Kęstutis Jakštas: kai mirštantis žmogus gauna premiją, atrodo juokingai

- Kaip minėsite gimtadienį?

- Gegužės aštuntą dieną man garsinimas, filmavimas, teatras. Viskas taip, kaip kasdienybėje. Gal dieną prieš, sekmadienį su broliu, motina, žmona, su artimaisiais susėsime, išgersime brendžio, paplepėsime. Ir viskas.

- Ar teatre būna gimtadienių minėjimai?

- Būna minėjimai, kai sukanka apvalios datos, bet aš jų labai nemėgstu. Esu vienas iš tų, kurie prašo, kad mano atžvilgiu tie minėjimai nevyktų.

- Kodėl?

- Aš nemanau, kad esu tiek nusipelnęs, kad visiems tai turėtų labai rūpėti. Antra vertus, o kuo aš išskirtinis? Kuo aš skiriuosi nuo teatro tekintojo, scenos montuotojo, grimuotojos?

- Tai arba visus gimtadienius minėti, arba nė vieno?

- Taip. Labai gaila, kad pas mus apie žmones prisimena tik tada, kai artėja solidūs metai arba jubiliejai. Aš linkęs stebėti žmones visą laiką, matyti jų darbus ir įvertinti tada, kai to reikia, o ne tada, kai ateina laikas. Kai mirštantis žmogus gauna nacionalinę premiją, atrodo juokingai. Gal tam žmogui gyvam buvo reikalingi pinigai ir pagarba?

- O kaip jūs vertinate savo amžių ir laiką, kuriame dabar gyvenate?

- Mano laikas geras. Jo negalima prarasti. Jo nėra tiek daug. Reikia kuo daugiau padaryti. Nepraleisti nė vienos dienos. Aš apskaičiavęs esu, kad jeigu viskas gerai, dar dešimt gerų spektaklių galiu pastatyti. Pragmatiškai, paprastai, buitiškai žiūriu į visą šitą situaciją.

- Šventės yra oficialios datos, bet turbūt yra dalykų, kurie jums kasdien yra malonūs?

- Sunkus klausimas. Džiugina aplinka, šeima, vaikai. Didžiausią malonumą suteikia darbinis įkvėpimas. Kai dirbi ir tau sekasi, kai nereikia laužyti galvą savaitę atsisėdus prie vienos scenos ir niekas negimsta iš to... Akimirkos, kai niekas netrukdo, labai svarbios. Nes labai daug aplink rutinos, visokių įvykių, kurie labai išbalansuoja. Laisvadieniai ar pusė laisvos dienos labai brangus laikas. Tada gali mėgautis tuo, kad sėdi prie stalo ar vartaisi lovoje su užrašais ar su knyga. Visai netikėtai pasiėmiau Levo Tolstojaus „Kaukazo apysakas“. Turiu labai didelį malonumą jas paskaityti naktį, kai visi sumiega ir visas laikas būna mano. Man skaitymas pasidarė didžiule prabanga.

Vis pasijuokdavau, kad vyresniems žmonėms tas laikas greičiau bėga, bet ir man dabar taip yra. Čia rytas, čia vakaras. Gal dėl darbinio tempo, gal dėl to, kad jaudina visi įvykiai, vykstantys aplinkui, o gal dėl to, kad jaunystėje jaudindavo labai konkretūs dalykai, o visa kita buvo nesvarbu, bet dabar laikas bėga tikrai greit. Nenorėčiau savęs įsirašyti į pezančių ir dejuojančių gretas, viskas gerai. Aš skubu, aš bėgu, aš darau. Esu sveikas, turiu mylimą šeimą. Tai yra patys šauniausi dalykai. Judu į priekį. Niekas šitame pasaulyje, deja, nejuda atgal. Tik į priekį...

Parengta pagal priedą „TV publika“