Lietuvė, gaminanti įspūdingų formų bei dekoravimo kepinius, jau spėjo pasižymėti ne tik Londono ar Anglijos, bet ir viso pasaulio mastu. Iškovojusi bronzos medalį Viktorija nežada sustoti – moters kepinių užsisako vis daugiau klientų, o kur dar dekoravimo kursų vedimas – tad veikti tikrai yra ką.
Daugybę hobių turinti moteris valgį gaminti pradėjo būdama vos 6-erių metukų, todėl nenuostabu, iš kur ta meilė maistui bei virtuvei.
Šiame interviu - apie tortų kepimą, dekoravimą, dalyvavimą konkursuose bei įvairių šalių virtuves.
Papasakokite trumpai apie save, iš kur esate kilusi, kiek laiko jau gyvenate Londone?
Gimiau Klaipėdoje, ten gyvenau 14-15 metų, tėvams išsiskyrus persikėlėme į Telšius. Lietuvoje daug kuo užsiiminėjau – mokiausi siuvimo – dizaino mokykloje, dainavau chore, rašiau straipsnius. Baigusi mokyklą norėjau studijuoti žurnalistiką, tačiau neįstojau į nemokamą vietą.
Pasitaikė proga išvažiuoti į užsienį ir dirbti su auklių programa „Au Pair“. Kadangi mokykloje mokiausi vokiečių, išvažiavau į Vokietiją. Kurį laiką dirbau šeimoje, vėliau susiradau darbą restorane, o po trejų metų grįžau į Lietuvą.
Sugrįžus namo keistai jaučiausi, noras studijuoti žurnalistiką kažkur dingo, nežinojau net ko imtis. Ir tada gavau pasiūlymą dirbti Italijoje. Genujoje pragyvenau 9 metus. Per tą laikotarpį teko dirbti labai skirtingose srityse, o kadangi man visada labai patiko gaminti valgyti, tad dirbau ir restoranuose bei picerijoje. Man sekėsi, tačiau jutau, kad noriu savo jėgas išbandyti ir kur nors kitur.
Mano šeima jau kurį laiką gyveno Anglijoje, tad jie pradėjo kalbinti ir mane ten persikelti. Kalbos visiškai nemokėjau, tad tik atvykusi, kol ieškojausi darbo, dirbau padavėja, o tada man pasiūlė dirbti oro uoste. Mane priėmė, o kol tvarkiausi dokumentus (tai užtruko apie 2 mėn.), anglų išmokau tiek, kiek man galėjo užtekti bent jau darbui.
Kaip pradėjote užsiiminėti tortų dekoravimu?
Kurį laiką pradirbus Londone, patyriau nugaros traumą ir tuomet pradėjau žiūrėti ir galvoti, jog reikėtų daryti tai, kas man patinka. Kadangi visada turėjau daug hobių, pradėjau domėtis tortų dekoravimu, čia viskas ir prasidėjo.
Mąsčiau, kad reikia užsiimti tuo, kas man patinka, bet kad tai ir pelną neštų. Virtuvė man visada patiko, o tortų kepimas ir dekoravimas – įdomus bei kūrybingas darbas. Dar dirbdama oro uoste pradėjau ieškoti, kur galėčiau lankyti kokius kursus. Susiradau tortų dekoravimo mokyklą Enfield‘e, ten labai patiko. Dar praėjus keletą kursų, vėliau įgijau ir magistro laipsnį.
Tortas, su kuriuo Viktorija laimėjo bronzos medalį. Asmeninio archyvo/„Cake Design London“ nuotr.
Pabaigus kursus dirbote ir nedidelėje tortų kepyklėlėje, kokios patirties ten pasisėmėte?
Buvo įdomu dirbti, nes susipažinau su skirtingomis kultūromis. Pavyzdžiui, teko dirbti žydų bendruomenėje – kadangi mėsos ir pieno žydai kartu nevalgo, tad teko sugalvoti, kaip pagaminti skanų tortą, kuris būtų be pieno. Be viso to, jie turi ir begalę įvairiausių taisyklių – kaip įjungti šviesą, orkaitę (ją gali įjungti tik pats žydas!), kaip įskelti kiaušinį, kaip laikyti produktus. Iš tiesų, pradedant dirbti, reikėtų išlaikyti neblogus kursus (juokiasi).
Arabai, indai beveik kiaušinių nenaudoja, tad vėlgi – reikia rasti skanaus torto receptą, tačiau kad nebūtų kiaušinių. Susidūrus su tokiomis situacijomis, supranti, kad gyveni ir mokaisi.
Kaip sugalvojote dalyvauti „Cake International 2016“ konkurse?
Kol dar mokiausi tortų dekoravimo mokykloje, mums pasiūlė dalyvauti tarptautiniame studentų konkurse Birmingeme – galima buvo ir poromis, tad įkalbinau draugę ir parengėme projektą. Konkursas vyko gyvai – tortą reikėjo ten vietoje daryti, jo gaminimui buvo skirtas tam tikras laiko tarpas.
Pernai metais Londono „ExCel“ parodų salėje vyko „British Cake and Bake Off“ konkursas, ten galėjai pristatyti savo tortų dekoracijas ir aš gavau pasiūlymą dalyvauti. Tema buvo Disnėjus ir galėjai pristatyti kokį nors tortą, susijusį su pasakomis, herojais. Tortą konkursui gaminau be jokių instrumentų – galvojau, kad su įrankiais lengva padaryti, o plikomis rankomis tikrai sudėtingiau. Pasirodo, konkurso organizatorių reikalavimai buvo kitokie: nors tortas komisijai tikrai patiko, jie negalėjo jo vertinti, nes aš gamindama nepanaudojau nei vieno jų reikalaujamo įrankio.
Asmeninio archyvo/„Cake Design London“ nuotr. / Tortas „Skėtis“
Tad šiemet dalyvavau „Cake International 2016“ konkurse su keliais tortais – vienas jų, „Skėtis“, iškart iškrito dėl to, kad buvo per aukštas, nors kaip vėliau sakė, jis būtų laimėjęs konkursą. Man buvo šokas, tačiau, pasirodo, reikia visada atidžiai skaityti taisykles. Gaila, nes tokios idėjos retai ateina, tuo labiau, kad šiais laikais kuo nors nustebinti yra labai sunku. Tačiau taisyklės yra visiems – tai tarptautinis konkursas, todėl reikalavimai yra itin griežti.
Tačiau kitoje kategorijoje su savo tortu vis tiek laimėjau bronzos medalį.
Kaip jautėtės laimėjusi konkurse trečią vietą?
Pirmą dieną, kad ir kaip neįtikėtina, labai šaltai reagavau. Rytojaus dieną jau pastebėjau žmonių reakcijas, dėmesį ir tik praėjus nuovargiui suvokiau, kad laimėjau bronzos medalį ne Telšių, ne Lietuvos ir pagaliau net ne Anglijos, o tarptautiniame konkurse. Iš tikrųjų, jausmas geras.
Kokių dar šalių atstovai dalyvavo konkurse?
Lenkai, italai (jų buvo labai daug), filipinietė, anglai, vokiečiai, prancūzai, o lietuvių daugiau nemačiau.
Kepate tortus pagal užsakymus, ar klientų ratas platus?
Na taip, tortus užsisako vietiniai, gyvenantys Londone, tačiau daugelis kepinių iškeliauja ir už sostinės ribų.
Kaip manote, kokie vestuvinių tortų skoniai yra populiariausi?
Britai renkasi tradicinį Viktorijos biskvitą (angl. Victoria sponge), taip pat populiarus yra šokoladinis ir morkų tortas, kurį gaminu pagal savo receptą. Arabai dažniausiai renkasi kepinius su plakta grietinėle.
Jūsų nuomone, kaip šiuolaikinėse vestuvėse dažniausiai atrodo desertų stalas?
Žinoma, turi būti tortas. Dabar dažnai pasitaiko, kad mažesnis tortas būna viršuje, o apačioje – keksiukai. Norintys saldaus tą keksiuką gali pasiimti bet kada, nereikia laukti, kol jaunieji pjaus tortą. Dar populiarūs pyrago kamuoliukai „cake pops“, sausainiai (irgi ant pagaliukų), „macarons“, morengai. Visi saldumynai būna dekoruoti viena pasirinkta tema.
Asmeninio archyvo nuotr. / Viktorija Žalgevičiūtė
Iš kur semiatės idėjų tortų dekoravimui?
Tik ne iš kitų tortų. Norint pagaminti savitus kepinius negalima žiūrėti į kitus tortus. Ieškant idėjų reikia išeiti į parką, muziejų, reikia torto nedaryti keletą dienų, išeiti iš namų, kad pradėtum matyti kokią nors idėją. Dar reikia galvoti, kaip tortas atrodys nuotraukoje, tai irgi labai svarbu.
Ar lieka laiko ne saldumynų gaminimui?
Aš sau saldumynų negaminu, todėl mano draugas vis skundžias, kad aš tortus kepu, o jam sausainius tenka pirkti (juokiasi). Šiaip aš mėgstu gaminti – mano draugas italas, tai dažniausiai gaminu ką nors iš itališkos virtuvės, dar labai mėgstu sriubas. Nebenaudoju padažų, nors, mes, lietuviai, esame linkę ant bet ko jo užsidėti, tačiau aš ir juokauju sakydama: „Kam gaminti kažką skanaus, jei paskui viską užliejam padažu?“ To išmokau gyvenant Italijoje, man vietiniai sakydavo: „Kas iš to, kad ant žuvies ar sprandinės kepsnio prisidedi padažo, juk tada nebejauti, ką valgai, viskas tampa vienodo skonio.“
Ar mėgstate tradicinės britų virtuvės patiekalus?
Nelabai. Mano pusryčiai – espreso kava ir bandelė, todėl, kad dienos metu aš jos jau nevalgysiu. Jei aš žinau, kad galiu sau leisti pyragėlį, tuomet būtinai jį suvalgysiu ryte, nes dar per dieną jį kažkaip „išvaikščiosiu“. Šita idėja atkeliavo iš Italijos ir ji man patinka.
Yra skanių anglų virtuvės patiekalų, tačiau reikia rasti vietas, kur tikrai gerai juos paruošia. Aš tikiu, kad jų senoviški, išlaikyti patiekalai yra neblogi. Pavyzdžiui, airių duona yra labai skani.
Keliaudama aš ragauju visko, na gal tarakonų nebandyčiau, tačiau man smalsu ir aš manau, kad kiekviena šalis gali pasigirti skirtingais patiekalais, kurie atspindi ją. Pavyzdžiui, Lietuvoje jums pasiūlys šaltibarščius ar sriubą duonoje, na, kažką tokio įdomesnio.
Kiekvienas, gamindamas maistą virtuvėje, susikuria tam tikrą aplinką. Vieni įsijungia muziką, televizorių, kiti romantiškai užsidega žvakes. Kaip jūs susikuriate sau malonią aplinką virtuvėje?
Kadangi mano virtuvė yra ne name, esu įsirengusi atskirą sode – tai jau yra mano teritorija. Viską patys pasidarėme nuo nulio, spalvą rinkausi tokią, kokia man patinka – tikrai ne balta kaip ligoninėje, tad mano sienos yra violetinės, pati išsirinkau stalą. Pasakiau sau, kad noriu dirbti tokioje vietoje, kurioje man patinka.
Gamindama įsijungiu kokią lietuvišką laidą, pavyzdžiui, „Nuo... Iki“, „Valanda su Rūta“, „Emigrantai“ kur nebūtina žiūrėti, užtenka girdėti. Arba įsijungiu kokį nors filmą. O kai jau vyksta kepimas, ten mažai ką pažiūrėsi, tuomet įsijungiu itališką muziką. Dar žiūrint ką darau, atsidarau langą - paukščiai čiulba, aplink medžiai, rožės auga, tai geriau nė būti negali.
Ko palinkėtumėte, ką patartumėte ką tik į Angliją atvykusiam tautiečiui? Kaip jam čia rasti savo kelią?
Sunkiausia yra kai tikrai nežinai, ko nori. Man atrodo, kad reikia pagalvoti apie tai, koks yra tavo hobis, nes visi mes kažkuo domimės. Visų pirma, tik atvykusiam reikia susigalvoti, ko tu nori, tegul būna tai labai toli nuo tavo tikslo, bet eik teisinga kryptimi. Pavyzdžiui, jei tu nori būti virtuvės šefas, eik indų plauti. Pradėk nuo mažų žingsnelių, bet pakilti čia, Anglijoje, yra žymiai lengviau nei kurioje nors kitoje šalyje. Po truputį, praeisi visus etapus ir būti geru šefu ar darbdaviu bus žymiai lengviau, nes tu būsi jau viską patyręs toje srityje, žinosi, ką tai reiškia.
Norėdami daugiau sužinoti apie Viktorijos kepinius, galite apsilankyti jos interneto svetainėje „Cake Design London“ bei feisbuko puslapyje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą