite jai atsistatyti."
"Persona non grata"
Kazys Bobelis, baigęs mokslus, tapo chirurgu, klinikinės chirurgijos profesoriumi. Brolis Jurgis pastatė pagrindinius Amerikos atominius povandeninius laivus. Jis buvo pagrindinės Amerikos karo laivyno atominių povandeninių laivų statybos viršininkas.
"Mano brolis Jurgis niekada nedalyvavo politiniame gyvenime. Jis ir šiandien galvoja, jog aš padariau didelę klaidą, grįžęs į Lietuvą. Jis labai skaudžiai išgyveno tą laikotarpį, kai mane, grįžusį į gimtąjį kraštą, apšaukė komunistu, nelietuviu, jog neturiu teisės gyventi Lietuvoje. Taip manė tuometinė šalies konservatorių partija. Man teko savo lietuvybę ginti įvairiuose teismuose.
Lietuvą palikau 1943-aisiais, vėl sugrįžau 1990-ųjų rugsėjį. Iki tol buvau paskelbtas "persona non grata". Amerikoje visus tuos metus aktyviai dalyvavau kovoje prieš okupaciją. Dešimt metų buvau Amerikos lietuvių tarybos pirmininkas ir trylika metų - vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas. Tarybinės Lietuvos spauda mirgėte mirgėjo straipsniais, jog Kazys Bobelis - buržuazinis kapitalistas, išdavikas. Laikraštyje "Tiesa" buvo net rašyta, jog Bobelis kaip Napoleonas ant balto žirgo žada atjoti į Lietuvą.
Politinio atšilimo Lietuvoje laikotarpiu Amerikoje lankėsi ponas A. Brazauskas. Susitikome su juo Vašingtone, tolerantiškai kalbėjomės, jis mane pakvietė į Lietuvą. Nuvykau su savo dviem sūnumis Algiu ir Jonu į Sovietų sąjungos ambasadą, jiems davė leidimus, o man - ne. Kodėl negaliu važiuoti, nesulaukiau jokio paaiškinimo. Paskambinau A. Brazauskui, pasakiau, kad negaunu leidimo. Po trijų dienų gavau iš A. Brazausko pranešimą, jog galiu nueiti į ambasadą, viza jau paruošta.
Į Lietuvą - po 47-erių metų
Į Lietuvą važiavau labai susijaudinęs, kankino įvairios mintys: kokia ji, ką pamatysiu. Labai norėjau aplankyti Vilnių, gimtąjį Kauną, susitikti su giminėmis, aplankyti artimųjų kapus. Juk dėlto buvo praėję 47-eri metai.
Atvykęs susitikau su V. Landsbergiu, G. Vagnoriumi, K. Prunskiene, labai gražiai jie mane priėmė. Pasirašėme su Vilniaus universitetu prelimenarų susitarimą. Jie prašė Amerikos Tautos fondo paremti steigiant tarptautinių diplomatinių santykių instituto įkūrimą Vilniuje ir finansuoti jį. Grįžus į Ameriką, man teko ilgai įrodinėti, jog reikia paremti. Mano kolegos dar negalėjo patikėti, jog Lietuvoje padėtis gerėja. Į Lietuvą grįžau 1991-ųjų metų kovo mėnesį su didžiule medicinos labdara. Pranešiau ir universitetui džiugią naujieną - tų metų pavasarį buvo įkurtas institutas, kuriam pavyko gauti 100 tūkstančių dolerių.
Gal jei nebūčiau įsivėlęs į politinę veiklą, šiandien manęs nebūtų Lietuvoje. Būčiau kaip ir brolis toliau tęsęs savo medicininę karjerą. Bet juk prižadėjau tėvui, gulinčiam mirties patale, padėti Lietuvai. Kaip bebūtų sunku, privalau šį pažadą tesėti."
Ponas Kazys su žmona Dalia iš pradžių kūrė visai kitus planus. Jie žadėjo nusipirkti butuką, pagyventi, padėti Lietuvai ir važiuoti atgalios. "Bet prasidėjus šmeižtams, puolimams, negaliu pasiduoti ir išvažiuoti. Šiuo atveju esu užsispyręs: niekam neleisiu nepelnytai manęs juodinti. Kovoju iki šiol: Seime esu jau trečią kadenciją ir ruošiuosi kandidatuoti į Lietuvos prezidentus."
Aštuoniolika anūkų
Ponai Bobeliai užaugino šešis vaikus: tris sūnus ir tris dukras. Visi vaikai pavadinti lietuviškais vardais. Anot pono Kazio, nuo mažens jis, kaip ir jo tėvas, puoselėjo šeimoje lietuvybę. Visi vaikai išsirinko antrąsias puses iš lietuvių emigrantų šeimų. Laimingi seneliai sulaukė aštuoniolika anūkų. Atsisėdęs ponas Kazys lėtai lanksto pirštus ir sako anūkų vardus. Dauguma jų - lietuviški: Julius, Mikas, Vytas, Sofija, Dalytė, Albertas, Daina, Aleksa, Audra, Vita, Laima, Liudas, Gabrielė, Kaziukas, Elena, Aleksandra, Antanukas ir Renata.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą